Žydų paveldo objektai pasakoja Šiaulių istoriją

Žy­dų pa­vel­do ob­jek­tai pa­sa­ko­ja Šiau­lių is­to­ri­ją

Žy­dų kul­tū­ros die­nos pro­ga „Auš­ros“ mu­zie­jus su­ren­gė eks­kur­si­ją „Žy­dų pa­vel­do ob­jek­tai Šiau­liuo­se“. Ap­lan­ky­ta per de­šimt ob­jek­tų. Ne vi­si iš­li­ko iki mū­sų die­nų, apie juos liu­di­ja tik  to laik­me­čio nuo­trau­kos.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Iš­li­ku­si si­na­go­ga

Eks­kur­si­ją ve­du­si Jū­ra­tė Žul­pai­tė, „Auš­ros“ mu­zie­jaus Is­to­ri­jos sky­riaus spe­cia­lis­tė, pir­miau­sia pra­dė­jo nuo vie­nin­te­lės Šiau­liuo­se iš­li­ku­sios ir be­veik ne­pa­ki­tu­sios si­na­go­gos Vil­niaus gat­vė­je prie Ch. Fren­ke­lio fab­ri­ko. Da­bar pa­sta­tas pri­klau­so pri­va­čiam as­me­niui ir sto­vi tuš­čias.

Dvie­jų aukš­tų mū­ri­nę si­na­go­gą Ch. Fren­ke­lis pa­sta­tė 1907 me­tais vie­toj bu­vu­sios me­di­nės. Pir­ma­me pa­sta­to aukš­te mels­da­vo­si vy­rai, ant­ra­me – mo­te­rys. Pus­rū­sy­je bu­vo įreng­tas bu­tas si­na­go­gos pri­žiū­rė­to­jui.

Si­na­go­ga bu­vo skir­ta fab­ri­ko dar­bi­nin­kams, ta­čiau šven­čių me­tu čia su­si­rink­da­vo žy­dai ir iš ap­lin­ki­nių kvar­ta­lų.

Po 1941 me­tų si­na­go­go­je bu­vo įreng­ta spor­to sa­lė, pa­keis­tas vi­daus iš­pla­na­vi­mas, už­mū­ry­ta da­lis lan­gų, co­ko­li­nia­me aukš­te įreng­tos bui­ti­nės pa­tal­pos. Tik išo­rės vaiz­das be­veik ne­pa­ki­to.

Kles­tin­tis Ch. Fren­ke­lio fab­ri­kas

Sus­to­ja­me prie Ch. Fren­ke­lio fab­ri­ko. Odi­niai ba­tai čia ne­be­ga­mi­na­mi nuo 1996 me­tų, kai bank­ru­ta­vo fab­ri­kas „El­nias“. Da­bar bu­vu­siuo­se fab­ri­ko pa­sta­tuo­se yra įskū­rę įvai­rių įmo­nių, įstai­gų, par­duo­tu­vių, net spor­to klu­bas. Da­lis pa­sta­tų sto­vi tuš­ti ir ap­leis­ti.

Chai­mas Fren­ke­lis (1857–1920) į Šiau­lius at­vy­ko iš Uk­mer­gės 1879-ai­siais ir įsi­gi­jo vie­ti­nio žy­do, va­din­to No­chu­mu – „odų rau­gin­to­ju“, ne­di­de­les odų ap­dir­bi­mo dirb­tu­ves ir čia pra­dė­jo plė­to­ti sa­vo vers­lą.

Per tre­je­tą de­šimt­me­čių ma­žas fab­ri­kė­lis, til­pęs dvie­juo­se me­di­niuo­se na­muo­se, išau­go į kles­tin­tį, gar­sų ir di­džiau­sią vi­so­je Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je odų fab­ri­ką, gar­sė­ju­sį dau­giau­sia pa­dų odos ga­my­ba. Vien nuo 1905 iki 1914 me­tų fab­ri­ko apy­var­ta išau­go dau­giau nei dvi­gu­bai – nuo 7 iki 15 mi­li­jo­nų rub­lių.

