Vabalninko bendruomenės žmonėms daug teko keliauti po Lietuvą, bet Šiaurės Lietuvos pakraštyje esantis Akmenės kraštas iki šiol nebuvo aplankytas. Todėl paskutinį pavasario savaitgalį vabalninkiečiai ir skyrė pažinčiai su Akmenės rajonu.
Akmenų kraštas
Mus pasitiko ir lydėjo gidas – savo krašto žinovas ir patriotas, Akmenės krašto muziejaus darbuotojas Arūnas Ostrauskis. Iš jo sužinojome, kad Akmenė savo vardą gavo nuo gausybės šiame krašte esančių akmenų, klinčių, dolomito.. o gal nuo čia pat tekančio upelio Akmenos?
Nagingi akmentašiai išpuošė miestą akmeninėmis skulptūromis, netgi visą šio krašto istoriją perteikė ant penkių didelių akmeninių plokščių. Aplankėme Nepriklausomybės paminklą, neogotikinę Šv. Onos bažnyčią. Iš varpinės bokšto atsivėrė panorama į miestą ir jo apylinkes. Bokšte yra trys, vienas virš kito įtaisyti, varpai, kurie skelbia laiką. Didžiausias įkeltas tik prieš keletą metų.
Gamta ir kultūra
Labai gausus Akmenės krašto muziejus supažindina su vietos istorija, archeologija. Surinkta unikali etnografinė kolekcija. Ypatinga vieta skiriama didžiausiai Lietuvoje drugelių kolekcijai. Atskiroje patalpoje sudarytos sąlygos gyviems drugeliams gyventi ir daugintis. Gausi S. Sungailos surinkta mineralų ir fosilijų kolekcija.
Netoli miesto, vaizdingame miške, įkurtas įspūdingas gamtos ir kultūros parkas. Jame vyksta tradiciniai miesto renginiai, šventės. Parkas išgražintas akmentašio Antano Adomaičio akmeninėmis skulptūromis ir svarbiausiu jo darbu – Akmenine pilimi. Plenero metu čia sukurta keturių stichijų kompozicija – žemė, vėjas, vanduo ir ugnis, taip pat „Juslių“ kompozicija, simbolizuojanti pagrindinius žmogaus pojūčius. Gidas parodė ir papasakojo daug įdomių istorijų.
Tradiciniai patiekalai
Svetingi šeimininkai pakvietė papietauti Akmenės gamtos ir kultūros parke. Mėgavomės Dabikinės kaimo bendruomenės šeimininkės Margaritos Skabeikienės vietiniais patiekalais: saulės sriuba iš trintų moliūgų su namine duona, mums negirdėta marškone koše su mirkalu, dvaro tradicijų arbata su kvapniu ir minkštu vietiniu pyragu.
Po pietų apsilankę Kamanų valstybinio gamtinio rezervato lankytojų centre, susipažinome su viena iš didžiausių ir svarbiausių Lietuvos pelkių, jos unikalia augalija ir gyvūnija.
Lankydamiesi akmentikio Antano Adomaičio dirbtuvėse stebėjomės, kaip vienas menininkas sugebėjo prigaminti tiek daug puikių darbų iš akmens, medžio, metalo, padaryti savotiškų tapybos darbų. Ne mažiau įdomi netoliese gyvenančio jo pusbrolio Stanislovo Adomaičio ir motinos paveikslų galerija.
Vakarienei – tradicinis šio regiono patiekalas – žemaitiškas šiupinys ir ramus poilsis patogiuose kambariuose.
Klinčių ir molio karjerai
Kitą dieną daug vaikščioti teko po vieną didžiausių Lietuvoje Menčių klinčių karjerą, stebėtis jo didingu kraštovaizdžiu. Gruntas – molis, slidu, teko apsimauti batus. Mus lydėjusi gidė Rita Masiulienė aprodė įdomiausias vietas, galingą kalnakasybos techniką. Anksčiau karjeras vadinosi klinčių laužykla, nes klintys buvo kasamos rankomis, panaudojus laužtuvus.
Kita įspūdinga vieta – Šaltiškių molio karjeras. Tai – gamtos paminklas. Galinga technika kasa ir pila raudoną molį į didžiulius kalnus, traukinys išveža tolimesniam perdirbimui. Peizažas čia atrodo, kaip iš fantastinio filmo, lyg būtų Marso kraštovaizdis. Tai – viena įspūdingiausių vietų Akmenės krašte.
Patys pamatė ir kitus ragina
Lankome Papilės miestelį. Gidė pasakoja apie krašto istoriją bei vietos kultūros paveldą, garsius vietos gyventojus. Miestas garsus didingu paminklu Simonui Daukantui (1793-1864), istorikui, rašytojui, švietėjui, pastatytu 1930 metais (skulptorius Vladas Grybas).
Pietūs Raudonskardžio kaimo bendruomenėje su savitais jų patiekalais: Raudonskardžio šiupiniu, šiaudų arbata. Pasidairius po kaimą ir pasiklausius bendruomenės pirmininko pasakojimo matosi, kokios veiklios šiame krašte kaimų bendruomenės. Nebespėjome aplankyti Akmenės rajono centro, kuris įsikūręs naujai išaugusiame Naujosios Akmenės mieste, šalia didžiulio cemento gamybos kombinato.
Patenkinti ir pilni įspūdžių važiavome namo. Džiaugėmės, kad Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyriaus veiklios moterys Violeta Vilkelienė ir Eglė Galiauskienė išjudino vietinius ir buvusius mokytojus vykti į ekskursiją. Straipsnį paskaitę gal ir biržiečiai susigundys aplankyti Akmenės kraštą.