Jų numylėtiniai kardeliai

Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.
Kar­de­lių au­gin­to­ja Ze­nai­da Vai­čiū­nie­nė (de­ši­nė­je) ir kar­de­lių ger­bė­ja Dan­gu­tė Gra­bu­žė­nie­nė.
Bal­ti­jos ke­ly­je prieš 30 me­tų iš dan­gaus bi­ro kar­de­liai. Kar­de­lis ta­po is­to­ri­nio Bal­ti­jos ke­lio sim­bo­liu. Kar­de­liai žy­di ir bir­žie­čių dar­že­liuo­se. Įvai­rias­pal­vis jų pa­ra­das – Bir­žų tur­gu­je.

Šiuo me­tu tur­gu­je bir­žie­tės Ze­nai­dos Vai­čiū­nie­nės kar­de­liai sklei­džia­si vi­sa sa­vo di­dy­be – spal­vo­mis, for­mo­mis, at­spal­viais. Au­gin­to­ja ne­si­sten­gia įsi­dė­mė­ti jų veis­lių pa­va­di­ni­mų. Tik du įsi­min­ti­ni: "Gin­ta­ri­nė Bal­ti­ja" ir "Red". Ki­ti kar­de­liai tu­ri sa­vo pra­var­des: dū­mas, la­ši­ši­nis...

– Dar ne pa­ts kar­de­lių žy­dė­ji­mas. Vė­ly­vie­ji, rau­do­ni, su­žy­dės Mo­ky­to­jo die­nai, – pa­sa­ko­ja Ze­nai­da.

Mo­te­ris kar­de­lius au­gi­na 40 me­tų. Ze­nai­da dė­kin­ga bir­žie­tei gė­li­nin­kei Oti­li­jai, ku­ri pa­ta­rė: paau­gink kar­de­lius, pri­si­dur­si pra­gy­ve­ni­mui. Ze­nai­da ne­sle­pia: pra­dė­jo au­gin­ti kar­de­lius iš var­go. Pra­dė­jo jais pre­kiau­ti ir pa­li­ko leng­viau. Su­si­pa­ži­no su ra­jo­no gė­li­nin­kais. Pir­mie­ji įspū­din­giau­si kar­de­liai – at­ke­lia­vę iš Gied­riaus Ru­mės ko­lek­ci­jos. Gė­li­nin­kė kar­de­lius sėk­lai per­ka ir iš pre­ky­bos cent­rų, nes no­ri­si įvai­ro­vės.

– Kai pra­dė­jau tik kar­de­lius au­gin­ti, gal­vo­jau: jų jo­kios li­gos ne­puo­la. Ir dar kaip li­gos puo­la. Sun­ku nuo li­gų kar­de­lius ap­gin­ti. Tuo la­biau, kad gy­ve­nu dau­gia­bu­ty­je. Ma­no kar­de­liai žie­mo­ja dau­gia­bu­ty­je. Bal­ko­ne. Rei­kia pa­lai­ky­ti tin­ka­mą tem­pe­ra­tū­rą, tai ir tam­pau­si su kon­tei­ne­riu­kais iš bal­ko­no į kam­ba­rį ir at­gal, – pa­sa­ko­ja Ze­nai­da.

Gy­ve­ni­mas Ze­nai­dą iš Bir­žų bu­vo iš­ve­dęs į Sa­lo­čius, bet po kiek lai­ko ji jau naš­lė vėl grį­žo į Bir­žus prie vai­kų. Su vi­sais sa­vo kar­de­liais.

Šie­met pir­ma­sis kar­de­lis Ze­nai­dos skly­po lys­vė­je jos žo­džiais su­žy­do ant An­ta­no var­di­nių. Pir­mie­ji kar­de­liai tur­gu­je kai­na­vo pu­sant­ro eu­ro. O pa­skui at­pi­go. Da­bar vie­nas žie­das – 20, 50 eu­ro cen­tų...

Gė­li­nin­kė Ze­nai­da tur­gu­je ne­sė­di. Šo­ka ir šo­ka ap­lin­kui sa­vo kar­de­lius. Juos kom­po­nuo­ja, dė­lio­ja. No­ri­si jai vis­ką pa­ro­dy­ti. Gal ge­riau praei­viams ma­ty­sis – ši­tiek kar­de­lių!..

– Pra­dė­jau iš var­go ir įsi­vė­liau į vers­lą. Man – po­mė­gis, už­siė­mi­mas. Ir vais­tas. Jei­gu tik gal­va įskaus­ta, sku­bu pas sa­vo kar­de­lius, – ti­ki­na Ze­nai­da.

Kol tur­ga­die­nio iš­va­ka­rė­se ji su­ski­na puokš­tes ir nak­tis užei­na. Šį kar­tą gė­li­nin­kė į tur­gų at­ve­žė 11 puokš­čių kar­de­lių. Au­to­mo­bi­liu.

Ze­nai­dos kar­de­lių gro­žis pa­ver­gė pro ša­lį sku­ban­čią bir­žie­tę Dan­gu­tę Gra­bu­žė­nie­nę. Dan­gu­tė ne­gai­lė­jo komp­li­men­tų nei kar­de­liams, nei jų au­gin­to­jai. Dan­gu­tė pri­si­pa­ži­no: gi­mu­si rug­sė­jo pir­mą­ją, ji la­bai my­li kar­de­lius. Spal­vos ne­tu­ri jo­kios reikš­mės. Bi­čiu­liai tai ži­no ir vi­są gy­ve­ni­mą do­va­no­ja jai tik kar­de­lius. Šį kar­tą Dan­gu­tė rin­ko­si dvi puokš­tes kar­de­lių. Ar tik ne­si­ruo­šia bir­žie­tė į Bal­ti­jos ke­lią?

– Prieš 30 me­tų bu­vau. Ko­kia šven­tė šir­dy! Dar neap­sisp­ren­džiau: va­žiuo­siu ar ne? Anų lai­kų ug­ne­lės trūks­ta. Prieš 30 me­tų va­žia­vo­me su vai­kais. Vai­kai jau užau­go. Duk­ry­tė Vo­kie­ti­jo­je, o sū­nus – Šve­di­jo­je. O mū­sų ma­žy­lis – ka­rys sa­va­no­ris. Šian­dien iš­ly­dė­jau į mo­ky­mus Ruk­lon, – pa­sa­ko­jo Dan­gu­tė Gra­bu­žė­nie­nė.

Vie­na kar­de­lių puokš­tė – į ka­pi­nes, o ki­ta kar­de­lių puokš­te Dan­gu­tė pa­si­puoš sa­vo na­mus.

... Ir Dan­gu­tės šir­dy­je su­lieps­nos Bal­ti­jos ke­lio ug­ne­lė...

Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.
Kar­de­liai – bir­žie­tės Dan­gu­tės Gra­bu­žė­nie­nės nu­my­lė­ti­niai.