Gyvo garso koncertas Biržų pilyje numatytas kovo 28 dieną. Kokie jausmai, kaip vyksta pasirengimas?
Pasirengimas šiuo metu labai intensyvus – yra daug detalių, kurias noriu suderinti pati. Labai tikiuosi jaukaus, subtilaus vakaro, todėl itin atsargiai rinkausi koncertui skirtus kūrinius, kad klausytojui būtų įdomu ir emociškai prasminga. Programoje skambės ir miuziklų kūriniai, ir popmuzika, ir lietuviška klasika.
Kaip tik šiuo metu vyksta intensyvios repeticijos – kartu su muzikantais repetuojame Vilniuje ir labai nekantraujame visą programą atvežti į Biržus.
O jausmai – tikrai patys įvairiausi. Pirmiausia tai didžiulis dėkingumas, kad tiek nuostabių žmonių prisideda prie šio koncerto. Žinoma, yra ir jaudulio – kad ir koks stiprus būtų mano ryšys su muzika, stovėti scenoje man kiekvieną kartą yra iššūkis ir savotiškas lipimas iš komforto zonos. Mokausi susidraugauti su jauduliu, pajusti publiką ir pasirodyti kuo geriau.
Galbūt pati sau esu išsikėlusi labai aukštą kartelę, nes noriu viską padaryti maksimaliai gerai. Tačiau galiausiai vis tiek suprantu, kad muzika visada buvo ir bus apie jausmą, apie emociją, kurią gali sukurti – ar ji būtų liūdna, ar šviesi, ar nostalgiška. Koncerto labai laukiu, nes labai noriu grįžti namo ir sukurti šventę.
Muzika Jums – pašaukimas?
Negalėčiau taip vienareikšmiškai pasakyti. Manau, kad gyvenime nebūna vieno vienintelio pašaukimo – jis kinta kartu su patirtimis, su branda.
Man muzika yra kelionė. Kelionė per šį nuostabų gyvenimą.
Ji padeda išgyventi sunkius momentus, leidžia pabėgti nuo visko ir trumpam atsiriboti nuo kasdienybės. Labai dažnai pastebiu, kad pervargusi po intensyvios ofisinio darbo dienos tiesiog sėdu prie pianino – ir akys pradeda spindėti, net jei fiziškai buvau pavargusi.
Vokalo mokytoja Jomantė Šležaitė-Paukštė kažkada labai taikliai pastebėjo mano emocinę būklę per pamokas – sakė, koks didelis kontrastas tarp to, su kokia emocija ateinu į pamoką ir su kokia išeinu. Tai man labai įstrigo.
Muzikos kelias nėra lengvas, ir aš dar negaliu drąsiai sakyti, kad jau einu juo visiškai. Gal labiau – sąmoningai mokausi juo eiti, vedama širdies, jos nebeignoruodama. Daug metų save stabdžiau, gesinau tą vidinę ugnį, girdėdama labai garsų vidinį kritiką: kad muzikantų yra per daug, kad iš muzikos duonos neuždirbsi. Tačiau per laiką išmokau su tuo balsu susitarti – kartais jį tiesiog išjungiu ir nebeklausau.
Pirmieji muzikiniai žingsniai buvo Biržuose? Kas mokė muzikos?
Tai turbūt vienas dažniausių klausimų, kuriuos girdžiu – ar esu baigusi muzikos mokyklą? Deja, tuo pasigirti negaliu. Tačiau muzika mane lydėjo visais mokyklos metais – nuo ansamblių iki chorų, skirtingais gyvenimo etapais.
Pamenu, kaip pavydėdavau tiems, kurie galėdavo atsispausdinti natas, atsisėsti ir groti. Tiesą sakant, iki šiol truputį pavydžiu. Man tai atrodė tiesiog nesuvokiama.
Mokyklos laikais, ypač gimnazijoje, labai sustiprėjo mano noras ieškoti garsų. Per laisvas pamokas užsidarydavau aktų salėje – ten grodavau, bandydavau suprasti natas arba tiesiog muzikuodavau iš jausmo.
