Nausėdiškei Janinai Vaičekonienei šie metai ypatingi – moteris skaičiuoja net keturis jubiliejus. Tačiau pati Janina jų nesureikšmina. Jai svarbiausias gyvenimo turtas – keturi nuostabūs vaikai: du sūnūs ir dvi dukros, taip pat penki anūkai, kurių gabumai ir talentai nuolat džiugina „babos“ širdį. Vis dėlto gyvenime pasitaiko akimirkų, kai Janina, prisėdusi ant sūpynių, braukia tyliai nuriedėjusią ašarą. Tuomet šalia prisistato vilkšunis – ištikimas keturkojis draugas, kuris sugeba paguosti be žodžių.
Papasakokite apie savo tėvų namus: kur gimėte, augote, mokėtės?
Esu iš Šiaulių krašto. Mano tėvai gyveno Radviliškyje, vėliau – Pakruojyje. Nuo vaikystės buvau meniškos sielos – gražiai piešiau, svajojau tapti dailininke. Tačiau tėtis norėjo, kad rinkčiausi žemiškesnę specialybę, todėl įstojau į Gruzdžių technikumą mokytis veterinarijos. Baigiau veterinarijos felčerės specialybę, praktiką atlikau Pakruojyje, vėliau – Biržų rajone.
Gavau paskyrimą į Biržus, kur dirbau kolūkyje – kiaulių ir karvių fermose. Šį pavasarį suėjo lygiai 40 metų, kai baigiau veterinarijos mokslus. Tiesa, dirbau su pertraukomis – pagimdžiau keturis vaikus, tad darbus dalinau tarp fermų ir šeimos.
Kokie gyvenimo keleliai Jus vedė į ūkininkų luomą?
Žinote, aš ir mano vyras esame gryni kaimiečiai – visą vaikystę ir jaunystę praleidome kaime, augome gausiose šeimose. Esame matę ir darbo, ir vargo: aš esu iš septynių vaikų šeimos, o mano vyras – iš keturių vaikų šeimos. Mūsų abiejų tėvų namuose visada buvo žemės darbų, gyvulių ir paukščių.
Matyt, tai įgimta – būti žemės žmonėmis esame pripratę.
Kai baigėsi kolūkių era, reikėjo kažkuo užsiimti. Visgi šeimoje keturi vaikai – reikia ir pamaitinti, ir aprengti, ir į mokyklą išleisti. Šeima nemaža, reikėjo pinigėlių, tad pradėjome daryti tai, ką geriausiai mokėjome – ūkio darbus. Ir taip jau trisdešimt metų. Auginome viską: ir gyvulius, ir javus, ir paukščius.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com