Kaip nutiko, kad tapote Kirdonių daugiafunckio centro direktore?
Kirdonių daugiafunkciame centre dirbu daugiau nei aštuonerius metus. Pradėjau kaip kultūrinės veiklos organizatorė, vėliau dirbau ūkvede, viešųjų pirkimų specialiste.
Jau dirbdama centre ūkvede, paraleliai dirbau Pasvalio rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriuje – buvau „Tūkstantmečio mokyklų“ projekto srities „Lyderystė veikiant“ koordinatorė. Ten įgyta patirtis suteikė vadovavimo pagrindų ir vertingų žinių švietimo srityje.
Būtent projektinė veikla leido susipažinti su platesnėmis galimybėmis, tačiau apie direktorės pareigas niekuomet net nedrįsau svarstyti. Netikėtai, buvusiai centro direktorei Sandrai Petrulionienei laimėjus lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ vadovo konkursą, atsilaisvino vadovės vieta Kirdonių daugiafunkciame centre, buvo paskelbtas konkursas, ir… pabandžiau sudalyvauti.
Ar įsivažiavimas į aukštesnes pareigas Jums buvo sudėtingas?
Prisipažinsiu – įsivažiuoti buvo išties sudėtinga ir net skausminga. Sakoma, kad sunkiausia vadovauti, kai esi iš to paties darbuotojų rato. Perėjimas iš ūkvedės pareigų į direktorės buvo sudėtingas ir darbuotojams. Reikėjo priprasti – ne tik man, bet ir jiems. Pamažu, mažais žingsneliais, persiskirstėme vaidmenimis. Mes esame maža įstaiga, dirbame praktiškai „namų sąlygomis“, pas mus niekas nekonkuruoja. Tačiau, tiesą sakant, būtų buvę daug lengviau pradėti vadovauti kitoje įstaigoje, negu „užaugti“ toje pačioje.
Asmeniškai sunkiausia buvo „perlipti per save“, kad galėčiau su darbuotoju kalbėtis kaip vadovė. Teko išmokti ieškoti stiprių argumentų – ko anksčiau nereikėjo.
Kita sritis, kuri man labai sunkiai sekėsi – viešasis kalbėjimas. Nors vesdavau renginius ir tam tikros patirties turiu, tai vis tiek man yra nemažas iššūkis. Kiekvieną kartą jaučiuosi lyg prieš egzaminą. Ir to viešojo kalbėjimo dar vis mokausi – nebijau to pripažinti. Tikiuosi, kad išmoksiu aiškiai, gražiai, be jaudulio pristatyti save, įstaigą ar bet ką, ką reikia. Ir dabar, kalbėdama su jumis, labai jaudinuosi – nes dar niekada nesu sulaukusi žurnalistų dėmesio. Netikėta, bet labai malonu.
Kokias paslaugas siūlo Kirdonių universalus daugiafunkcis centras?
Siūlome ir teikiame ikimokyklinio bei priešmokyklinio ugdymo, neformalaus švietimo vaikams ir suaugusiesiems paslaugas, įvairias edukacines veiklas, taip pat organizuojame stovyklas ir užsiėmimus vaikams. Taip pat teikiame socialines paslaugas, švaros paslaugas (skalbimas, džiovinimas, dušai).
Turime lankytojų pamėgtą mainų ir tvarumo kampelį, sporto salę su treniruokliais. Teikiame patalpų nuomos paslaugą – šiuo metu galime pasiūlyti laisvą kabinetą. Pastaruoju metu juo naudojosi asociacija „Meno formos“, kuri dažnai vyksta į Šiaurės Lietuvą su įvairiais projektais – todėl kabinetą nuomojosi kelis mėnesius.
Apie centro projektines veiklas galėčiau pasakoti ir pasakoti…
Norėčiau pasidžiaugti, kad jau pusantrų metų vykdome sporto projektą kartu su „Tarptautiniais solidarumo projektais“. Projekto organizatoriai yra jie, o mums ir kaimo gyventojams suteikiama galimybė du kartus per savaitę nemokamai sportuoti su treneriu.
Atsižvelgiant į pagalbos vaikui specialistų trūkumą rajone, šiuo metu taip pat teikiame nemokamas logopedo paslaugas – jos finansuojamos projekto lėšomis.