Gimnazijos metais ketverius metus lankiau chorą pas Danguolę Kazakevičienę. Tai buvo nepaprastai svarbus laikotarpis – įvairūs konkursai, Dainų šventės, „Dainų dainelė“. Šios patirtys labai augino ir brandino mano meilę muzikai, lietuviškumui, šaknims.
Galbūt todėl visiškai organiškai gimė mintis pirmąjį koncertą rengti ten, kur mano šaknys. Dažnai pagalvoju, kaip baigę mokyklas pakeliame sparnus į didelius miestus ar net kitas šalis, kartais net neatsigręždami atgal. Man norėjosi sugrįžti ir atvežti didelį „ačiū“ šiam kraštui.
Gal meilė muzikai – paveldėta? Iš kokios šeimos esate kilusi?
Mano mama Jurgita Kulbė ir tėtis Imans Skuja tiesiogiai su muzika nesusiję. Tačiau iš jų gavau labai daug dalykų, kurie man padeda tiek gyvenime, tiek kūryboje.
Mama daugiau nei pusę savo gyvenimo paskyrė rūpinimuisi žmonėmis – ji dirbo medicinos sesele. Pamenu, kaip mūsų namuose nuolat lankydavosi kaimynai ar draugai, prašydami pagalbos – suleisti vaistus, patarti, pagelbėti. Tik dabar visiškai suprantu, kiek daug meilės ir energijos ji atidavė ir vis dar atiduoda kitiems. Atjauta ir jautrumas šiandien yra vienos svarbiausių mano vertybių, o gebėjimas jausti leidžia man drąsiai rašyti tekstus ir nebijoti atverti emocijų.
Tėtis – labai racionalaus, tikslaus mąstymo žmogus. Esu tikra, kad mano gebėjimas struktūruoti, planuoti ir mąstyti logiškai yra paveldėtas iš jo. Esu baigusi medicininės chemijos magistrą ir dirbu „Thermo Fisher Scientific“ kompanijoje reguliacijų srityje, todėl mano kasdienybėje daug atsakingo darbo.
Taip pat manau, kad kūrybos gyslelė paveldėta kita forma – mano senelis yra gerai žinomas dailininkas Egils Skuja.
Augau matydama parodas, žmonių telkimą per meną. Gal anksčiau to nesuvokiau, bet dabar labai aiškiai suprantu, ką reiškia išdrįsti kurti ir rodyti savo darbus viešai. Ilgą laiką aš pati nedrįsau leisti savo dainų, nes netikėjau, kad jos vertos dienos šviesos.
Kokią žinią norėtumėte perduoti savo klausytojams?
Aš be galo vertinu kiekvieną klausytoją – kiekvieną, kuris palaiko, drąsina eiti pirmyn ir kartais net simboliškai „įspiria“ daryti dar daugiau. Labai branginu kiekvieną žinutę, kiekvieną pasakytą žodį.
Muzika man nėra tik saviraiška – noriu ja užsiimti dėl kilnių tikslų. Nuo mažų dienų mane žavėjo dideli pasaulio kūrėjai ir grupės, kurios rengdavo labdaros koncertus, vienaip ar kitaip prisidėdavo prie pasaulinio masto problemų sprendimo. Tuomet visada pagalvodavau, kokia galinga yra muzika ir kaip stipriai ji gali suvienyti žmones.
Labai tikiuosi, kad ir mano muzika galės gydyti sielas, ištraukti iš „sklepo“ paslėptus jausmus į dienos šviesą ir kažkokiu būdu prisidėti prie gėrio – net jei tai vyks po truputį.
Pirmą kartą savo kūrybą pristatėte 2025 metų rugpjūtį. Debiutavote su daina „Gone“, kuri apie praradimą ir ilgesį. Ar tiesa, kad asmeniniai išgyvenimai verčia kurti? Iš kokios kančios gimė ši daina?
Taip, manau, kad asmeniniai išgyvenimai labai stipriai veikia kūrybą. Daina „Gone“ gimė iš vidinio lūžio, iš santykių skausmo ir ilgesio, kuris ilgą laiką gyveno manyje. Tai buvo etapas, kai daug dalykų griuvo, bet kartu atsivėrė labai daug suvokimų apie save.