Apie 1905 me­tus fab­ri­kas iš­gar­sė­jo va­di­na­mais „rau­do­nai­siais pa­dais“. Chai­mas su sū­nu­mi Jo­kū­bu pir­mie­ji ir ke­le­tą me­tų vie­nin­te­liai iš vi­sos Ru­si­jos fab­ri­kan­tų odoms rau­gin­ti nau­do­jo rau­do­ną me­džio žie­vę, ga­be­na­mą iš Ry­tų Af­ri­kos. Rau­gi­nant su šia me­džia­ga, bu­vo gau­na­mi aukš­tos ko­ky­bės va­di­na­mie­ji „rau­do­nie­ji pa­dai“, ku­rie su­drė­kę su­kie­tė­da­vo ir ne­pra­leis­da­vo drėg­mės.

Ch. Fren­ke­lio fab­ri­ke bu­vo pa­sta­ty­ta pir­mo­ji Šiau­liuo­se „elekt­ros di­na­mo ma­ši­na“ – elekt­ros ge­ne­ra­to­rius elekt­ros sto­čiai. Vi­sa fab­ri­ko te­ri­to­ri­ja bu­vo ap­švies­ta elekt­ra, ku­ri nau­do­ta ir pa­tal­poms ap­švies­ti. Nuo 1900 me­tų bu­vo įves­tas te­le­fo­no ry­šys.

Per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą da­lis fab­ri­ko įren­gi­mų bu­vo iš­vež­ta į Ru­si­ją, ki­ta da­lis su­nai­kin­ta, o san­dė­liai iš­plėš­ti. Užė­ję vo­kie­čiai iš­ga­be­no iš fab­ri­ko li­ku­sias odas ir ne­ma­žai va­rio.

Pa­si­bai­gus ka­rui, Fren­ke­liai rū­pi­no­si fab­ri­ką at­kur­ti, ta­čiau 1920 me­tais Ch. Fren­ke­lis mi­rė (kal­ba­ma, kad ne­pa­kė­lęs siel­var­to dėl ap­griau­to ir nu­nio­ko­to fab­ri­ko). Į Lie­tu­vą su­grį­žo tik jo sū­nus Jo­kū­bas. Jis kar­tu su gi­mi­nai­čiais ėmė­si gai­vin­ti fab­ri­ką ir 1920-ųjų pa­bai­go­je at­nau­ji­no ga­my­bą. Ta­čiau ji ne­pa­sie­kė prieš­ka­ri­nio ly­gio.

Vi­la: nuo gim­na­zi­jos iki li­go­ni­nės

1908 me­tais ša­lia kles­tin­čio odų fab­ri­ko Chai­mas ir Do­ra Fren­ke­liai pa­si­sta­tė dvie­jų aukš­tų gy­ve­na­mą­jį na­mą.

Tai vie­nin­te­lis Šiau­liuo­se ir vie­nas iš ne­dau­ge­lio Lie­tu­vo­je 20 am­žiaus pra­džios mo­der­no epo­chos ar­chi­tek­tū­ros sti­liaus ob­jek­tų. Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je bu­vo įgy­ven­din­tos vi­sos 20 am­žiaus pra­džios tech­ni­kos nau­jo­vės: van­den­tie­kis, cent­ri­nis šil­dy­mas, elekt­ra, te­le­fo­nas.

Svars­to­ma, ko­dėl Fren­ke­liai na­mą sta­tė taip ar­ti fab­ri­ko. Yra ke­le­tas ver­si­jų. Tuo lai­ku taip bu­vo įpras­ta – ne­ma­žai stam­bių Eu­ro­pos ir Ru­si­jos im­pe­ri­jos fab­ri­kan­tų gy­ven­da­vo ar­ti sa­vo fab­ri­kų. Ki­ta ver­si­ja, gal la­biau le­gen­da, – Chai­mas Fren­ke­lis nuo pat vai­kys­tės na­muo­se užuo­sda­vęs odų kva­pą ir taip prie jo pri­pra­tęs, kad tie­siog be šio kva­po ne­ga­lė­jęs gy­ven­ti. Be­je, iki pa­si­sta­tant vi­lą jis taip pat gy­ve­no ne­to­li sa­vo fab­ri­ko.

