Išnykusių kaimų pėdsakai – vietovardžių žemėlapyje

Al­ber­to DRE­VINS­KO nuo­tr.
Prieš sep­ty­ne­rius me­tus smil­gie­čiai iš­ny­ku­sius ir nyks­tan­čius kai­mus įam­ži­no pa­mink­li­nia­me ak­me­ny­je, gy­ven­vie­tės cent­re, par­ke. Prieš ket­ve­rius me­tus lei­do­si į eks­pe­di­ci­ją tų kai­mų lau­kais. Šie­met eks­pe­di­ci­ja baig­ta. Kai­mai at­kur­ti vie­to­var­džių že­mė­la­py­je, o jų is­to­ri­ja, žmo­nių pri­si­mi­ni­mai ir le­gen­dos su­gul­dy­ti į met­raš­tį.
Al­ber­to DRE­VINS­KO nuo­tr.

Eks­pe­di­ci­jos

– Vi­si, ku­riems rū­pi sa­vo kraš­to praei­tis, rin­ko­si į kraš­tie­čių šven­tes, da­li­no­si pri­si­mi­ni­mais, brai­žė sa­vo gim­ti­nių ta­kus, at­kū­rė kai­my­nų kie­mus. La­bai dė­kin­gi Bir­žų kraš­to mu­zie­jaus "Sė­la" mu­zie­ji­nin­kei Snie­guo­lei Ku­bi­liū­tei už ver­tin­gą is­to­ri­nę in­for­ma­ci­ją iš mu­zie­jaus fon­dų. Daug ap­ke­lia­vo­me, už­ra­šė­me pri­si­mi­ni­mų, pa­tiks­li­no­me fak­tų. Paieš­kos ve­džio­jo ne tik pas vie­ti­nius gy­ven­to­jus. Pa­sie­kė­me ir kai­my­ni­nius ra­jo­nus – Pas­va­lį, Pa­ne­vė­žį, Lat­vi­ją. Koks pri­si­mi­ni­mų upės gy­lis, kiek gy­vos iš­ny­ku­sių kai­mų dva­sios pa­gau­ta ir at­skleis­ta, pri­klau­so nuo mū­sų su­tik­tų žmo­nių, jų liu­di­ji­mų. Dė­kin­ga vi­siems už ge­ra­no­riš­ku­mą, – "Bir­žie­čių žo­džiui" kal­bė­jo Smil­gių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė, kul­tū­ros dar­buo­to­ja Dan­guo­lė Plen­taus­kie­nė.

Eks­pe­di­ci­jo­je ket­ve­rius me­tus Dan­guo­lę ly­dė­jo bū­rys bend­ra­min­čių. Tarp jų bu­vęs kraš­tie­tis (to­liū­nie­tis) Al­ber­tas Dre­vins­kas. Al­ber­tas fo­tog­ra­fa­vo iš­ny­ku­sius kai­mus ir kiek­vie­nai kraš­tie­čių šven­tei ren­gė įspū­din­gas nuo­trau­kų pa­ro­das. Kraš­tie­čių šven­čių ve­dė­ja – Pas­va­lie­čių pa­da­li­nio bib­lio­te­ki­nin­kė Auš­ra Ūse­lie­nė. Iš­ny­ku­sių kai­mų is­to­ri­ja su­do­mi­no ir jau­no­sios smil­gie­čių kar­tos at­sto­vę Do­vi­lę Drab­ko­vai­tę.

Pas­ku­ti­nė eks­pe­di­ci­jos sto­te­lė pa­siek­ta šie­met. Sto­te­lė iš­skir­ti­nė. Iš už­marš­ties ban­dy­ta pri­kel­ti Lat­vi­jos pa­sie­ny­je iš­si­dės­čiu­sius kai­me­lius, dva­rų kraš­tą: Kuo­sa­kių, Put­rių, Zi­ge­lių dva­rus, Ole­pų vien­kie­mį, Lau­me­kių, Plei­rių kai­mus.