Nors šiandien jau nebegyvenu tame santykių skausme, tuo metu jis buvo labai tikras ir labai stiprus. Man svarbu, kad muzika nebūtų paviršutiniška – jei jau dalinuosi, tai dalinuosi tuo, kas buvo išgyventa iki kaulo. „Gone“ turi daug svorio ir emocijos, todėl kartu su prodiuseriu Simonu Šipavičiumi nusprendėme, kad būtent ši daina turi tapti pradžia. Ji man buvo tarsi taškas, po kurio galėjau judėti toliau.
Atrodo, jauniems žmonėms reikia gyvenimu džiaugtis, bet nerimas, meilė, abejonės, nepasisekimai lydi kiekviename žingsnyje. Kaip išgyventi tą etapą?
Mano nuomone, mes visi labai stipriai esame įsprausti į socialinius rėmus – šeimos, namų, vaikų. Jei tau jau 30 ir dar neturi vaikų, tarsi automatiškai atsiranda jausmas, kad „su tavimi kažkas negerai“. Aš labai pykstu ant šio naratyvo.
Man atrodo, kad pirmiausia turi būti rami tavo širdis. Visa kita ateina savaime, kai esi tinkamame kelyje.
Labai daug pasako vidinis balsas – jis tikrai mus veda, tik mes per dažnai jo negirdime, nes renkamės „saugiau“ arba galvojame, ką pasakys aplinkiniai. Man šis „ką pasakys kaimynas“ sindromas yra pats baisiausias.
Aš pati dar mokausi džiaugtis gyvenimu, nors fiziškai kartais tampa labai sunku suderinti ir darbą, ir muzikines veiklas. Tačiau suprantu, kad tai tik etapas – jis praeina, kai ateina kitas. Nežinau, ką gyvenimas man yra paruošęs, bet nuoširdžiai jį dievinu ir esu dėkinga Dievui. Ir, žinoma, savo tėvams, šeimai.
Startuoti – dar ne viskas, nes kūrybinis procesas užtrunka. Kiek dabar turite dainų, kokios jos?
Dainos pas mane pradėjo kauptis dar studijų metais. Pradžioje tai buvo visiškai be formos – tiesiog minčių nuotrupos iš galvos. Po truputį pradėjau matyti, kaip jos lipdosi, žodžiai susideda, kai pagaunu „fazę“.
Kad ta „fazė“ ateitų, man labai svarbu pakeisti aplinką – išvykti prie jūros, pabėgti nuo darbų, nuo visko, kas blaško. Kitu atveju nieko nesukursi. Mano antrasis kūrinys „Skriauda“ gimė gal per 30 minučių – tiesiog uždėjau rankas ant pianino su labai slegiančiu jausmu, o žodžiai patys susidėliojo.
Dainų tikrai yra nemažai, tačiau jaučiu, kad jau laikas paleisti ir kitą kūrinį. Santykių skausme jau seniai nebegyvenu, tačiau „Gone“ turėjo tiek emocinio svorio, kad nusprendėme būtent ją išleisti pirmą.
Artimiausiais metais labai noriu ieškoti savęs – dar sunku pasakyti, į kurį žanrą ar emociją labiau būsiu linkusi. Tačiau man visada buvo svarbiausios jautrios, tikros, nesuvaidintos emocijos.
Kokios muzikos klausotės pati?
Muzikos skonis labai keitėsi su metais. Puikiai pamenu, kad muzikos pamokų metu, kai mokytojos užleisdavo klasikos kūrinius, aš jų tiesiog negalėdavau klausyti. Dar reikėdavo pasakyti, kas atlieka ar koks kūrinio pavadinimas, kuris dažniausiai būdavo sudarytas iš nesuvokiamų penkiolikos kodų…
Dabar viskas apsivertė. Klasika man tapo namais. Tai ramybė, minčių nuraminimas, kokybė. Natūraliai norisi eiti link jos. Net turiu svajonę kada nors stovėti vienoje scenoje su simfoniniu orkestru.
