Kartais atrodo, kad seni, neįgalūs ar ligoti žmonės jau niekam neberūpi. Kai kurių iš jų buitis ir gyvenimo sąlygos gąsdina... Tačiau jiems viskas atrodo kitaip. Jiems taip gerai. Ir dažniausiai pagalbos jie neprašo. O kai žmogus nenori – padėti negali, draudžia įstatymas.
Susirūpino vaikystės drauge
Biržuose gyvenanti močiutė susirūpino savo drauge. Ji „Biržiečių žodžiui“ papasakojo apie vargingai gyvenančią ligotą senutę, kuriai neseniai suėjo devyniasdešimt. Moteris teigė, kad senolė turi psichikos sutrikimų, yra laikoma užrakinta savo namuose, neturi nei maisto, nei pinigų, nes juos pasisavina ją prižiūrinti moteris.
-Nežinau kur kreiptis. Gaila draugės. Ji niekam nerūpi. O kadaise tokia moteris buvo, pusę savo gyvenimo dirbo vaikų darželyje, šeimininkavo, puikius tortus gamindavo,- kalbėjo močiutė.
Papasakojo kitokią istoriją
Nuvykome pas senolę. Durys tikrai buvo užrakintos. Susisiekėme su ją prižiūrinčia moterimi. Atvykusi ir lankomosios slaugos specialiste prisistačiusi Rima papasakojo kitokią istorijos versiją. Moteris dirba socialinių paslaugų centre lankomąja slaugytoja.
Senolės sūnėnas yra vienintelis artimasis, kuriam teta dar rūpi, tad šis paprašė Rimos senute pasirūpinti. Tiesa, ne už dyką: sutarė, kad slaugytoja pasiims senolės pensiją – 300 eurų, už kurią užtikrins jos priežiūrą, parūpins maisto ir kitų būtinų dalykų. Rima teigė, kad senutę privačiai prižiūri tik antras mėnuo, teisiškai dar nėra įforminta. Bet netrukus slaugą susitvarkys oficialiai, tada iš senolės pensijos reikės skirti nustatytą mokestį socialiniam paslaugų centrui. Pasak moters, ligonė turi protinių sutrikimų, yra nenuspėjama: ne kartą vienmarškinė išlėkė į lauką, išsivolio purve, paklydo. Todėl duris rakinti būtina.
Sūnėnas priežiūra patenkintas
Senolės sūnėnas Rimas gyvena Panevėžyje, tetą lanko retai. Vyras „Biržiečių žodžiui“ pasakojo, kad giminaitę anksčiau prižiūrėjo kartu gyvenusi jos sesuo, tačiau prieš keletą metų ji mirė. Tuomet iš kažkur atsirado niekada nematyta senolės krikšto dukra, kuri ir panoro ja pasirūpinti.
-Pirmą kartą ją pamačiau po laidotuvių. Pasirodė normali moteris, sakė prižiūrės tetą. Tačiau taip nebuvo, ji pasiimdavo senutės pinigus, palikdavo alkaną, apleistą. Jos kaimynai ėmė pasakoti, kad teta jų net valgyti prašydavo. Paskui prižiūrėtoja dingo palikusi skolą už elektrą, nemokėjo du metus. Su ja susisiekti dabar neįmanoma,- kalbėjo vyras. Rimas antrino senolės draugei, kad teta kadaise buvo protinga moteris ir puiki šeimininkė. Tačiau liga ją pakeitė.
-Anksčiau ji pati savimi pasirūpindavo. O dabar sveikatos turi, bet su psichika negerai. Ir pagalbos priimti nenori: buvome užregistravę pas gydytojus Panevėžyje – nesutiko važiuoti. Bet dabar nėra jokių bėdų. Esu patenkintas Rimos darbu, ji tetą nuprausia, pamaitina, užkuria pečių. Tetos pensiją pasiima, bet iš tų pinigų viską ir perka. Visada su ja susiskambinam, pasikalbam. O kad užrakina, tai gerai, kitaip ji vėl laukais lakstytų,- pasakojo Rimas.
