Naujausios
Įstatymų konvejeris
Daugiau kaip per tris dešimtmečius juk turėjome sutvarkyti atkurtos valstybės teisinius reikalus. Įstatymų leidyba turėjo sulėtėti. Atrodo: kad užtektų priimti vieną kitą naują įstatymą, kai kuriuos ankstesnius pataisyti… Mus gal taip atrodo. Visai kitaip atrodo įstatymų leidėjams – mūsų išrinktiesiems. Todėl teisės aktai pilasi kaip iš gausybės rago. Pavyzdžiui, 1992-1996 metų kadencijos Seimas priėmė 1562 teisės aktus. Reikėjo, juk kūrėme valstybę. Tačiau vėlesnių kadencijų seimuose dar smarkiau buvo paleistas įstatymų leidybos konvejeris. Per septynių seimų kadencijas mūsų išrinktieji priėmė 15953 teisės aktus. Kol kas rekordininkas 2016-2020 metų Seimas, kuris priėmė net 3276 teisės aktus. Dabartinis Seimas irgi pluša. Jau tikrai bus kelis šimtus, o gal ir tūkstantį naujų aktų sutvėręs. Kas mums iš to? Gerai ar blogai?
Ko vertas skubos darbas?
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėja Ramutė Ruškytė „Savaitės“ žurnale svarsto, jog institucijose ir visuomenėje vis dar vyrauja klaidinga nuostata, kad naujais įstatymais galima išspręsti visas iškylančias problemas. Parengtų teisės aktų projektų poveikio vertinimas būna tik formalus. Be to, mūsų Seimo nariai dažnai patys rengia teisės aktų projektus, nors vyriausybinės struktūros turi didesnę patirtį parengti geresnius projektus. O ką padarysi, jeigu išrinktieji prieš rinkėjus nori pasirodyti, kad ne veltui duoną valgo?! Skaičiai kalba, kad mūsų Vyriausybė pateikia tik maždaug apie trečdalį Seime įregistruotų teisės aktų projektų. Kiti projektai – išrinktųjų. Kitose valstybėse vyriausybės registruoja net apie 90 nuošimčių teisės aktų projektų, pas mus su trečdaliai projektų – pačių Seimo narių. Ir kas iš to?! Lietuvoje priimama tik apie 50 nuošimčių teisės aktų, kuriuos registruoja Seimo nariai. Tuo pat metu priima apie 70 procentų teisės aktų, kurių projektus parengė ir Seimui pateikė Vyriausybė. Išeitų, kad mūsų išrinktieji, norėdami pasirodyti esantys labai veiklūs, tik veltui laiką gaišta? Būna, kad priimtais teisės aktais mums gyvenimus gadina.
Žemės reikalai
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žmonėms buvo pradėtos grąžinti per sovietų okupaciją atimtos žemės. Kaip ir išmanėme, taip tą grąžinimą darėme. Priėmėme tokius įstatymus, pagal kuriuos nekilnojamąjį turtą – žemę – padarėme kilnojamu. Ir pagal šį gudrų sumanymą skraidė kažkada turėti sklypai iš prastesnių vietovių į patrauklesnes ar brangesnes vietas. Sumanūs žmonės tuo pasinaudojo ir pralobo. Tik artojai liko plėšti protėvių dirvonų. Arė, sėjo, kūlė. Ir laukė, ką dar valdžios sugalvos. Ir sugalvodavo.
Žemės įstatymas buvo keičiamas keliasdešimt kartų. Kiekvienas žemės ūkio ministras savo įsakymais, nutarimais į arimus ir pievas įpūsdavo šviežių vėjų. Ypač jų padaugėjo, kai žemdirbiams Europos Sąjunga išmokas mokėti pradėjo. Atsirado piniginių svertų, kuriais galima reguliuoti sodiečių gyvenimą. Romaną galima parašyti, kaip keitėsi reikalavimai dėl daugiamečių pievų. Pirmaisiais žemės ūkio naudmenų deklaravimo metais padėjus varnelę, kad turi senesnių nei penkerių metų pievų, įpuolei į vargus. Vienais metais nenuganytas pievas, kad neapaugtų krūmais, galėjai smulkinti, mulčiuoti. Buvo nustatinėjama, kiek vienam hektarui pievų turėjai laikyti karvių ar veršių. Jeigu neturėjai karvių, privalėjai laikyti atitinkamą skaičių avių, triušių, vištų, ar žąsų… Buvo nustatomas taip vadinamas sąlyginių gyvulių ūkyje skaičius. Neva kovojo su taip vadinamais sofos ūkininkais. Ir išnaikino mažažemius. Tada jau teko kovoti su didžiažemiais. Keitėsi politikai, keitėsi ir politika – uždraudė pievose nupjautą žolę paskleisti. Ją liepdavo iš pievų išvežti. Buvo metai, kai galėjai pievas išarti, kviečių ar miežių pasisėti. Dabar sulaukėme nurodymų, kad išartas pievas reikia atsėti… Ir taip toliau, ir panašiai. Ne be valdžios reguliavimų Lietuvoje beveik išnyko linai. Pernai, po ilgų delsimų Seimas leido auginti pluoštines kanapes. Tačiau žemės ūkio ministerijoje gaištama su poįstatyminiais aktais, kad būtų galima į vertingus produktus perdirbti kanapių žiedus ir lapus. Ir nežinai: ar sėti kanapes? Nes nežinai, kas šaus valdžios žmonėms į galvas?