Mano ofisinis darbas labai intensyvus, todėl kartą, palikusi įjungtą kompiuterį, nustebinau kolegas – jie išgirdo tyliai grojančias Frederico Chopino melodijas. Visiems buvo neįprasta, kad klausausi tokios muzikos.
Žinoma, be klasikos mano „virtuvėje“ yra ir daug popmuzikos – aš puikiai suprantu, kokiame žanre yra mano kūryba. Kartais pagaunu save dainuojančią atlikėjų dainas, kurių šiaip neklausau, bet čia jau radijas padaro savo darbą.
Pirmuosiuose interviu esate sakiusi, kad norėtumėte pradėti koncertuoti Biržuose – gyvi akustiniai pasirodymai, be pompastikos. Jūsų nuomonė nepasikeitė?
Visiškai nepasikeitė. Aš savo auditoriją įsivaizduoju ramesnę, artimesnę. Man labai svarbus intymumas gyvenime, jis tikrai mane žavi. Akustiniai koncertai čia nėra išimtis.
Man atrodo, kad būtent tokiuose koncertuose galima iš tikrųjų „įlįsti“ į žmonių širdis. Be perteklinių efektų, be triukšmo – tik muzika, balsas ir tikras ryšys su klausytoju.
Kaip apibūdintumėte save šiandien – ne kaip atlikėją, o kaip žmogų?
Šiandien save matau daug ramesnę nei anksčiau. Buvo etapas, kai viduje nuolat kažkas degė, skaudėjo, kirbėjo. Dabar jaučiu daugiau priėmimo – tiek savęs, tiek gyvenimo. Aš nebeesu tokia kategoriška, nebėra poreikio visko kontroliuoti, nes suprantu, kad to tiesiog neįmanoma.
Mokausi gyventi čia ir dabar. Kartais tai pavyksta, kartais – ne, bet man atrodo, kad tame ir yra grožis. Aš leidžiu sau būti netobula, pavargusia, kartais pasimetusia. Ir man tai nebėra silpnumo ženklas.
Ką jums reiškia scena? Ar ji vis dar kelia baimę?
Scena man visada buvo labai jautri erdvė. Aš niekada nebuvau tas žmogus, kuris lipa į sceną „užvesti publikos“, nors tos energijos tikrai turiu daug. Man scena – tai vieta, kurioje esi labai nuogas. Jei joje stovi netikras, žmonės tai pajunta iš karto.
Baimė visuomet yra. Ir, tiesą sakant, nenoriu, kad ji visiškai dingtų. Tas virpulys prieš pasirodymą man primena, kad man rūpi. Kai nebebus jaudulio, turbūt nebebus ir prasmės.
Ar yra momentas, kai pagalvojote: „viskas, daugiau nebegaliu“?
Scena man visada buvo labai jautri erdvė. Aš niekada nebuvau tas žmogus, kuris lipa į sceną „užvesti publikos“, nors tos energijos tikrai turiu daug. Man scena – tai vieta, kurioje esi labai nuogas. Jei joje stovi netikras, žmonės tai pajunta iš karto.
Baimė visuomet yra. Ir, tiesą sakant, nenoriu, kad ji visiškai dingtų.
Tas virpulys prieš pasirodymą man primena, kad man rūpi. Kai nebebus jaudulio, turbūt nebebus ir prasmės.
Ką klausytojas turėtų jausti klausydamas jūsų dainų?
Nenoriu nieko mokyti ar moralizuoti. Man svarbiausia, kad žmogus jaustųsi ne vienas. Jei bent vienas klausytojas pagalvos: „man irgi taip buvo“, vadinasi, daina padarė tai, ką turėjo padaryti.
Muzika man yra apie ryšį. Apie tylų supratimą, kuris kartais pasako daugiau nei žodžiai.
Kokią žinią norėtumėte perduoti tiems, kurie bijo pradėti naują veiklą ar įgyvendinti savo išsvajotą veiklą, realizuoti save? Juk daugelis tyliai pamąsto: „jau per vėlu“…
Nereikia bijoti vėluoti. Gyvenimas neturi vieno grafiko visiems. Jei kažkas pradėjo anksčiau, tai tikrai nereiškia, kad tu pavėlavai. Gal tiesiog tavo kelias kitoks.
