Kaip nesijaudinti dėl pavojų

Ar esa­te gir­dė­ję to­kį po­sa­kį: "Svar­biau­sia ne­si­jau­dint ir ge­rai mai­tin­tis"?

Ši­taip ka­dai­se ra­min­da­vo­mės ir ra­min­da­vo­me vie­ni ki­tus iš­ti­kus ko­kiai bė­dai ar ne­ma­lo­nu­mams. Bet kaip žmo­gus ne­si­jau­din­si ži­nių po­rta­le per­skai­tęs to­kią ant­raš­tę: „Lie­tu­vių pa­mėg­to­je ša­ly­je – aukš­čiau­sio ly­gio pa­vo­jus”? Bai­su. Šiek tiek ap­ra­mi­na min­tis, kad ma­no pa­mėg­ta ša­lis bu­vo, yra ir bus Lie­tu­va ir kad mums toks pa­vo­jus bent kol kas ne­gre­sia.

Kur tau! Ki­ta ant­raš­tė per­spė­ja: „Pa­si­ruoš­ki­te: į Lie­tu­vą vie­nas po ki­to plūs ne­ma­lo­nūs reiš­ki­niai.” Ką pa­da­ry­si, teks keis­ti sa­vo die­not­var­kę ir ruoš­tis (tie­sa, dar ne­ži­nau kaip). Ra­mi­nuo­si min­ti­mi, kad At­lan­to cik­lo­ną pa­si­tik­siu bent jau mo­ra­liš­kai pa­si­ruo­šęs.

O juk ne­lai­mė daž­nai iš­tin­ka ne­ti­kė­tai. An­tai, skai­tau, vie­no­je lan­ky­to­jų pa­mėg­to­je vie­to­je nei iš šio, nei iš to nu­vir­to nu­džiū­vęs ber­žas. Iš­va­da: lan­ky­to­jams gre­sia pa­vo­jus. Bai­su. Apie pa­vo­jus ke­liuo­se ir gat­vė­se jau ne­kal­bu (brie­džiai, šer­nai, BMW…)

O mik­roor­ga­niz­mai? Štai juo­du ant bal­to pa­ra­šy­ta: „Jū­sų dar­bo vie­to­je mik­roor­ga­niz­mų dau­giau ne­gu tua­le­te.” Bai­su. Pa­vo­jus už­si­krės­ti li­go­mis. Ra­mi­nuo­si min­ti­mi, kad ma­no tua­le­te mik­ro­bų ma­žiau ne­gu jū­sų dar­bo vie­to­je.

Svar­biau­sia ne­si­jau­dint ir ge­rai mai­tin­tis, kar­to­ju sau. Aš ra­mus, aš vi­siš­kai ra­mus… kol per­skai­tau, kad „mais­to kai­nos ne­si­ruo­šia leis­tis že­myn” ir, še tau kad no­ri, „Svei­ko mais­to paieš­kos ga­li virs­ti li­ga.” Da­bar jau mant­ros, jau­čiu, ne­be­pa­dės. Ei­nu, įsi­var­vin­siu 50 g ir vėl, ti­kiuo­si, bū­siu ra­mus, vi­siš­kai ra­mus.