Kuo patraukė, sužavėjo podologo profesija?
Ilgą laiką podologo profesija man buvo visiškai nežinoma, kol pati nesusidūriau su įaugusių nagų problema. Pirmą kartą ją sprendė chirurgai, tačiau rezultatas nebuvo sėkmingas. Procedūra buvo labai nemaloni, gijimas sudėtingas, o skausmas – stiprus. Antrą kartą sau pažadėjau, kad tokiu keliu nebeeisiu.
Tuomet mano gyvenime atsirado didžiausia įkvėpėja – Irina Bučiūnienė, dirbanti Šiauliuose, bene pirmoji Lietuvos podologė. Mane sužavėjo tai, kad procedūra buvo neskausminga, greita ir problemą padėjo išspręsti ilgam. Jau tada Irina skatino pasukti šios profesijos keliu, tačiau ryžausi kiek vėliau – pradėjau mokytis, praktikuotis ir galiausiai pati teikti podologijos paslaugas.
Jūsų kabinetas Biržuose veikia palyginti neseniai. Ar galima teigti, kad podologo paslaugos Biržuose – naujas dalykas? Kaip biržiečiai žiūri į šią naujovę?
Taip, Biržuose probleminių pėdų kabinetas duris atvėrė tik spalio pabaigoje. Pradžioje buvo nemažai nerimo ir klausimų – ar biržiečiams apskritai reikės tokių paslaugų, juk tai nėra grožio procedūra, į kurią grįžtama nuolat. Dažniausiai problema išsprendžiama, sudaromas priežiūros planas ir tuo viskas baigiasi.
Vis dėlto praktika parodė, kad poreikis tikrai yra. Dalis klientų grįžta profilaktiškai, kaip patys sako, „dėl lengvesnių kojų“, net ir neturėdami rimtų problemų. Naujų klientų taip pat netrūksta. Daugeliui tai vis dar naujovė, tačiau žmonės, išbandę įvairius savarankiškus ar neefektyvius sprendimus, džiaugiasi pagaliau radę ilgalaikį problemų sprendimą. Iki šiol nesu sulaukusi neigiamų atsiliepimų, o klientų sugrįžimas bei rekomendacijos artimiesiems man yra didžiausias įvertinimas.
Kada reikalinga podologo pagalba? Kokie ženklai rodo, kad metas apsilankyti pas pėdų priežiūros specialistą?
Podologo pagalbos prireikia esant įaugusiems nagams, karpoms, nuospaudoms, nagų ar odos grybeliui, keratodermos pažeistai odai, traumuotiems nagams, suskilusiems kulnams. Pastebėjus bet kokius pakitimus pėdose, verta kreiptis į specialistą, kuris įvertins, ar problema priklauso jo kompetencijai, ar reikalingas ir kitų sričių gydytojų įsitraukimas.
Taip pat atliekamas ir profesionalus higieninis pedikiūras, kurį dažniau renkasi jaunesni žmonės. Vyresniame amžiuje atsiranda kitokio pobūdžio problemų, todėl visada skatinu atkreipti dėmesį ir į vyresnių artimųjų pėdų būklę. Dažnai senyvo amžiaus ar antsvorio turintiems žmonėms sunku patiems tinkamai pasirūpinti pėdomis, o tai gali lemti skausmus ir judėjimo ribojimą. Iš esmės daugelis sveikatos problemų prasideda nuo mūsų kūno atramos – kojų, todėl jų priežiūra turėtų būti prioritetas.
Su kokiomis pėdų problemomis dažniausiai susiduriama?
Vaikams dažniausiai pasitaiko karpos, paaugliams – įaugę nagai. Tarp suaugusiųjų vyrų ir moterų ryškių skirtumų nėra – dažniausios problemos yra suskilę kulnai, nuospaudos, įvairūs odos pažeidimai. Priežastys paprastai būna kompleksinės, tačiau viena dažniausių – netinkama avalynė.
Kodėl nerekomenduojate užsiimti savigyda?
Vis dar tenka girdėti apie acto ar sodos tirpalus, naudojamus grybelio „gydymui“. Jei grybelį būtų taip paprasta išgydyti, specialistų ir vaistų tikrai nereikėtų. Dažnai, jei tokios priemonės „padėjo“, tikėtina, kad tai apskritai nebuvo grybelis.
Tenka matyti ir rimtesnių pasekmių, kai žmonės bando nuospaudas deginti rūgštimis ar šarmais ir ateina su stipriai pažeista oda. Sveikata – ne eksperimentų laukas. Jei švelnios priemonės nepadėjo, geriau kreiptis į specialistą ir spręsti problemą iš esmės.
Kaip išsirinkti pėdoms tinkamą avalynę? Ar geri batai būtinai turi būti brangūs? Ką manote apie dėvėtus batus?
Juokauju, kad batus pirkti geriausia po ilgesnio pasivaikščiojimo, kai pėda šiek tiek patinusi. Tačiau praktiškai patariu iš batų išimti vidpadį, padėti jį ant žemės ir pastatyti ant jo pėdą. Tuomet labai aiškiai matyti, ar batas nėra per siauras ar per trumpas.