Ir kas svarbiausia, bent jau su kuo susidūriau pati, – labai svarbu išmokti nebegyventi pagal kitų lūkesčius. Kai nustoji gyventi „kaip reikia“, atsiranda vietos tam, kas iš tikrųjų svarbu.
Kokie artimiausi jūsų planai?
Nenoriu skubėti. Noriu leisti muzikai augti natūraliai. Artimiausiu metu planuoju daugiau gyvų, akustinių pasirodymų. Pradėsiu nuo Biržų, o toliau jau koncertus planuosime su komanda.
Taip pat pamažu ruošiu naują kūrybą – be spaudimo, be dirbtinių terminų. Man tiesiog labai svarbu, kad kiekviena daina būtų tikra, o tai užtrunka.
Jei būtumėte galėję sau kažką patarti prieš kelerius metus – kas tai būtų?
Pasakyčiau: „Viskas bus gerai, net jei dabar taip neatrodo“. Ir dar – „Nereikia savęs laužyti, kad būtum priimta. Tu jau esi pakankama“.
Kaip jaučiatės, kai žmonės klauso jūsų muzikos?
Kiekvienas įrašas, kuriame aš pati dainuoju ar groju, ilgą laiką mane labai baugino. Turiu itin stiprų vidinį kritiką, todėl dažnai save bausdavau už smulkmenas, net nematydama bendro grožio.
Tačiau dabar mokausi priimti įvairias nuomones ir „augintis storą odą“. Atsiranda vis daugiau vadinamųjų „ekspertų“, kurie turi pastabų apie techninius dalykus ar apskritai apie dainavimą, todėl mokausi jų nepriimti pernelyg asmeniškai. Suprantu, kad žmonės, mėgstantys metalą ar roką, greičiausiai niekada neklausys mano muzikos – ir su tuo viskas yra visiškai gerai.
Aš tikiu, kad mano auditorija susiformuos per laiką, natūraliai, be jokios prievartos.
Kokia jūsų įprasta diena ir kaip vyksta kūrybinis procesas?
Mano darbo dienos, kaip ir daugelio, dažniausiai prasideda ofise nuo 8 iki 17 valandos, nors tuo nelabai galiu pasidžiaugti. Kūrybai lieka vakarai arba savaitgaliai, tačiau aš savęs niekada nevarginu per prievartą. Niekada nebūna taip, kad „dabar atsisėsiu ir parašysiu dainą“.
Dažniausiai viskas prasideda nuo garsų ir padrikų minčių. Telefone jau turiu apie 400 balso žinučių ir daugiau nei šimtą užrašų – tai mano minčių archyvas. Net važiuodama į darbą spėju užsirašyti idėjas.
Keliuosi anksti, daug judu fiziškai – mano kineziterapeutas ir treneris neleidžia man ramiai sėdėti, tad tenka viską derinti. Po darbo dažnai skubu į studiją, papildomas pamokas ar vokalo treniruotes. Labai stengiuosi save auginti ir tobulinti, todėl namo dažniausiai grįžtu apie 21 valandą – ir tai dar geriausiu atveju.
Ar kada nors kilo minčių, kad muzika – ne jūsų kelias?
Iki starto tokių minčių buvo nemažai. Tačiau aš stengiuosi neprisirišti prie vieno kelio. Man svarbiausia nugyventi gyvenimą taip, kad būtų ką prisiminti. Norisi jį įprasminti.
Daug keliauju, stengiuosi augti kaip žmogus, būti dorai, kultūringai, paslaugiai. Esu įsitikinusi, kad gėris gyvenime grįžta dvigubai, kai nieko nesitiki atgal. Nors neuždirbu tiek, kad galėčiau visiems dalinti pinigus, suprantu, kad galiu dalintis muzika. Jei ji prisideda prie sielų ir vidinių žaizdų gijimo – man atrodo, tai labai graži ir prasminga misija.
Kaip vertinate gatvės muzikantus?
