Apie išsiblaškymą

Ma­ne daug kas va­di­na Ni­ko­de­mu Vaš­kiu, mat esu bai­siai iš­si­blaš­kęs. Sa­ky­sim, aną­dien žmo­na sa­ko: išei­nu pas drau­gę, o tu nu­lėk į par­duo­tu­vę; ko nu­pirkt, su­ra­šiau. Ap­si­mau­nu ge­ro­sio­mis kel­nė­mis, pa­si­ri­šu kak­la­raiš­tį ir pir­myn. Kie­me įmok­li­nu su šle­pe­tė­mis (ge­rai, kad ne ba­sas) į ba­lą, to­dėl grįž­tu ap­siau­ti ba­tais. Pas­kui dar kar­tą grįž­tu pa­tik­rin­ti, ar už­ra­ki­nau du­ris. Pu­siau­ke­lė­je stab­te­liu už­si­riš­ti bat­raiš­čių. Ap­si­per­ku sklan­džiai (ge­rai, kad ne­pa­mir­šau pir­ki­nių są­ra­šo) ir dro­žiu na­mo. Ge­rą mi­nu­tę krapš­tau­si prie du­rų. Rak­tas ne­len­da, nors pa­siusk. Pas­kui du­rys at­si­da­ro - pa­si­ro­do, pa­tai­kiau pas kai­my­nus. Tiks­liau, kai­my­nę, ku­ri pa­kvie­čia ar­ba­tos, o aš prie ar­ba­tos pa­sta­tau vy­no bu­te­lį, bet tuo­met įei­na kai­my­nės vy­ras, lai­mė, jis su­si­do­mi vy­nu, to­dėl vi­si trys tai­kiai iš­tuš­ti­na­me bu­te­lį, ir aš at­si­svei­ki­nu "iki ki­to kar­to".

Ši­taip man nu­tin­ka daž­nai.

O štai vie­nas ne­kas­die­nis nuo­ty­kis. Sy­kį gat­vė­je už­kal­bi­no ma­ne dvi jau­nos mo­te­rys, o gal mer­gi­nos. Juo­dap­lau­kės, tam­saus gy­mio, spė­jau, kad in­dės, bet kal­bė­jo ru­siš­kai. Vie­na esan­ti Ro­mė, ki­ta Gi­ta­na. Aš au­to­ma­tiš­kai pri­si­sta­čiau: Ni­ko­de­mas Vaš­kis. Jod­vi pa­si­sa­kė esan­čios aiš­kia­re­gės, ga­lin­čios iš­pra­na­šau­ti atei­tį. Ne­nus­te­bau, nes tu­riu bi­čiu­lį, ku­ris va­ka­rais išė­jęs į kie­mą už­ver­čia akis į dan­gų ir ne­klys­ta­mai skai­to pra­na­šiš­kus ženk­lus. Klau­syk, Ni­ko­de­mai, sa­ko mo­te­rys, mes tu­rim ir dau­giau ant­gam­ti­nių ga­lių. Jei no­ri (o tu, ma­tom, no­ri), ga­lim ta­vo tu­ri­mus pi­ni­gus pa­dvi­gu­bin­ti ir net pa­tri­gu­bin­ti, tu tik duok mums pa­lai­kyt sa­vo ban­ko kor­te­lę ir pa­sa­kyk ko­dą. Čia jau įdo­miau! Pa­sa­kiau ko­dą, pa­da­viau kor­te­lę. Ro­mė ją su­spau­dė tarp del­nų, o Gi­ta­na man įda­vė šven­tą pa­veiks­lė­lį ir lie­pė pri­spaus­ti prie šir­dies. Da­bar, Ni­ko­de­mai, sa­ko Ro­mė, už­si­merk ir, jei no­ri sa­vo pi­ni­gus pa­dvi­gu­bin­ti, skai­čiuok iki 100, jei pa­tri­gu­bin­ti - iki 200. Už­si­mer­kiau ir skai­čiuo­ju, skai­čiuo­ju... Sus­kai­čia­vęs at­si­mer­kiu - nei Ro­mės, nei Gi­ta­nos. Kur ir kaip jos te­le­por­ta­vo­si, neaiš­ku. Ta­čiau vi­siš­kai aiš­ku, dėl ko ma­no są­skai­to­je pi­ni­gų ne pa­dvi­gu­bė­jo, nei pa­tri­gu­bė­jo. Ogi dėl to, kad aš, žiop­lys, iš­si­blaš­kė­lis, vie­toj ko­do joms pa­dik­ta­vau sa­vo gi­mi­mo me­tus, o vie­toj ban­ko kor­te­lės pa­da­viau ne­be­ga­lio­jan­čią ban­ko ko­dų kor­te­lę. Ap­mau­du, nors verk.