Brangūs batai nebūtinai reiškia, kad bus tinkami, jei jie neatitinka pėdos ilgio ir pločio. Tuo tarpu pigesnė avalynė dažnai gaminama iš sintetinių medžiagų, kurios gali didinti prakaitavimą ir grybelio riziką. Vis dėlto, jei koja jaučiasi komfortiškai ir problemų nekelia, kaina nėra lemiamas faktorius.
Dėvėti batai ypač nerekomenduojami vaikams, nes jų pėdos yra labai plastiškos, o batai būna prisitaikę prie kito vaiko eisenos. Suaugusiesiems dėvėti uždari batai taip pat gali kelti infekcijų riziką, jei nėra tinkamai dezinfekuoti.
Kaip vertinate basakojystę?
Basakojystė, kai visiškai atsisakoma avalynės, man atrodo kraštutinis sprendimas. Tačiau vaikščiojimas basomis tinkamomis sąlygomis ir saikingai gali būti naudingas – stiprina pėdos raumenis, gerina pusiausvyrą ir koordinaciją. Svarbu pradėti palaipsniui ir tik tada, kai pėdos neturi pažeidimų.
Yra būklių, kai basakojystė nerekomenduojama be specialistų priežiūros, pavyzdžiui, esant hallux valgus (pėdos nykščio iškrypimui – aut.past.), plokščiapėdystei ar kulno pentinams. Taip pat reikia įvertinti aplinką – asfaltas, ar kiti miesto paviršiai nėra natūralios sąlygos pėdoms.
Ar egzistuoja visiškai sveikos pėdos?
Sveikos pėdos egzistuoja, tačiau tai dažniausiai yra nuoseklios priežiūros ir teisingų įpročių rezultatas. Vaikystėje suformuoti įpročiai turi didelę įtaką, o vėliau juos išlaikyti padeda sąmoninga pėdų priežiūra. Svarbiausia – nelaukti, kol problema taps didelė, ir nebijoti kreiptis pagalbos.
Ką patartumėte žmogui, kuris gėdijasi apsilankyti pas podologą?
Tiesiog užsiregistruoti vizitui. Gėdytis tikrai nėra ko – per praktiką esu mačiusi visko. Kur kas svarbiau pasirūpinti savimi ir savo sveikata, nei kažko baimintis. Dažnai po vizito kartu pasijuokiame, kad baimės buvo visai be pagrindo.
Kaip gimė sprendimas dirbti sau? Ar jaučiate šeimos palaikymą?
Sprendimas dirbti savarankiškai brendo natūraliai. Ilgą laiką mokiausi, domėjausi, praktikavausi, tačiau samdomas darbas (o dirbau vienoje baldų gamybos įmonėje) ilgainiui nebeatitiko mano lūkesčių. Esu maksimalistė, todėl nuolatinis perdegimas paskatino ieškoti veiklos, kuri teiktų džiaugsmą ir būtų prasmingas.
Didžiausias mano ramstis šiame kelyje buvo vyras Justinas, kuris palaikė ir drąsino žengti šį žingsnį. Kai abu dirbame sau (Miglės vyras turi statybų firmą MB „Šerno statyba” – aut.past.), juokaujame, kad nors darbo valandų daugiau, tačiau į darbą keltis tapo gerokai lengviau.
Esate aktyvi Kirdonių kaimo bendruomenės narė. Su kokiais iššūkiais susiduria bendruomenė?
Taip, esu Kirdonių kaimo bendruomenės tarybos narė, nors pastaruoju metu dėl darbų mano aktyvumas kiek mažesnis. Bendruomenei vadovauja nauja pirmininkė Daiva Monkevičienė – veikli ir idėjų kupina asmenybė. Dažniausiai prisidedu kuriant reklamines ar informacines priemones.
Didžiausi iššūkiai kaime – kelių būklė ir vandens kokybė. Vis dėlto džiugina tai, kad dalis gatvių jau išasfaltuotos, o tai leidžia matyti palaipsniui vykstančius, bet realius pokyčius.
Kaip vertinate gyvenimą Biržuose ir kaime?
Biržai – neblogas miestas gyventi: sutvarkytos viešosios erdvės, rami aplinka, paslaugos lengvai pasiekiamos. Vis dėlto regionuose dar jaučiamas atlyginimų ir profesinių galimybių atotrūkis, dėl kurio jauni žmonės dažnai renkasi didmiesčius.
Mūsų šeimai ramybė yra labai svarbi, todėl pasirinkome gyvenimą kaime. Laisvalaikį taip pat dažniau leidžiame gamtoje, be ekranų, ramiose vietovėse.
Kaip, jūsų manymu, Biržai atrodys po dešimties metų?
Norėtųsi matyti daugiau jaunų, veiklių žmonių savivaldoje ir didesnį iniciatyvumą pritraukiant investicijas. Manau, kad Biržai taps dar labiau orientuoti į gyvenimo kokybę, turizmą ir smulkųjį verslą. Išsaugodami savo ramų tempą, jie galėtų tapti patrauklūs jaunoms šeimoms ir savarankiškai dirbantiems žmonėms.
V. Leščinskienės nuotr.
V. Leščinskienės nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.