Manau, jie yra didžiuliai šaunuoliai. Nors pati dar niekada nesu dainavusi gatvėje (kol kas), labai džiaugiuosi, kad jie kuria emociją praeiviams ir daro gerą darbą visų labui. Tikrai norėčiau sudalyvauti Gatvės muzikos dienoje – žaviuosi ta iniciatyva.
Ar pagaunate save galvojant, kad likimas viską sudėlioja į savo vietas?
Likimas man atrodo labai įdomus ir nenuspėjamas. Gyvenime jis ne kartą viską apvertė 180 laipsnių kampu, bet aš tam nebesipriešinu. Dažniausiai stengiuosi tiesiog dėkoti – už naują kelią, už drąsą, kuri mane veda pirmyn, net kai būna sunku.
Nežinau, ką gyvenimas man yra paruošęs, bet žinau viena – bet kuriame kelyje man svarbiausia nepamesti savęs ir išlikti dėkingai Dievui, likimui ir žmonėms, kurie eina kartu.
Ką jums reiškia Biržai?
Biržai yra mano vaikystės ir jaunystės miestas, begalė gražių prisiminimų. Mokyklos metai, būreliai, pakvailiojimai su klasiokais, saulės pasitikimai ar maudynės prie ežero – labai daug nuostabių akimirkų.
Biržuose buvo labai daug „pirmų kartų“, todėl viskas iki šiol labai artima. Dabar be galo smagu prie to grįžti mintimis ir sugrįžti į miestą, apsukti porą ratų aplink Širvėnos ežerą ir prisiminti smagias dienas.
Apie kokią profesiją svajojote vaikystėje?
Neturėjau vienos ryškios svajonės, tačiau galvoje vis tiek piešėsi baltas chalatas – tiek mama, tiek močiutė dirbo ligoninėje, todėl ten dažnai lankydavausi. Ligoninė man, kaip vaikui, atrodė ypatinga vieta – ten tiek daug šilumos ir rūpesčio.
Baltas chalatas mano gyvenime vis tiek atsirado, nors ir ne medicininis. Baigiau medicininės chemijos magistrą ir pasukau į vaistų gamybos bei kontrolės sritį. Šiandien dirbu „Thermo Fisher Scientific“ kompanijoje, ir nors baltų chalatų mūsų skyriuje nereikia, ši patirtis mane labai moko disciplinos ir tikslumo, ypač planavimo.
Kokie dar pomėgiai jums svarbūs?
Kelionės, knygos, pasivaikščiojimai gamtoje, intensyvios treniruotės, joga. Keliu sau tikslus pažinti daugiau muzikos instrumentų, pernai lankiau būgnų pamokas, kurios tapo puikiu emociniu išsikrovimu.
Svajoju išmokti groti smuiku. Kai tik atsiras ramesnis periodas, tikiuosi šią svajonę po truputį pradėti įgyvendinti.
Jei ne muzika – ką veiktumėte gyvenime?
Muzika man yra didžiulis noras ir siekis, tačiau save matau kaip visumą. Chemijos mokslai, nors ir nebuvo mano pašaukimas, davė planavimo, struktūros ir atsakomybės, kurios labai praverčia ir muzikos kelyje.
Jei galvočiau visiškai hipotetiškai, tikrai labai norėčiau keliauti po pasaulį ir filmuoti nuotykius. Jei dar galėčiau iš to gyventi, turbūt sunku būtų sugalvoti ką nors gražesnio.
Ar turite planų sugrįžti į Biržus?
Kol kas su vyru neturime aiškaus plano. Gyvename Vilniuje dėl darbų, tačiau abu suprantame, kad vaikus norėtume auginti mažesniame mieste. Kaip viskas susidėlios – parodys laikas ir, žinoma, likimas.
Kur save matote po 20 metų?
Manau, būsiu nudžiuginusi publiką bent keliais albumais ir ramiai mėgausiuosi šeimos gyvenimu – kelionėmis, buities paprastumu. Skaitysiu daug knygų, gyvensime arti miško ir vandens, sugerdami natūralumą, kurio anksčiau dažnai pritrūkdavo.