Iš projektinių veiklų šiuo metu vyksta robotikos užsiėmimai vaikams bei edukacinių veiklų ciklas moterims. Šios veiklos bus vykdomos iki Naujųjų metų, o pats projektas tęsis dvejus metus.
Mes nuolat ieškome įvairių bendradarbiavimo formų – norime dalintis gražiomis iniciatyvomis ir kartu pasiūlyti lankytojams įvairesnių užsiėmimų. Pastaruoju metu vyko gongų terapija, o tris savaites džiaugėmės iš Pačeriaukštės bendruomenės atkeliavusiomis termomasažinėmis lovomis ir limfodrenažiniais masažais – vadinamaisiais „rolais“. Šiandien vyks paskutinis jogos užsiėmimas.
Žvelgiant į lankytojų skaičių, galima daryti išvadą, kad gyventojams sveikatingumo paslaugos yra labai svarbios.
Šiuo metu prie mūsų komandos kviečiame prisijungti kultūrinės veiklos darbuotoją.
Ar esate numatę paslaugų plėtrą?
Vienas iš ateities planų – mokamos vasaros stovyklos. Vaikų stovyklas organizuojame jau septintus metus, pasinaudodami savivaldybės bei Biržų rajono vietos veiklos grupės projektų lėšomis. Pastebime, kad poreikis vasaros užimtumui išlieka nuolatinis, todėl svarstome galimybę pasiūlyti paslaugą, kurios kaina būtų simbolinė.
Taip pat ateityje planuojame galimybę nuomoti turimą salę privačioms šventėms. Turime virtuvėlę, o esant poreikiui galėtume pasiūlyti ir dekoratoriaus paslaugas.
Ar pagrindiniai centro lankytojai, kurie naudojasi teikiamomis paslaugomis, yra Kirdonių ir aplinkinių kaimų žmonės?
Tikrai ne. Sulaukiame lankytojų, atvykstančių ir iš Biržų, kitų rajono vietovių.
Koks centro ryšys su Kirdonių bendruomene?
Nors esame tarsi dvi skirtingos įstaigos, atrodo, kad dirbti komandoje mums sekasi tikrai gerai. Tiesa, žmonių, besilankančių kultūriniuose renginiuose Kirdonyse, vis mažėja – netgi katastrofiškai. Vis dėlto džiaugiamės, kad gebame greitai reaguoti į bendruomenės poreikius ir randame sprendimų – veiklas organizuojame taip, kad jos būtų skirtos saviugdai.
Šiuo metu vyksta psichologo konsultacijos, edukaciniai užsiėmimai moterims, o nuo sausio startuos keramikos dirbtuvės.
Džiaugiuosi ir tuo, kad glaudžiai bendradarbiaujame su kitomis rajono ugdymo įstaigomis – dalijamės turimais ištekliais. Vis dėlto manau, kad mokyklų administracija ir personalas lieka sąlyginai primiršti.
Todėl kiekvienoje naujoje veikloje stengiamės įtraukti švietimo įstaigų administraciją ir personalą – kad tie patys mokytojai turėtų galimybę pabūti kitoje aplinkoje, užsiimti kita veikla, pajusti saviugdą iš kitos perspektyvos.
Iš kur tiek idėjų?
Manau, šiuo atveju labai pravertė patirtis, įgyta dirbant su „Tūkstantmečio mokyklų“ projektais, ir… meno gyslelė. Tiesą sakant, administravimas, turint patirties, tampa vis lengvesnis. Žinoma, pasitaiko sudėtingų projektų, tačiau, pamačius paraišką ar skelbimą, su metais jau imi iškart matyti esminius dalykus.
Pirmasis mūsų projektas buvo sporto salėje – iš savivaldybės projektinių lėšų įsigijome veidrodžius. Tuo metu man atrodė, kad projektų rašymas – paskutinis dalykas, kurio norėčiau imtis. Atrodė didžiausias baubas: tiek dokumentų, tiek reikalavimų… Dabar prisiminus – ima juokas iš savęs.
Grįžtant prie vaikų vasaros užimtumo temos, labai džiaugiuosi, kad dalyvavome Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros (LINEŠA) organizuotame projektų konkurse ir patekome tarp 40 laimėtojų. Maloniai nustebino tai, kad būdami tokia maža įstaiga, apskritai buvome pastebėti – laimėjome prizą: kelionę į Slovakiją.
