Pavasarį, kada atgyja gamta, balandžio mėnesio pabaigoje jau daugelį metų Vabalninkas švenčia Miesto dieną. 1792 metų balandžio 26 dieną karalius Stanislovas Augustas Vabalninkui patvirtino Magdeburgo – laisvojo miesto teises, herbą ir vėliavą. Atnaujintą herbą – valstietį, sveriantį linus, sukūrė biržietis dailininkas Egils Skuja, o 1997 metais patvirtino Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas.
Miestelėnų susibūrimo vieta
Minint Miesto dieną Žolinės aikštėje vykdavo iškilmingas minėjimas, koncertas, parodos, kraštui nusipelniusiam vabalninkiečiui būdavo įteikiamas „Lino žiedo“ žymuo.
Džiugu, kad pasitinkant Miesto vardo dieną Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyrius, vedėja Vida Skujienė, kruopščiai surinktą medžiagą apie pagrindinių miesto renginių vietą – aikštę, išeksponavo muziejaus languose.
Aikštės pavadinimas ne kartą keitėsi, kaip ir jos išorė. Tačiau vienas dalykas nepakito – ši vieta visuomet sutraukdavo Vabalninko gyventojus bendriems reikalams ir šventėms.
Dulkės, lentos, miesto šulinys
Iki pat XX amžiaus pradžios aikštė buvo žvyruota, dulkina. Čia vykdavo turgūs, prekyba, mitingai. Todėl buvo vadinama Turgaus aikšte. Tik XX amžiaus pradžioje buvo pakloti lentiniai šaligatviai.
Miesto centras atsigavo Lietuvai tapus nepriklausoma. Aikštei buvo suteiktas Nepriklausomybės vardas.
Apie 1925 – 1930 metus jau buvo nutiesti betoninių plytelių šaligatviai. Akmenimis išgrįsta aikštė ir pagrindinės gatvės. Netoli bažnyčios pastatytas parapijos kryžius, stiebas vėliavai, įrengtas miesto šulinys.
Sovietmečiu: gėlynas, garbės lenta ir demonstracijos
Sovietų valdžia aikštę pavadino Tarybų vardu, įsakė nupjauti kryžių. 1950-1959 metais Vabalninkas buvo rajono centras. Buvo išardyta dalis grindinio ir padarytas skveras, apsodintas medžiais, įrengtas gėlynas, aptvertas. Centre pamūryta didžiulė Garbės lenta, išstovėjusi porą dešimtmečių. Prie skvero pastatyta aukšta medinė tribūna, pro kurią privalėjo praeiti sovietinių švenčių demonstrantai. Vėliau, 1972 metais, aikštė pavadinta vabalninkiečio Jono Vosyliaus vardu.
Po Nepriklausomybės – unikalus pavadinimas
1990 metais aikštė gavo Žolinės vardą. Mat Vabalninko Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje pagrindiniai parapijos atlaidai – Žolinė. Tokio pavadinimo turbūt neturi nei viena Lietuvos aikštė. Miesto vardo 200-jų metinių proga skvere pastatytas ąžuolinis stogastulpis (autorius tautodailininkas Algirdas Butkevičius).
Vabalninko krikščionių demokratų partijos, jos pirmininkės Joanos Kalkienės pastangomis ir padedant parapijiečiams 1995 metais Žolinės aikštėje pastatytas kryžius „praeičiai atminti ir tiesai atstatyti“. Jis primena, kad pokario pasipriešinimo dalyvių išniekinti kūnai gulėjo šioje aikštėje.
Įamžina istorinę amintį
Gražiai aikštę puošia didinga granitinė skulptūra „Svajonė“, atidengta 2008 metais. Jos mecenatai yra vabalninkiečiai Petras Eduardas Černiauskas ir jo sesuo Ona Janina Černiauskaitė-Kuncevičienė. Jis skirtas visiems garsiems buvusiems, esamiems ir būsimiems vabalninkiečiams.
2017 metais atidengta atminimo lenta 1918-1919 metų Nepriklausomybės kovų 50-čiai savanorių vabalninkiečių. Prieš keletą metų aikštė rekonstruota, dailiomis plytelėmis iškloti takai, papildyta želdiniais.
Parodos organizatoriai kviečia apžiūrėti šią bekontaktę ekspoziciją. Projektas „Vabalninko namų istorijos“ tęsiamas. Renkama medžiaga apie kitas gatves. Kviečiami vabalninkiečiai, kraštiečiai pasidalinti savo prisiminimais, nuotraukomis, daiktais.