 

– Pa­gal žmo­nių pa­sa­ko­ji­mus paieš­kos ren­kant ir tiks­li­nant fak­tus apie dva­rų kraš­tą mus ve­dė į Pas­va­lį pas Bur­či­kų šei­my­ną. Bur­či­kai mums pa­dė­jo at­kas­ti Pur­vių dva­ro is­to­ri­ją. Vy­ko­me pas kraš­tie­tę Bir­žuo­se Zi­tą Pu­te­lie­nę (Damb­raus­kai­tę), pa­sie­kė­me net Baus­kės se­ne­lių pen­sio­na­tą. Ten gy­ve­na kraš­tie­tė Vik­to­ri­ja Ma­lan­ka (Si­ma­na­vi­čiū­tė). Pa­ne­vė­žy­je su­ra­do­me net Zi­ge­lių dva­ro sa­vi­nin­ko Zi­ge­lio pa­li­kuo­nę Eve­li­ną Kai­rie­nę (Zi­ge­ly­tę). Pri­si­mi­ni­mais apie šį kraš­tą mums tal­ki­no vie­ti­niai: Pet­ro­ne­lė Va­ria­ko­jie­nė (Na­va­lins­kai­tė), Re­gi­na Ja­nu­le­vi­čie­nė (Mik­šy­tė), Juo­zas Ša­tas ir ki­ti, – pa­sa­ko­jo eks­pe­di­ci­jos va­do­vė Dan­guo­lė Plen­taus­kie­nė.

Pa­sak Dan­guo­lės, nu­vy­kę pas pa­ne­vė­žie­tę Eve­li­ną Kai­rie­nę (Zi­ge­ly­tę) smil­gie­čių at­sto­vai ir­gi tu­rė­jo ką jai pa­sa­ky­ti. Zi­ge­lių dva­ro sa­vi­nin­ko pa­li­kuo­nė su­ži­no­jo: jos pro­se­ne­lių re­lik­vi­jos sau­go­mos Bir­žų kraš­to mu­zie­jaus "Sė­la" fon­duo­se. Ji pa­ža­dė­jo at­vyk­ti į Bir­žus ir ap­lan­ky­ti mu­zie­jų.

Iš­kil­mės pra­si­dė­jo mal­da

Ant­rą­jį lie­pos sek­ma­die­nį į kraš­tie­čių šven­tę iš­si­ruo­šu­sie­ji vie­ti­niai ir sve­čiai sku­bė­jo į šv. Mi­šias Smil­gių baž­ny­čio­je. Iš baž­ny­čios vi­si iš­si­bars­tė po ka­pi­nai­tes. Lan­kė sa­vo ar­ti­muo­sius, kai­my­nus, pa­žįs­ta­mus. O po to vi­sų lau­kė su­si­ti­ki­mas su Put­rių dva­ro gy­ven­to­jos Ire­nos La­pė­nie­nės šei­ma. Ire­nos duk­ra Da­nu­tė at­sku­bė­jo net iš Is­pa­ni­jos, o sū­nus Ro­mas – iš Jo­na­vos. Su­si­ti­ki­mas la­bai šil­tas ir sve­tin­gas. Vi­si da­li­no­si pri­si­mi­ni­mų nuo­tru­po­mis. Džiau­gė­si: Put­rių dva­ras dar al­suo­ja gy­vy­be. Put­riuo­se, pri­si­mi­nė su­si­rin­ku­sie­ji, stūk­so ir gar­su­sis ak­muo "Vel­nio pė­da".

Iš Put­rių ke­le­lis ve­dė į Smil­gių kai­mo bend­ruo­me­nės na­mų kie­me­lį. Čia tę­sė­si šven­tė.

Dva­ro sa­vi­nin­kas – bra­vo­ro bu­hal­te­ris

Šven­tės ve­dė­ja – Pas­va­lie­čių bib­lio­te­kos bib­lio­te­ki­nin­kė Auš­ra Ūse­lie­nė ve­džio­jo iš­ny­ku­sių kai­mų pėd­sa­kais. Lau­me­kių kai­mo is­to­ri­ją sa­vo se­ne­lio Jac­kū­no pri­si­mi­ni­mais pra­tur­ti­no Pas­va­lie­čių se­niū­nai­ti­jos se­niū­nai­tė Li­na Ša­tie­nė (Šam­šo­nai­tė). Apie Put­rius pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si me­dei­kie­tė Ona Tri­bu­ly­tė ir ki­ti.