Tiesa, bėda ta, kad iš įstaigos galėjo vykti tik vienas žmogus. Kadangi stovyklose su vaikais dirbau viena, kelionėje dalyvauti teko man. Iš Slovakijos grįžau dar labiau motyvuota ir tvirčiau supratusi – einame teisingu keliu, įstaigos vizija yra kryptinga ir prasminga.
Ar yra buvę, kad priimant svarbius sprendimus, dažnai jaučiatės palikta viena?
Kadangi centro kolektyvas dirbame kartu daug metų, galiu patikinti, kad yra tokių darbų, kuriuos aš atlieku viena – daugybė, bet viena niekuomet nieko nesprendžiu. Pas mus centro darbuotojai yra universalūs kelių sričių specialistai. Pavyzdžiui, viešųjų pirkimų specialiste dirba mokytojos padėjėja, o valytoja-budėtoja yra ir mokytoja, todėl ikimokyklinio ugdymo personalui išėjus atostogauti, vaikai nelieka be ugdymo. Visi tariamės ir dėl veiklų, nes žinau iš anksto, kad teikiant projektą, reikės pagalbos.
Nors esu vadovas, tai nereiškia, kad atlieku tik sprendžiamąjį vaidmenį. Galiu ir dirbti su vaikais, ir parvežti maisto, o jei valytoja atostogauja – pati išplauti centro grindis. Jausmas toks, lyg būtum namuose. Tarp mūsų nėra griežto pareigų pasidalijimo.
Didžiąją dalį mano darbo laiko užima įstaigos dokumentų administravimas. Neturime nei sekretoriaus, nei pavaduotojo. Labai noriu padėkoti ugdymo įstaigų vadovams, kurie man padėjo pačioje pradžioje.
Kirdonių universalus daugiafunkcis centras veikia kaip savarankiška įstaiga, nors prieš keletą metų rajono valdžia buvo užsimojusi jį prijungti prie kitos įstaigos – paversti padaliniu. Kodėl taip neįvyko?
Kitų metų balandį sukaks dešimt metų, kai centras sėkmingai veikia kaip atskira biudžetinė įstaiga, vykdanti švietimo funkcijas. Mūsų darželis „atneša“ apie 30 proc. visų įstaigos pajamų. Likusią dalį sudaro savivaldybės biudžeto lėšos, taip pat pajamos iš teikiamų paslaugų bei pritraukti projektiniai pinigai – šiemet jų suma siekia apie 35 tūkst. eurų.
Kad mūsų centras netaptų tik skyriumi, labai prisidėjo Kirdonių kaimo bendruomenė. Jie kvietė valdžios atstovus į susitikimus, kreipėsi į spaudą, patys vyko į savivaldybę – darė viską, kad prijungimo planai nebūtų įgyvendinti. Mus taip pat aktyviai palaikė Biržų rajono savivaldybės šeimos taryba.
Savarankiškumas įstaigai suteikia laisvę ne tik plėtoti veiklas, bet ir išsilaikyti savarankiškai, neprašant papildomo finansavimo. Kalbant apie prijungimo idėją, man apskritai sunku suprasti, kodėl to reikėtų. Tapimas filialu dažnai tampa nuosprendžiu – ne dėl lėšų, nes jų, tikiu, būtų skirta, bet dėl žmonių motyvacijos. Kai dingsta atsakomybės jausmas, mažėja ir įsitraukimas. Be to, kad ir kaip norėtų, centrinės įstaigos vadovas fiziškai negalės kasdien būti padalinyje.
Kokia mišrios ikimokyklinio ugdymo grupės, esančios jūsų vadovaujamoje įstaigoje, situacija?
Kitąmet turėsime pilną darželinukų grupę – kaip ir šiemet, tuo labai džiaugiamės. Visgi žvelgiant į ateitį, numatome iššūkių: artėja metas, kai net septyni vaikai taps pirmokais ir paliks darželį. O vaikų skaičius Kirdonių apylinkėse, deja, mažėja.
Jei ateityje nebesusidarytų grupė, turime planą B. Viena iš galimybių – turistų apgyvendinimo paslauga, pasinaudojant laisvomis erdvėmis. Taip pat svarstome galimybę pritraukti masažuotoją, kuri tam tikromis valandomis galėtų teikti paslaugas vietos gyventojams.
Manau, kad visada ieškosime naujų veiklos krypčių, kad tik galėtume išlikti ir toliau būti naudingi bendruomenei.
