Lietuvos kariuomenės karys Justinas Kubeckas gyvenime matė galbūt daugiau, nei bet kuris iš mūsų... Tai karys, atsidavęs Lietuvai. Bet ne kariuomenė jį užaugino ryžtingu ir jautriu kito nelaimei žmogumi, o tėtis. „Esu baigęs didžiausią mokyklą – tai tėčio universitetą“, – sako Justinas, kuris „Biržiečių žodžiui“ sutiko pasidalinti savo gyvenimo patirtimi, svajonėmis ir neapasakoma meile ir pagarba savo šeimai.
Auklėjo per darbus
Justinas Kubeckas gimė didelėje, penkis vaikus auginančioje šeimoje. „Mes buvome penki broliai. Aš turiu brolį dvynį, bet vis tiek esu jauniausias“, – šypsosi Justinas. Justino tėtis Petras Kubeckas nuo mažų dienų savo vaikus auklėjo per darbus, tokiu būdu kurdamas ir pamatinę vertybę – padėti vieni kitiems. Darbų kaime daug, todėl kiekvienas šios šeimos vaikas stengėsi, kad kuo mažiau tėvams reikėtų prie namų ruošos prisidėti. „Bet mes, nors ir maži buvom, jau tuomet supratom, kad reikia stengtis dėl šeimos, dėl artimųjų ir iki šių dienų visi broliai stipriai padeda tėvams ir vienas kitam. Tėtis taip ir mokė, kad mes patys matytume ką reikia padaryti ir mokėtume susitvarkyti be jo komandavimo, o kai mums pavykdavo, tėtis pagirdavo. Ir prie medaus darbuojamės su broliu dvyniu ten, kur sunkiau reikia kelti, o tėtis suka medų, rėmelius gamina, avilius restauruoja. Taip pasiskirstome darbus“, – pasakoja Justinas.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/