Fren­ke­lių šei­ma nau­jo­jo­je vi­lo­je pa­gy­ve­no neil­gai. Per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą emig­ra­vo į Ru­si­ją, o po re­vo­liu­ci­jos – į Vo­kie­ti­ją. Tar­pu­ka­rio me­tais Fren­ke­liai nau­do­jo­si vie­na na­mo pu­se su at­ski­ru įė­ji­mu, o ki­to­je na­mo pu­sė­je vei­kė Šiau­lių Heb­ra­jų gim­na­zi­ja.

Nuo 1940-ųjų Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je įsi­kū­rė ka­ro li­go­ni­nė ir vei­kė net 50 me­tų. So­viet­me­čiu, vyk­dant pa­sta­to re­konst­ruk­ci­ją, bu­vo su­ga­din­tas vi­los eks­ter­je­ras. Lai­mei, iš­li­ko ne­su­nai­kin­ta di­džio­ji da­lis vi­daus in­ter­je­rų: iš­li­ko in­ter­je­rai su me­džio ap­tai­sais, me­di­niai laip­tai, me­di­niai pa­ne­liai, ąžuo­li­niai or­na­men­tuo­ti par­ke­tai, du­rys su įspū­din­gais švies­lan­giais, de­ko­ruo­tais tul­pių mo­ty­vais ir ki­ta.

Žy­dų ge­to vie­ta

Vos ke­li šim­tai met­rų nuo Ch. Fren­ke­lio vi­los – bu­vu­sio Šiau­lių ge­to vie­ta. Tai te­ri­to­ri­ja tarp Eže­ro ir Tra­kų gat­vių. Bu­vu­sius ge­to var­tus da­bar ženk­li­na pa­mink­li­nis ak­muo.

Gi­dė pa­sa­ko­jo, kad pir­ma­sis ge­tas bu­vo įsteig­tas va­di­na­ma­ja­me Kau­ka­zo prie­mies­ty­je (te­ri­to­ri­ja tarp Prū­de­lio, žy­dų ka­pi­nių ir Eže­ro gat­vės), vė­liau – tarp Eže­ro ir Tra­kų gat­vių. Iš šių dvie­jų ge­tų apie 5 000 žy­dų bu­vo iš­vež­ti į Ku­žius (Šiau­lių r.) ir nu­žu­dy­ti. 1944 me­tų lie­pą ge­tai pra­dė­ti lik­vi­duo­ti, apie 3 000 žy­dų bu­vo per­vež­ta į Štut­ho­fo kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lą. Iš vi­so po ka­ro Šiau­liuo­se li­ko tik 350–500 žy­dų.

Ka­pi­nių ak­me­nys – laip­tuo­se

Šiau­lių žy­dų ka­pi­nes ri­bo­jo Žal­gi­rio ir Rė­ky­vos gat­vės, Kau­ka­zo gy­ve­na­ma­sis ra­jo­nas ir šlai­tas, ku­riuo ga­li­ma nu­si­leis­ti link Prū­de­lio.

Ka­pi­nės bu­vo ap­tver­tos ak­me­ni­ne pu­sės met­ro sto­rio ir be­veik 2 met­rų aukš­čio tvo­ra, ku­rios da­lis dar iš­li­ko. Įva­žia­vi­mas į ka­pi­nes bu­vo iš Žal­gi­rio gat­vės per ar­ki­nius var­tus. Ne­to­li var­tų sto­vė­jo ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jo pa­sta­tas bei ne­di­de­lis na­me­lis, skir­tas ri­tua­li­niam mi­ru­sių­jų pa­ruo­ši­mui.

Ati­da­rius mies­to ka­pi­nes K. Do­ne­lai­čio gat­vė­je, žy­dų ka­pi­nės bu­vo už­da­ry­tos ir su­nai­kin­tos. Ant­ka­piai bu­vo iš­vež­ti, ge­res­ni per­šli­fuo­ti ki­tiems ant­ka­piams, pra­stes­ni su­smul­kin­ti ir pa­nau­do­ti mies­to de­ko­ra­ty­vi­nių tvo­re­lių sta­ty­bai ir skal­dos ga­my­bai. Da­lis ak­me­nų apie 1965 me­tus bu­vo pa­nau­do­ti laip­tams, ve­dan­tiems nuo Šv. apaš­ta­lų Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čios link „Auk­si­nio ber­niu­ko“.