Nieko nereikia
Senolės namuose buvo šilta, krosnis prikūrenta, šaldytuvas netuščias. Žiūrint į močiutę sunku patikėti, kad jai virš devyniasdešimt. Ji atrodė stipri ir gana judri, tačiau akivaizdūs ligos požymiai trukdė su ja pasikalbėti. Bet paklausta, ar jai nereikia pagalbos, ar yra pavalgiusi, senolė vis dėl to atsakė: „Aš biedna, bet nieko man ir nereikia.“
Prastos gyvenimo sąlygos
Pagalbos iš kitų nelinkęs prašyti ir kitas pusamžis vyras. Į redakciją kreipėsi moteris, kuri prašė pasidomėti, ar viename Biržų rajono kaime vargingai gyvenantį vyrą kas nors prižiūri. Nes jo gyvenimo sąlygos, pasak moters, labai prastos.
-Kai vyko išankstinis balsavimas, su keliomis moterimis lankėmės pas žmones, kad jie galėtų atiduoti savo balsą už pasirinktą kandidatą. Buvau stebėtoja, kuri užtikrina, kad balsavimas vyktų sklandžiai. Įėjusi į to vyro kambarį, nustėrau: baisi netvarka, stirtos indų, visur mėtosi šiukšlės, plunksnos… Gaila, kad kai reikia balso, tai žmogus tampa reikalingas, o kaip jis gyvena, rodos, niekam nerūpi,- kalbėjo moteris.
Tvarkosi kaip sugeba
Žvelgiant iš tolo vyro sodyba atrodo tarsi negyvenama: žolė nešienauta, vienos pusės namo langai dengti plėvele, tačiau kitoje – plastikiniai langai. Panašu, kad tame namo gale vyras ir gyvena. Gyventojas pasikalbėti nesutiko, neatidarė durų sakydamas, kad kalbėti nenori. Ir tai suprantama, įsileisti nepažįstamus, kaimo žmonės prisibijo. Tad įsitikinti moters pasakojimu apie vaizdą kambariuose negalėjome. Norėjome tik jo paklausti, ar jam yra suteikiama reikalinga pagalba. Netoliese esančių sodybų gyventojai apie kaimyną pasakojo, kad šis turi negalią, gyvena vienas ir tvarkosi taip, kaip jam išeina. Kartais paprašo ir jų pagalbos, kartais pagelbėja giminaičiai, o pats autobusu ir į miestą nuvažiuoja.
Informacijos neteikia dėl asmens duomenų apsaugos
Seniūnijų socialinio darbo organizatorės dėl asmens duomenų apsaugos suteikti daugiau informacijos apie aprašytus žmones negalėjo. Tik viena iš jų apie vienišą vyrą sakė, kad jis retai kada prašo pagalbos. Bet kartais paskambina į seniūniją, prašo nušienauti žolę, ar malkų iš savo santaupų nupirkti.
-Padedame tiek, kiek galime, kiek yra mūsų valioje. Jeigu asmeniui nėra nustatytas neveiksnumas, per prievartą pagalbos teikti negalime,- kalbėjo specialistė. Moteris pasakojo, kad toks atvejis rajone ne vienintelis. Sakė, kad dažnai žmonės, kurie sunkiai tvarkosi, nemėgsta prašyti pagalbos, jiems atrodo, kad taip gyventi yra normalu ir kitaip būti negali. Kitos seniūnijos socialinio darbo organizatorė informacijos apie ligotą senolę pateikti taip pat negalėjo, tik pasakė, kad dokumentai dėl pagalbos teikimo jai į namus yra sutvarkyti.
Sunku rasti globėjus
Biržų rajono socialinės paramos skyriaus vedėjas Kęstutis Knizikevičius kalbėjo, kad dėl neįgaliųjų teisių konvencijos priversti žmogų priimti pagalbą yra draudžiama. Jie turi apsisprendimo teisę – tos pagalbos prašyti, ar ne.
-Žmonės visada gali kreiptis į seniūniją. Tada yra įvertinamas paslaugų poreikis ir priimamas sprendimas dėl priežiūros skyrimo. Kai socialinių paslaugų įstaiga ir prokuratūra kreipiasi į teismą dėl neveiksnumo nustatymo, reikia nurodyti globėją, kuris tą asmenį prižiūrėtų, jei neveiksnumas jam būtų nustatytas. O globėją rasti yra sunku, daug kas atsisako prižiūrėti vienišą žmogų,- „Biržiečių žodžiui“ pasakojo K. Knizikevičius. Pasak skyriaus vedėjo, dėl pagalbos žmonės turi kreiptis patys, nes primigtynai ją teikti asmeniui nepageidaujant, draudžia įstatymas.
Mamas sveikina trys kartos