Apie bankrotus, konkurencijas ir kitas laisvosios rinkos tendencijas

Per šventes su bičiuliu Stasiu apsikeitėme tradiciniais sveikinimais ir linkėjimais. Sutarėme, kad nepradėsime aptarinėti nei politinių, nei ekonominių reikalų. Nekalbėsime net apie keistus šiemetės žiemos orus. Patylėsime apie klimato šiltėjimą bei ozono skylę... Kitaip sakant, šių dienų aktualijoms paskelbėme šventinį moratoriumą. Iki Trijų Karalių šventės. O po jos, kas užeis ant seilės, apie tai ir pasikalbėsime.

Susirūpino bankrotais

Ir bičiulis Stasys paskambino:

- Ar girdėjai, kad prastėja pasaulio ir mūsų ekonomikos reikalai? Užimtumo tarnybos duomenims, Lietuvos įmonės pernai pranešė, jog atleidžia daugiau kaip penkis tūkstančius darbuotojų. Dėl bankrotų ir piniginių sunkumų.

- O ką padarysi? Pasaulis kariauja. Ir todėl keičiasi. Dabar daug ko nebereikia. Reikia tik ginklų ir maisto. Todėl daugiausia tiems dalykams pinigų tenka. Kas nemoka gaminti tankų ir patrankų, tam su savo prekėmis tenka iš rinkos trauktis. Visais laikais bankrotų buvo. Ir dar bus. Juk gyvename rinkos sąlygomis, kur veikia konkurencija. Lenktyniaujama, kas greitesnis, sumanesnis, ar dar koks…

- Teisybė. Panašiai ir gamtoje. Kieno dantys ir nagai aštresni, tas ir laimi.

- Ne visada. Būna, kad kokia nors įmonė pati sau galą pasidaro.

- Ir aš žinau ne vieną tokį atvejį, – sutiko pašnekovas Stasys.

Patys save nustekeno

Pasak Stasio, viename rajone, ne Biržų, atgavus Lietuvai nepriklausomybę, viena nedidelė įstaiga buvo privatizuota. Joje dirbęs dešimties žmonių kolektyvas pasidalino akcijas ir sutartinai dirbo. Buvo visokių nesklandumų, bet nebuvo konkurencijos. Todėl kelerius metus viskas ėjosi, kaip iš pypkės. Pasikėlė visi į padanges atlyginimus, kad ne tik oriai gyventų, bet po keliolikos metų gautų orias pensijas.

- Normalus požiūris į veiklą. Jeigu gerai sekasi, kodėl sėdėti susiveržus diržus?! – pastebėjau. – Juk ir dabar sėkmingai dirbančių įmonių darbuotojai gauna tokius atlyginimus, kad jų net ministrų portfeliais nesuviliosi.

- Viskas gerai, kol gerai, – sutiko Stasys. – Tačiau atsirado konkurentas. Jaunas kolektyvas nuo nulio įkūrė tokį pat verslą. Ir pradėjo tas pačias paslaugas siūlyti vos ne pusvelčiui. Senbuviai ir toliau dirbo, kaip dirbę. Nekeitė darbo stiliaus. Kolektyve net buvo uždrausta kalbėti apie tai, kaip konkurentams sekasi. Ir po kelerių metų prarado klientus. Ir bankrutavo.

- Pasirodo, kai kam ne taip paprasta pereiti nuo sovietinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos. Tačiau ir vėlesniais metais, kai visi su ta laisvąja rinka apsiprato, įdomių dalykų buvo.

- Žinau vieną atvejį, kuris priminė legendinį Trojos arklį, – pasakė Stasys. Ir papasakojo, kaip gudriai iš rinkos buvo išstumtas vienas konkurentas.

Apsimetė gelbėtoju?

- Vienoje įmonėje, irgi ne Biržų rajone, kartu su vadovu į pensiją išėjo keli darbuotojai, – pasakojo Stasys. – Atėjo jauna pamaina. Naujas vadovas sau pasididino atlyginimą, o pavaldiniams sumažino. Neva krizė.

- Per krizes visada atlyginimai mažinami, – atsiliepiau.

- Tačiau turėjo susimažinti atlyginimą ir vadovas, bet jis visą pelną į savo kišenes krovėsi. Tad nebuvo reikalingų investicijų. Konkurentai tuo metu nesnaudė. Į priekį ėjo.

- Ir kuo viskas baigėsi?

- Kai vadovas pribaigė įmonę, jis į konkurentų įmonę dirbti išėjo. Pikti liežuviai kalba, kad jis tų konkurentų buvo nusamdytas įmonę sužlugdyti. Kaip koks Trojos arklys infiltruotas.

- Šiame pasaulyje visko būna ir bus dar visko, – sutikau su Stasio pastebėjimais.

- Dabar matome, kad vis aršiau privatus verslas perima pacientus iš valdiškų sveikatos apsaugos įstaigų, – atsiliepė pašnekovas. – Tą Biržuose patyriau savo kailiu.

Kaip paveldėjami pacientai

Ponas Stasys prisiminė, jog daugiau kaip dvidešimt metų buvo prisirašęs pas vieną Biržų poliklinikos šeimos gydytoją.

- Nemyniau dažnai jos kabineto slenksčio, bet ji žinojo ne tik mano, bet ir mano šeimos ligas ar negalavimus. Ir sykį po registracijos pas šeimos gydytoją sužinojau, kad maniškė gydytoja jau nebedirba. Kita gydytoja bus mano šeimos gydytoja. Nustebau, kad man apie tai niekas nepranešė. Nereikėjo prisirašyti, tapau kitos gydytojos pacientu. Paaiškino: nauja gydytoja paveldėjo ne tik mane, bet visus pas ankstesnę gydytoją prisirašiusius pacientus.

- Gyvename pokyčių laikais. O ką padarysi?!

- Nieko ir nedariau. Su nauja jauna šeimos gydytoja susipažinau. Nuo tos pažinties nepaėjo gal nė dveji metai – žiūriu feisbuke, kad manoji šeimos gydytoja jau pradėjo dirbti privačioje gydymo įstaigoje. Tad dabar aš nežinau, kas mane Biržų poliklinikoje paveldėjo?!

- Manau, kad nepaliks be pagalbos. Juk valstybė, pagal Konstituciją, rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, – nuraminau bičiulį.

Šia optimistine gaida ir baigėme pokalbį.