Apie kilimą, kyšius ir gražių pažadų vykdymą

Pre­zi­den­tū­ros ki­li­mas

Vie­nos te­le­vi­zi­jos po­kal­bių lai­do­je Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės pa­ta­rė­jas Liu­das Za­ka­re­vi­čius pri­si­mi­nė, kaip maž­daug prieš de­šimt me­tų Pre­zi­den­tė Pre­zi­den­tū­rai pir­ko ki­li­mą. Švie­žiai iš­rink­ta ša­lies va­do­vė su­ma­nė Pre­zi­den­tū­ro­je pa­keis­ti ki­li­mą. Pre­zi­den­tū­ros kan­ce­lia­ri­jos dar­buo­to­jų iš­rink­tas ki­li­mas po­niai Gry­baus­kai­tei pa­ti­ko, bet pa­si­ro­dė per bran­gus. To­dėl Pre­zi­den­tė pa­skam­bi­no par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kui ir pa­pra­šė ki­li­mą par­duo­ti pi­giau. Už nuo­lai­dą pa­ža­dė­jo pa­do­va­no­ti sa­vo nuo­trau­ką su au­tog­ra­fu. Taip Pre­zi­den­tū­ra ki­li­mą nu­si­pir­ko pi­giau.

Šią is­to­ri­ją iš­gir­dęs Sei­mo na­rys And­rius Ma­zu­ro­nis su­ma­nė išaiš­kin­ti: ar Pre­zi­den­tė, pirk­da­ma ki­li­mą, ne­pikt­nau­džia­vo tar­ny­bi­ne pa­dė­ti­mi? Sei­mo na­rys dėl šios is­to­ri­jos krei­pė­si į Ge­ne­ra­li­nį pro­ku­ro­rą. Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra šį rei­ka­lą nu­krei­pė Vil­niaus apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­rai. Ši Sei­mo na­rio raš­tą per­siun­tė Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­bai (STT). Pas­ta­ro­ji tar­ny­ba ty­rė ir iš­ty­rė, jog nie­ko blo­go Pre­zi­den­tė ne­pa­da­rė. To­kį pir­ki­mo bū­dą ga­li­ma tai­ky­ti, kai sie­kia­ma tau­py­ti vals­ty­bės pi­ni­gų. Gal taip, gal ki­taip. Įdo­miau­sia, prie ko­kios iš­va­dos po to­kio STT ty­ri­mo priė­jo kai ku­rie po­li­ti­kai. Ėmė aiš­kin­ti: ta­da nie­ko blo­go nė­ra, kai par­ti­jų žmo­nės iš vers­li­nin­kų sa­vo veik­lai gau­na juo­dų pi­ni­gų. Par­ti­jos juk fi­nan­suo­ja­mos ir vals­ty­bės biu­dže­to. Tad, kai gau­ni pa­ra­mą iš pri­va­ti­nin­kų, ga­li­ma sa­ky­ti, jog su­tau­po­ma vals­ty­bės pi­ni­gų. Juk ky­šius ne­va kai ku­rie po­li­ti­kai ima ne sau, o kad vals­ty­bei bū­tų ge­riau. Ko tik ne­su­gal­vo­ja­ma, kai pur­ve iš­si­vo­lio­jus, ma­nai esąs gra­žus, kaip cuk­ruo­tas ka­lė­di­nis me­duo­lis.

Vals­ty­bės biu­dže­tas

Pi­ni­gų mai­šo tam­py­mas į vie­ną ir ki­tą pu­sę bai­gė­si - Sei­mas priė­mė ki­tų me­tų vals­ty­bės biu­dže­tą. Šie­met, kaip nė vie­nais me­tais, kas ne­tin­gė­jo, tas dėl pi­ni­gų pe­šė­si. Vie­ni ma­žiau, ki­ti - dau­giau pe­šė. Val­dan­tie­ji vos spė­jo su­ktis, kaip iš vie­nos ki­še­nės į ki­tas ki­še­nes pi­ni­gus kai­šio­ti. Opo­zi­ci­jai bu­vo daug džiaugs­mo, ma­tant, kaip ban­do­ma pa­kar­to­ti bib­li­nį ste­buk­lą, kai Jė­zus su pen­kiais ke­pa­liu­kais duo­nos pa­mai­ti­no pen­kių tūks­tan­čių žmo­nių mi­nią. Mū­sų Sei­mo kon­ser­va­to­riai, esan­tys opo­zi­ci­jo­je, per biu­dže­to svars­ty­mą nie­ko konk­re­taus ne­siū­lė. Tik kar­to­jo: ne­rei­kė­jo tiek vis­ko pri­ža­dė­ti, jei­gu ne­ga­li­ma da­bar iš­te­sė­ti. Net Sei­mo po­sė­dy­je, kai bu­vo bal­suo­ja­ma dėl vals­ty­bės biu­dže­to, kai ku­rie opo­zi­ci­jo­je esan­tys po­li­ti­kai sa­lė­je pa­si­ka­bi­no raš­te­lius "Ne­lau­žy­ki­te žo­džio".

Tei­sy­bė: ką nors pa­ža­dė­jus, rei­kė­tų įvyk­dy­ti. Ta­čiau ka­žin ar ra­si­me pa­sau­ly­je bent vie­ną žmo­gų, ku­ris yra įvyk­dęs vi­sus sa­vo pa­ža­dus. Juk sa­ko­ma: gra­žiais pa­ža­dais pra­ga­ras grįs­tas. Ką rei­kė­tų da­ry­ti, kad ir pa­ža­dė­tum, ir žo­džio ne­su­lau­žy­tum? La­bai pa­pras­ta. Kai ką nors ža­di, rei­kia ža­dė­ti su iš­ly­go­mis. Sa­ky­ti, gal būt al­gas pa­kel­si­me, o gal ir ne­pa­kel­si­me. Žiū­rė­si­me, kai dug­ną dė­si­me. O gal ge­riau­sia sa­ky­ti taip, kaip bai­gian­tis me­tams gir­di­me kiek­vie­na­me žings­ny­je: Ka­lė­dų se­ne­lis at­neš do­va­nų, jei­gu bū­si­te ge­ri. Val­džia - ne Ka­lė­dų se­ne­lis. Ta­čiau bū­ti ge­rais vals­ty­bės pi­lie­čiais juk ver­ta?!