Įamžino išnykusių kaimų pavadinimus

Gra­ži­nos DA­GY­TĖS nuo­tr.
Pa­mink­li­nę len­tą ati­den­gė Ang­li­nin­kų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Ge­di­mi­nas Ar­na­šius ir se­niū­nai­tis Arū­nas Lin­ke­vi­čius.
Praė­ju­sį šeš­ta­die­nį Ang­li­nin­kų kai­me bu­vo ati­deng­tas pa­mink­li­nis ak­muo, skir­tas iš­ny­ku­sių kai­mų at­mi­ni­mui.
Gra­ži­nos DA­GY­TĖS nuo­tr.
Bend­ruo­me­nės krikš­ta­mo­tės Pal­my­ros Praš­man­tie­nės svei­ki­ni­mai.

Il­ge­sin­ga flei­tos me­lo­di­ja, su­skam­bu­si prie ne vie­ną kai­mo de­šimt­me­tį me­nan­čio ak­mens, pa­kvie­tė ang­li­nin­kie­čius ir vi­sus va­sa­ros šven­tės „Tė­viš­kės ta­kais“ sve­čius pri­si­min­ti Ang­li­nin­kų kraš­to is­to­ri­ją.

Bė­gan­tys me­tai, pa­sak Šir­vė­nos se­niū­ni­jos kul­tū­ros dar­buo­to­jos Re­dos Ar­na­šie­nės, kei­čia žmo­nių ir kai­mų is­to­ri­jas. Vy­res­nio­ji kar­ta pa­ma­žu iš­ke­liau­ja į ka­pų kal­ne­lius, vai­kai bei anū­kai iš­si­bars­to po di­džiuo­sius Lie­tu­vos mies­tus, iš­skren­da lai­mės ieš­ko­ti į sve­čias ša­lis. Lau­kuo­se iš­si­bars­čiu­sios vie­ni­šos kai­mų so­dy­bos nyks­ta, o kar­tu su jo­mis ir kai­mų var­dai.

Ang­li­nin­kų bend­ruo­me­nės na­riai se­niai svars­tė, kaip juos įam­žin­ti, kaip pri­min­ti pa­li­kuo­nims bu­vu­sių kai­mų is­to­ri­jas. Grei­čiau im­tis dar­bų pa­ska­ti­no LR Sei­mo ini­cia­ty­va 2019-uo­sius me­tus pa­skelb­ti vie­to­var­džių me­tais. Ka­dai­se me­lio­ra­to­rių į kai­mo san­kry­žą at­ga­ben­tas di­džiu­lis ak­muo su ant jo nu­brai­žy­to­mis bu­vu­sio J. Ja­no­nio var­do ko­lū­kio ri­bo­mis, ti­ko la­biau­siai. Ang­li­nin­kie­čių ini­cia­ty­va čia bu­vo pri­tai­sy­ta pa­mink­li­nė len­ta su ant jos iš­ka­li­nė­tais jau iš­ny­ku­sių kai­mų pa­va­di­ni­mais. Net dvy­li­ko­je kai­mų jau ne­bė­ra nei gy­ven­to­jų, nei tro­be­sių – tik ply­ni lau­kai.

Gau­siai su­si­rin­ku­siems ang­li­nin­kie­čiams pri­si­mi­ni­mus ža­di­no, ne vie­nam ir aša­rą iš­spau­dė gar­siai skai­to­mi jų pa­va­di­ni­mai: Bar­ta­šiš­kis, Do­mi­niš­kis, Ga­lin­tiš­kis, Griau­že­liai, Grun­de­liš­kis, Ju­diš­kis, Kei­biš­kis, Pa­va­riš­kis, Var­nu­pis, Va­na­giš­kis, Žal­gi­ris, Žiū­riš­kis. Pa­mi­nė­tos ir tuo­se kai­me­liuo­se gy­ve­nu­sių žmo­nių pa­var­dės. De­ja, ne­be vi­sus jų gy­ve­to­jus pri­si­me­na vie­tos žmo­nės.

Pa­mink­li­nę len­tą ati­den­gęs Ang­li­nin­kų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Ge­di­mi­nas Ar­na­šius ir se­niū­nai­tis Arū­nas Lin­ke­vi­čius bei ren­gi­nio ve­dė­ja Re­da Ar­na­šie­nė ti­ki­si, jog atei­nan­čios kar­tos pra­tęs jų tra­di­ci­ją ir ant ak­mens iš­kals ki­tų kai­mų pa­va­di­ni­mus, kad jie bent taip ne­pa­si­mirš­tų.