Pa­sak ren­gi­nio ve­dė­jos Auš­ros Ūse­lie­nės, šie kai­mai iš­si­dės­tę Lat­vi­jos pa­sie­ny­je. Gy­ve­na­mo­ji vie­ta suar­ti­no dvi tau­tas, to­dėl tra­di­ci­jos, pa­pro­čiai su­si­py­nę tar­pu­sa­vy­je. Šia­me kraš­te gy­ven­ta lat­vių, len­kų, vo­kie­čių, ro­mų... Ka­ro bai­su­mai, trem­tys iš­blaš­kė, iš­sky­rė šio kraš­to gy­ven­to­jų bei dva­rų sa­vi­nin­kų šei­mas. Jie ne sa­vo no­ru tu­rė­jo pa­lik­ti šį kraš­tą. Ži­nios kaip to­liau klos­tė­si jų pa­čių, vai­kų li­ki­mai la­bai skur­džios.

– Put­rių dva­rą val­dė Ben­ja­mi­nas Ko­lo­pai­la. Jo žmo­na Al­ber­ti­na Pat­kaus­kai­tė bu­vo ki­lu­si iš kai­my­ni­nio Ap­žar­nių vien­kie­mio. Dva­rui pri­klau­sė 70 ha že­mės. Įdo­mu tai, kad nors Ben­ja­mi­nas Ko­lo­pai­la ir bu­vo tur­tin­gas, bet jis dir­bo Bir­žų bra­vo­re bu­hal­te­riu. Ko­lo­pai­los su­si­lau­kė 3 vai­kų: Gra­ži­nos, Vi­do ir Vac­lo­vo. Ko­lo­pai­los pa­li­kuo­nys gy­ve­na Lat­vi­jo­je, – pa­sa­ko­jo A. Ūse­lie­nė.

Ir ap­gai­les­ta­vo: eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai ban­dė ieš­ko­ti ry­šių. Ne­pa­vy­ko. Ko­lo­pai­los pa­li­kuo­nys į Smil­gių kraš­tą bu­vo at­vy­kę, su­si­tvar­kė že­mės pa­vel­dė­ji­mo do­ku­men­tus. At­gau­tas že­mes iš pra­džių nuo­mo­jo, o vė­liau par­da­vė ūki­nin­kams.

Kil­nie­ji Zi­ge­liai

1923 me­tų duo­me­ni­mis, Plei­rių kai­me bu­vu­sia­me Zy­ge­lių dva­re 1923 me­tais gy­ve­no 51 žmo­gus. Dva­rui pri­klau­sė 230 ha že­mės. Dva­ro sa­vi­nin­kas, pa­sa­ko­jo Auš­ra Ūse­lie­nė, bu­vo vo­kie­tis Ego­nas Zi­ge­lis. Jo žmo­na Ma­ri­ja Bal­čiū­nai­tė. Pa­sak am­ži­nin­kų, Zi­ge­lie­nė gar­sė­jo sa­vo kil­nia šir­di­mi ir sten­gė­si pa­dė­ti pra­si­gy­ven­ti ro­mų tau­ty­bės žmo­nėms. Jiems im­da­vo pa­sko­las. Zi­ge­liai la­bai my­lė­jo ir sa­vo ku­me­čius. Ku­me­čių vai­kai bu­vo jų krikš­ta­vai­kiai. Ole­pų vien­kie­mį taip pat val­dė Zi­ge­lių pa­li­kuo­nys.

Kuo­sos akis ir sal­dai­nių fab­ri­kas

Apie Kuo­sa­kių dva­ro kil­mę pa­sa­ko­ja le­gen­da: sta­tant šį dva­rą nu­spręs­ta į dva­ro kam­pą įmū­ry­ti jau­ną mer­gi­ną – tvir­ty­bės, sėk­mės sim­bo­lį, kad ji sa­vo aki­mis ste­bė­tų at­vyks­tan­čius ir iš­vyks­tan­čius iš dva­ro. Bet dva­ro sta­ty­to­jams pa­gai­lo gra­žuo­lės ir jie į dva­ro kam­pą įmū­ri­jo... kuo­są. Iš čia ir ki­lęs dva­ro pa­va­di­ni­mas: Kuo­sa­kis.