Jūsų muzikiniai ir gyvenimo tikslai?
Artimiausių metų muzikinis tikslas – albumas. Kol pirmojo neišleisiu, nenurimsiu. Gyvenime labiausiai vertinu patirtis, keliones, laiką su artimaisiais.
Koks patiekalas jums skaniausias?
Aš dievinu salotas – jos gali būti pačių įvairiausių virtuvių ir sudėties. Nors neslėpsiu – nesveiko maisto fanatikė tikrai esu. Draugai visuomet juokiasi iš manęs dėl traškučių. Jau žino, kad ne su šokolado plyta pas mane eis į svečius, o greičiausiai su kokiu sūriu užkandžiu.
Ko reikia, kad į Biržus sugrįžtų jauni žmonės?
Biržai yra tikrai labai saugus ir vaikams draugiškas miestas.
Čia viskas arti, būrelių daug ir jie prieinami. Mano vaikystė buvo pilna veiklų – nuo baleto, teatriuko, muzikos iki sporto ir šokių.
Kai darbe kolegoms pasakojau, kiek visko lankiau, jie netikėjo, kad tai įmanoma mažame mieste. O tai – didžiulė vertė. Vilnius man labai patinka, bet būkime atviri – ar čia tėvai galėtų taip paprastai suvežioti vaikus į tiek veiklų? Visos patirtys Biržuose man buvo nepakartojamos.
Viena iš dainų, skambėsiančių Biržų pilyje – „Skriauda”. Kaip ji gimė ir kodėl?
Daina „Skriauda“ gimė taip, kaip gimsta dauguma mano kūrinių – visiškai netikėtai ir labai asmeniškai. Esu užkietėjusi romantikė – man svarbūs gilūs jausmai, jautrūs momentai, tikrumas. Kartais, kai gyvenime pritrūksta emocinės įtampos ar atsakymų, jų ieškau knygose. Taip nutiko ir tą vakarą prieš pusantrų metų, kai į rankas paėmiau Colleen Hoover romaną „It Ends with Us“. Tai buvo viena greičiausiai mano perskaitytų knygų – „vienas geras 20 valandų prisėdimas“. Skaitydama pravirkau iki sielos gelmių, pamenu, kokiomis užtinusiomis akimis ryte žiūrėjau į veidrodį.
Būtent iš tos emocinės perkrovos gimė „Skriauda“. Atsisėdau prie pianino, atverčiau tuščią lapą ir leidau emocijoms tekėti ten, kur joms vieta – į muziką. Kūrinys gimė maždaug per pusvalandį. Atrodė, kad žodžiai ir melodija tiesiog pasirašė patys.
Pamenu, kaip išliejau širdį geriausiai draugei – sakiau, kad nežinau, nuo ko pradėti, nes reikia nufilmuoti klipą, o komandos neturiu. Ji pasiūlė susisiekti su muzikos rinkoje besidarbuojančiu Manvydu Klumbiu, kuris galiausiai ir tapo „Skriaudos“ vaizdo klipo prodiuseriu. Kažkada su juo net buvome kartu atšokę vestuves. Turbūt gyvenimas tikrai moka sujungti žmones tada, kada reikia. Manvydas pasiūlė prie projekto prisijungti režisierei Melitai Sinušaitei. Nuostabų darbą aikštelėje atliko operatorius Andrius Dirmantas – jie su Melita labai gerai susidirbę, man paliko didelį įspūdį.
Mano pagrindinė idėja buvo drąsinti moteris – kiek įmanoma neleisti sau būti nei emocinėje, nei fizinėje skriaudoje. Priminti, kad jos turi pasirinkimą. Kad jos gali išeiti. Kad jos gali mylėti save labiau nei savo baimę.
Tikiu, kad „Skriauda“ palies visus, o ypač tuos, kuriems ši tema artima. Tikiuosi, kad ji taps ne tik daina, bet ir drąsos pliūpsniu. Norėčiau tikėti, kad tai bus nuostabus priminimas, jog mes turime teisę rinktis save. Nes galiausiai sprendimai mūsų gyvenime priklauso tik nuo mūsų pačių.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.