Šeš­ta­die­nio po­pie­tę prie ak­mens su pa­mink­li­ne len­ta bu­vo už­deg­ta at­mi­ni­mo žva­ku­tė iš­ny­ku­sių kai­mų gy­ven­to­jams, jau iš­ke­lia­vu­siems į Am­ži­ny­bę. Ang­li­nin­kų kai­mo folk­lo­ro an­samb­lio „So­die­čė“ na­riai (vad. Lai­ma Aukš­tuo­lie­nė) pa­kvie­tė dai­na pri­si­min­ti praei­tį. Iš kar­tos į kar­tą per­duo­da­mo­se dai­no­se mi­ni­mi iš­ny­ku­sių ar be­nyks­tan­čių šio kraš­to kai­mų pa­va­di­ni­mai.

Svei­ki­ni­mo žo­dį ta­rę Sei­mo na­riai Vik­to­ras Rin­ke­vi­čius ir Aud­rys Ši­mas džiau­gė­si įam­žin­tais kai­mų pa­va­di­ni­mais, nes „be praei­ties nė­ra da­bar­ties“. Po­li­ti­kai sa­kė ti­kin­tys gra­žiai be­si­tvar­kan­čios Ang­li­nin­kų bend­ruo­me­nės atei­ti­mi.

Su il­ge­siu kai­mie­čiai šven­tės me­tu vie­nas ki­tam pa­sa­ko­jo sa­vo vai­kys­tės, pra­bė­gu­sios jau iš­ny­ku­siuo­se kai­muo­se pri­si­mi­ni­mus, gai­lė­jo ta­kiu­kų pa­gal Du­no­jė­lį, pa­va­sa­rį ži­bu­tė­mis pa­si­puo­šu­sių kal­ne­lių, šla­pių dvar­pie­vės dur­py­nų, vi­dur­va­sa­rį akis trauk­da­vu­sių gė­lių dar­že­lių…

Vi­sa­ga­lis lai­kas, pa­sak vai­kys­tę jau iš­ny­ku­sia­me Do­mi­niš­ky­je lei­du­sios Edi­tos Lans­ber­gie­nės, ne­gai­les­tin­gai kei­čia pa­sau­lį, bet jis „ne­ga­li pa­keis­ti to, kas dar mu­my­se gy­va, kas ne­ra­mi­na, kas par­grįž­ta sap­nais, kas skau­da“. Odę Do­mi­niš­kiui pa­ra­šiu­si Edi­ta pa­ste­bi, jog „gy­ven­to­jus me­lio­ra­ci­ja iš­va­rė iš so­dy­bų, o gam­tos ir ne­pri­vei­kė“, nes jos my­li­mą Du­no­jė­lį be­brai pa­ver­tė vi­su Du­no­jum“. Pa­sak Edi­tos Lans­ber­gie­nės, „prie šio ak­mens su­si­rin­kę žmo­nės ga­li kiek­vie­ną ak­me­ny iš­kal­tą var­dą at­gai­vin­ti, ga­li čia su­dė­ti odę sa­vo kai­mui, sa­vo vien­sė­džiui, iš­brauk­tam iš vie­to­var­džių re­gist­ro, bet ne iš atminties…“. Te­rei­kia pa­da­ry­ti ne­daug – per­duo­ti at­mi­ni­mą vai­kams, anū­kams ir sa­vo pa­sa­ko­ji­mais par­ves­ti juos į že­mę, kur bu­vo ku­ria­ma jų gi­mi­nės is­to­ri­ja.

To­kio­mis vil­tį pa­ža­di­nan­čio­mis min­ti­mis pa­ly­dė­ti šven­tės da­ly­viai grį­žo į Ang­li­nin­kų bend­ruo­me­nės kie­me­lį, kad kar­tu pa­va­ka­ro­tų, pa­si­klau­sy­tų vie­tos me­no mė­gė­jų dai­nų bei sve­čių iš Bir­žų – ne­tra­di­ci­nio folk­lo­ro gru­pės „Na­vi­ja“ (vad. . R. Ku­del­kie­nė-Mi­se­vi­čė) kon­cer­to, mu­zi­kan­tų iš Ro­kiš­kio.

Gra­ži­nos DA­GY­TĖS nuo­tr.
Bend­ruo­me­nės mo­te­rys rū­piu­no­si iš­vir­ti plo­vą.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.