Da­bar bu­vu­sio­je ka­pi­nių te­ri­to­ri­jo­je sto­vi vai­kų dar­že­lis-lop­še­lis ir ply­ti pie­va. Jo­je dar ga­li­ma at­ras­ti ke­le­tą iš­var­ty­tų ak­me­nų su heb­ra­jiš­kais už­ra­šais. Ka­pi­nė­se pa­sta­ty­tas kuk­lus me­mo­ria­las oku­pa­ci­jo­je žu­vu­siems žy­dams at­min­ti bei se­nų­jų žy­dų ka­pi­nių at­mi­ni­mui įam­žin­ti.

Eks­kur­si­jo­je da­ly­va­vę žy­dai pa­sa­ko­jo apie žy­dų lai­do­ji­mo pa­pro­čius. Pa­vyz­džiui, mi­ru­sio­jo žy­dai il­gai ne­lai­ko pa­šar­vo­to. Jei­gu žmo­gus mi­rė ry­te, jį ga­li­ma lai­do­ti tos pa­čios die­nos va­ka­rą, jei die­ną – rei­kia lauk­ti ki­tos die­nos sau­lė­ly­džio. Žy­dai tė­vy­nė­je ne­lai­do­ja­mi kars­tuo­se, tik su­sup­ti į dro­bu­lę, ta­čiau čia, Lie­tu­vo­je, lai­ko­ma­si įpras­tos tvar­kos.

Neįp­ras­ta žy­dams ir il­gai ge­dė­ti (ge­du­las trun­ka apie sa­vai­tę), nes gy­ve­ni­mas tę­sia­si. Be to, ti­ki­ma, kad mi­ru­sy­sis lie­ka tarp gy­vų­jų at­min­ty­je, pri­si­mi­ni­muo­se ir at­gims­ta sa­vo vai­kai­čiuo­se, pro­vai­kai­čiuo­se.

Nors žy­dai mi­ru­sių­jų kau­lų ne­ju­di­na, ta­čiau nai­ki­nant Šiau­lių žy­dų ka­pi­nes ne­ma­žai žy­dų sa­vo ar­ti­mų­jų pa­lai­kus per­kė­lė į K. Do­ne­lai­čio gat­vės ka­pi­nes. Tra­di­ci­jos tra­di­ci­jo­mis, bet ma­ty­ti bul­do­ze­rių nai­ki­na­mus ar­ti­mų­jų ka­pus ne­si­no­rė­jo.

Dar vie­nas įdo­mus fak­tas – nė vie­nas žy­das ne­no­ri bū­ti pir­mas nau­jo­sio­se ka­pi­nė­se. Taip nu­ti­ko ir su Šiau­lių žy­dų ka­pi­nė­mis. Nu­pirk­tas skly­pas il­gai sto­vė­jo tuš­čias, o Šiau­lių žy­dai bu­vo ve­ža­mi lai­do­ti į gre­ti­mus ra­jo­nus, kur jau bu­vo žy­dų ka­pi­nės. Vi­si lau­kė, kol nu­mirs koks at­vy­kė­lis žy­das. Pa­sa­ko­ja­ma, kad kar­tą pas vie­ną žy­dų šei­mą at­vy­ko to­li­mas de­vy­nias­de­šimt­me­tis gi­mi­nai­tis. Šei­ma vi­saip sten­gė­si už­lai­ky­ti at­vy­kė­lį, kad šis pa­si­mir­tų Šiau­liuo­se ir bū­tų ga­li­ma pa­lai­do­ti nau­jo­sio­se ka­pi­nė­se.

Žy­dų ob­jek­tų gau­su Vil­niaus gat­vė­je

Ten, kur da­bar sto­vi Šiau­lių uni­ver­si­te­to cent­ri­niai rū­mai (Vil­niaus gat­vė 88), vei­kė žy­dų se­ne­lių prie­glau­da. Jo­je gy­ve­no maž­daug 200 se­ne­lių. Nuo 1934 me­tų prie­glau­da rū­pi­no­si tur­tuo­lis Ra­fae­lis Ša­pi­ro. Per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą prie­glau­da bu­vo ap­griau­ta ir ne­bu­vo at­sta­ty­ta.