Kokia yra tikroji jūsų profesija, pagal išsilavinimą?
Niekada nežinai, kaip gyvenimas pasisuks. Esu dirbusi ir scenų dekoratore, ir renginių organizatore, ir „Alaus kelio“ restorane. Teko padirbėti ir užsienyje. Tačiau visada jaučiau stiprų norą mokytis.
Kai vaikai užaugo, įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti kultūros ir turizmo vadybos. Kiekvienas mokslo gurkšnis man buvo nepaprastai svarbus. Ir tebėra iki šiol.
Šią vasarą pasidžiaugėte, kad įstojote į magistrantūros studijas…
Taip, pasirinkau viešojo valdymo ir įstaigų administravimo kryptį. Magistrantūros baigiamąjį darbą, jei pasiseks, planuoju rašyti įstaigų vadovų lyderystės tema. Jau teko laikyti kai kurių dalykų, pavyzdžiui, teisės, egzaminus.
Kokiu lyderiu pati norėtumėte būti?
Labai norėčiau būti tas aiškiai matomas, išoriškai stiprus lyderis, bet aš esu kitoks – tylusis lyderis. Man labiau sekasi motyvuoti, sujungti žmones, skatinti, pasidžiaugti jų pasiekimais. Ir rezultatas visada būna geras. Man pačiai toks vadovavimo būdas artimesnis ir mielesnis.
Aš nesu valdžios direktorė – esu žmonių direktorė. Turiu sukaupusi nemažai vadovavimo patirties, matau ir vertinu gerąsias kitų vadovų praktikas. Tačiau mūsų įstaiga maža, o su kolektyvu kartu praleidome daug metų. Galbūt kitoje įstaigoje būčiau kitokia vadovė?
Žinoma, matau sritis, kuriose norėčiau tobulėti. Pavyzdžiui, viešasis kalbėjimas. Esu lankius kursus, žinau įvairius nusiraminimo metodus, bet vis tiek, kai tenka kalbėti viešai, iš streso susikaustau. Mane sukausto jaudulys – visada stipriai pajuntu atsakomybės svorį.
Kaip manote, ar tas tikrasis lyderis turi būti praėjęs visas grandis įstaigoje, nuo žemiausios?
Manau, kad su „marškinėliais“ negimė nė vienas – visi darbinę patirtį kaupėme nuo žemiausių grandžių. Galiu drąsiai teigti: kiekviena sukaupta patirtis padeda tapti geru vadovu, nes pažįsti įstaigos veiklą iš vidaus – nuo visų jos sričių.
Darbas, mokslai… O kada ilsitės?
Darbe esu vadovė, o namuose – žmona. Grįžusi namo stoju prie puodų ir gaminu vakarienę. Mano vaikai jau užaugę, gyvena ir dirba užsienyje, todėl vakarus galiu skirti mokslams. Šeštadieniais iki vakaro vyksta paskaitos, tad sekmadienis man – TA diena, kai stengiuosi nieko neveikti ir tiesiog pailsėti.
Kiek save prisimenu, visada gyvenau tokiu tempu. Kol nestudijavau magistrantūroje, dirbau dviejuose darbuose. Net tapusi centro direktore kurį laiką dar dirbau Pasvalio rajono savivaldybėje. Buvau atsakinga už projektus, tad kol jie nebuvo užbaigti, negalėjau visko tiesiog imti ir palikti.
Ar Jūs vietinė, biržietė?
Taip, gyvenu Germaniškyje. Kasdien tenka įveikti 40 kilometrų į vieną pusę, bet kelionė neprailgsta – važiuodama mintyse susidėlioju dienos darbus.
Koks Jūsų didžiausias noras, svajonė, siekis šiai dienai?
Man svarbiausia – neužmigti ant laurų. Norisi išlikti gyvam organizmui, gebančiam prisitaikyti prie visuomenės ir bendruomenės poreikių. Kodėl negalėtume teikti mokymų įvairiose srityse, pasitelkdami lektorius? Galimybių yra daug – tereikia tvirtos komandos, o ją mes tikrai turime.
Ačiū už pokalbį.
V. Leščinskienės nuotr.
V. Leščinskienės nuotr.
V. Leščinskienės nuotr.
V. Leščinskienės nuotr.
V. Leščinskienės nuotr.