Pinigai sąskaitose ir bankomatuose
Nuo šių metų pradžios darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas darbdaviai privalo pervesti į darbuotojų mokėjimo sąskaitas. Grynaisiais pinigais atlyginimą galima mokėti tik jūrininkams. O visiems dirbantiems krante grynųjų pinigų jau reikia ieškoti bankomatuose. Tačiau ir bankomatų, ypač kaimų gyventojams, norintiems turėti grynųjų pinigų reikia ieškoti už keliolikos ar net kelių dešimčių kilometrų. Net nuvažiuoti autobusu iki bankomato juk reikia grynųjų. Kai kurie valdžios žmonės aiškina, kad kaimiečiai neva grynųjų pinigų gali pasiimti kaimo parduotuvėse iš PERLO terminalų. Tačiau juose būna labai mažai pinigų.
Pasiūlymui apriboti atlyginimų mokėjimą grynaisiais Seimas pritarė pernykštį birželį. Buvo svarstyta leisti pačiam darbuotojui spręsti, ar jis atlyginimą nori gauti grynais, ar pavedimu. Tačiau galutinėje Seimo priimtoje darbo kodekso pataisoje galimybių darbuotojui pačiam pasirinkti nebeliko. Pasak pasiūlymo sumanytojų Seimo narių Mykolo Majausko ir Simono Gentvilo, šia Darbo kodekso pataisa siekiama stiprinti darbuotojų teisę į teisingą apmokėjimą už darbą. Už pataisą pasisakę kai kurie Seimo nariai net tvirtino, kad patys darbuotojai nori, jog su jais būtų atsiskaitoma tik pervedimais į bankų sąskaitas. Įdomu, kas tie darbuotojai, kurie nebenori akyse grynųjų pinigų matyti?
Buvo sakoma, kad bankai žada įrengti daugiau bankomatų. Kol kas, pavyzdžiui, Biržuose bankomatų sumažėjo. Neseniai buvo panaikintas bankomatas Muravankės „Maximos“ sienoje. Toje vietoje įrengtas paštomatas. Tad dabar Muravankės ir atokesnių Biržų vakarinių pakraščių gyventojai grynųjų pinigų turi kulniuoti į miesto centro bankomatus. Bankai daugiau bankomatų žada įrengti iki šių metų vidurio. Tai nuo tada reikėjo ir mūsų atlyginimus į bankus privalomai nukreipti?
Nejučia prisimename linksmą rusų komediją „Dvylika kėdžių“. Joje Ostapas Benderis ginčijasi dėl apmokėjimo už kėdes. Benderis siūlo: „pirma – kėdės, paskui – pinigai!“ Įkaušęs krovikas nenusileidžia: „pirma – pinigai, paskui – kėdės!“ Juk ir mes galėjome bankams pasakyti: „pirma – bankomatai, paskui – mūsų visų atlyginimų pinigai!“ Per skystos kinkos ko nors iš bankų pareikalauti?
Įstatymai – Prokrusto lovoje
Žiūrint ir gyvenant pagal kai kuriuos mūsų valdžios sprendimus, prisimename dar senesnę nei Benderio istoriją. Istoriją, kaip senovės graikų mitologijos personažas milžinas Prokrustas elgdavosi su priviliotais keliautojais. Sugaudavo ir jėga guldydavo juos į lovą. Tiems keliautojams, kurie būdavo ilgesni už lovą, nukirsdavo kojas. Tiems, kurie būdavo trumpesni, kojas ištempdavo. Panašiai, kaip su galimybių pasais? Vieniems šalies piliečiams į tą pačią krautuvę keliai nukertami, o kiti – akcijomis į tą pačią krautuvę tempiami? Ir nieko negalime padaryti. Juk sakoma: net ir kvailas įstatymas, yra įstatymas. O įstatymų turime laikytis.