Kuo­sa­kių dva­ro pa­sku­ti­nis val­dy­to­jas – Cem­no­lons­kas. Vie­ti­niai jį va­di­no Či­mo­lons­ku. Dva­ro val­dy­to­jas tu­rė­jo ir sa­vo emb­le­mą. Emb­le­ma "Cem­no" bu­vo pri­tvir­tin­ta prie va­že­lio. Kai po­nas va­žiuo­da­vo su va­že­liu į baž­ny­čią, vi­si ma­ty­da­vo emb­le­mą iš to­lo.

Pa­sak is­to­ri­jos šal­ti­nių, iš Kuo­sa­kių dva­ro po Smil­gių apy­lin­kes iš­pli­to ir po­mi­do­rai. Kaž­kas po­mi­do­rus pa­ma­tė dva­re, pa­ska­na­vo, pa­ti­ko ir vė­liau par­si­ve­žė ir pa­ban­dė pa­tys au­gin­ti.

Pa­sak A. Ūse­lie­nės, Kuo­sa­kių dva­re sto­vi kry­žius, vie­nos mer­gai­tės ne­lai­min­gos mei­lės liu­dy­to­jas. Iš­li­ku­sios dar Kuo­sa­kių ka­pi­nai­tės. Jo­se ry­mo tik vie­nin­te­lis pa­mink­las len­kai­tei Ma­ri­jai. Šio­se apy­lin­kė­se il­gai sklan­dė kal­bos apie Kuo­sa­kių dva­re už­kas­tą lo­bį. Lo­bių ieš­ko­to­jai jo ieš­ko­jo. Pa­sa­ko­ja­ma, kad vie­nai šei­mai pa­vy­ko lo­bį ras­ti. Šei­ma iš šio kraš­to iš­vy­ko.

Kuo­sa­kius gar­si­no kar­vu­čių sal­dai­nių fab­ri­kas. Fab­ri­kas bu­vo pa­va­din­tas dva­ro sa­vi­nin­ko Cem­no­lons­ko duk­ters var­du: "Da­nu­tė".

Lauk­tu­vėms

Kraš­tie­čiams ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai pri­sta­tė įspū­din­gą vie­to­var­džių že­mė­la­pį. Ja­me vi­sas ke­tu­rių me­tų triū­sas – eks­pe­di­ci­jos me­tu ap­lan­ky­ti ir nau­jai at­ras­ti iš­ny­kę kai­mai. Vie­to­var­džių že­mė­la­pis ant Smil­gių bend­ruo­me­nės mu­zie­jaus sie­nos. Eks­pe­di­ci­jos me­tu su­rink­ta me­džia­ga – į met­raš­tį. Šven­tės pri­zais ap­do­va­no­ti iš­tver­min­giau­sie­ji, ku­rie ket­ve­rius me­tus ke­lia­vo iš­ny­ku­sių kai­mų pėd­sa­kais ir ban­dė įmin­ti šio kraš­to is­to­ri­jos mįs­lę. Lo­te­ri­jo­je bu­vo ga­li­ma iš­loš­ti pri­zų – puo­de­lių, mag­ne­tu­kų su gim­to kraš­to vaiz­dais.

Šven­tė­je kon­cer­ta­vo Smil­gių vo­ka­li­nis an­samb­lis "Smil­tis" (va­do­vė Vi­li­ta Va­si­liaus­kie­nė), Smil­gių folk­lo­ro an­samb­lis "Lakš­tu­pė" (va­do­vė D. Plen­taus­kie­nė). Kraš­tie­čius šok­di­no kai­my­nai – Pas­va­lio ra­jo­no Sa­lo­čių kul­tū­ros na­mų an­samb­lio "Mū­šos ai­dai" mu­zi­kan­tai.

FOTO AUTORIUS Al­ber­to DRE­VINS­KO nuo­tr.

FOTO APRASAS put­riai-ar­ti­mi.jpg

FOTO APRASAS put­riai-pri­si­mi­ni­mai.jpg

FOTO APRASAS put­riai-da­ly­viai.jpg

FOTO APRASAS put­riai-snie­ge-dan­guo­le.jpg

FOTO APRASAS put­riai-dai­nuo­ja.jpg

FOTO APRASAS

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.