Nuo liepos 1 dienos Biržų regioninio parko direkcija buvo reorganizuota į Aukštaitijos saugomų teritorijų direkciją. Dvidešimt šešerius metus Biržų regioniniam parkui vadovavęs Kęstutis Baronas dar prieš pertvarką „Biržiečių žodžiui“ sutiko papasakoti apie tai, kaip Kirkilai tapo vienu lankomiausių turistų objektų, apie komandinio darbo vertybes ir pomėgį, kuris ramina...
Kokios emocijos užplūsta dėl reorganizacijos?
Kiekviena pertvarka atneša ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Yra neapgalvotų dalykų ir tokių yra nemažai. Buvo daug susitikimų ir aptarimų, pliusų ir minusų. Direkcija, kuriai priklausysime, apims labai didelę teritoriją. Mes esame šeši regioninių parkų vadovai, kurie nuo pirmų dienų kūrė tas direkcijas ir vis dar dirba. Pats regioninis parkas jau buvo sukurtas, tačiau mūsų darbas buvo suburti direkcijas, suformuoti planus, suburti darbuotojų komandas, surasti objektus. Direkcijai vadovavau dvidešimt šešerius metus.
Kaip atsidūrėte Biržų Regioninio parko direkcijos vadovo kėdėje?
Vadovavimo patirties neturėjau. Tačiau labai norėjau tapti vadovu, todėl daug mokiausi. Biržų rajoną žinojau, nes anksčiau dirbau aplinkos apsaugos srityje. Taip pat dar mokydamasis rašiau diplominį darbą apie Biržų rajone esančias saugomas teritorijas ir gamtos paminklus. Tuomet iškilo diskusija, kokios vertybės yra kiekvieno parko teritorijoje. Pradėjome po truputį tvarkytis. Prieš pradėdamas dirbti, galvojau, kad būdamas direktoriaus pareigose galėsiu daug laiko leisti gamtoje, tačiau jau po pirmųjų dienų supratau, kad į parką išeiti nelabai teks.
Kokie buvo rūpesčiai pradėjus dirbti?
Karvės ola jau buvo žinoma. Tačiau reikėjo sugalvoti kaip padaryti gerą infrastruktūrą. Prisimenu, pas mane atėjo mano buvęs bendraklasis iš Kirkilų ir papasakojo, kokia nuostabi vieta yra Kirkilų karstiniai ežerėliai. Jis buvo jau po truputį tame pusiasalyje pradėjęs tvarkytis, ten buvo krūmynai, nelabai kas matėsi. Tada mes gavome finansavimą patalpų įsigyjimui, bet nusprendėme geriau įsigyti savo transportą, kad būtų lengviau tvarkytis visuose objektuose. Palaipsniui vis valėme ir tvarkėme Karvės olą, taip pat ir Kirkilus, kur po truputį vis atsiverdavo ežerėlių grožis. Norėjosi padaryti daug, bet tam neturėjome pinigų. Vis gaudavome paramą, tačiau labai menką, todėl reikėjo gerokai pasukti galvą. Pradėjau domėtis visomis įmanomomis paramomis. Buvau priverstas organizuoti darbus kuo taupiau. Viską atlikdavo mūsų darbuotojai, nes jeigu būtume norėję kažką samdyti, būtume padarę daug mažiau. Šalindami medžius vienoje vietoje, juos panaudodavome kitoje. Taip prie karvės olos atsirado pavėsinės.
Paroda atskleidžia daugiatautę Lietuvą