Ke­liau­da­mi Vil­niaus gat­ve pa­sie­kia­me pės­čių­jų bul­va­rą. Už gat­vės pa­ro­dų sie­nos ma­ty­ti „Verps­to“ fab­ri­kas. Da­lis jo įsi­kū­rė bu­vu­sio­je Kai­mo pirk­lių si­na­go­go­je. Iš kie­mo pu­sės dar iš­li­kęs si­na­go­gos fa­sa­das.

Va­sa­rio 16-osios ir Vil­niaus gat­vių san­kry­žo­je, taip pat Vil­niaus ir Til­žės gat­vių san­kry­žo­je vei­kė įvai­rios žy­dams pri­klau­siu­sios pre­ky­bos įmo­nės: vais­ti­nė, ban­kas, kny­gy­nas, šo­ko­la­di­nė ir ki­tos. Dau­gu­ma pa­sta­tų iš­li­ko. Tik Vil­niaus ir Til­žės gat­vių kam­pe, kur da­bar sto­vi „Gai­džio“ laik­ro­dis, neiš­li­ko kny­gy­no ir spaus­tu­vės pa­sta­to. Jis stip­riai nu­ken­tė­jo per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ir vė­liau bu­vo vi­siš­kai nu­griau­tas.

Žy­dų par­duo­tu­vių mies­to cent­re bu­vo dau­gy­bė. Įė­ji­mas bū­da­vo iš gat­vės pu­sės, vie­na­me ar dvie­juo­se kam­ba­riuo­se bū­da­vo len­ty­nos su tvar­kin­gai iš­dės­ty­to­mis pre­kė­mis ir pre­kys­ta­liais. Ki­tuo­se kam­ba­riuo­se gy­ve­no par­duo­tu­vės sa­vi­nin­ko šei­ma.

Gy­dy­mo įstai­gos ir mo­kyk­los

Iš­su­ka­me iš pės­čių­jų bul­va­ro ir ke­liau­ja­me į Vy­tau­to gat­vę link cent­ri­nės po­lik­li­ni­kos. Ten, kur da­bar įsi­kū­ręs Odon­to­lo­gi­jos cent­ras, vei­kė vie­na mo­der­niau­sių to laik­me­čio Lie­tu­vos žy­dų li­go­ni­nių.

Mū­ri­nė dvie­jų aukš­tų 34 lo­vų žy­dų li­go­ni­nė su ope­ra­ci­ne, am­bu­la­to­ri­ja ir vais­ti­ne bu­vo pa­sta­ty­ta 1898 me­tais. Gre­ta sto­vė­jo du me­di­niai na­mai, ku­riuo­se vei­kė li­go­ni­nės skal­byk­la, la­bo­ra­to­ri­ja, bu­vo ki­tos pa­gal­bi­nės pa­tal­pos.

Iš Vy­tau­to gat­vės su­ka­me į P. Vi­šins­kio gat­vę, kur iš­li­kęs gy­dy­to­jo Se­mio­no Vol­per­to na­mas, pro­jek­tuo­tas žy­dų kil­mės vo­kie­čių ar­chi­tek­to Eri­cho Men­del­zo­no. Nuo 1988 me­tų na­me įsi­kū­ru­si Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nė.

Na­mas bu­vo pa­sta­ty­tas 1930–1934 me­tais. Odos ir ve­ne­ri­nių li­gų gy­dy­to­jas S. Vol­per­tas na­mo ant­ra­me aukš­te įkū­rė kli­ni­ką, ku­rio­je 1931 me­tais at­si­ra­do vie­nas iš pir­mų­jų Pa­bal­ty­je rent­ge­no apa­ra­tas. Mat tar­pu­ka­riu gy­dy­to­jas ak­ty­viai da­ly­va­vo Ko­vos su tu­ber­ku­lio­ze drau­gi­jos Šiau­lių sky­riaus veik­lo­je, ėjo iž­di­nin­ko pa­rei­gas.

Ei­da­mi P. Vi­šins­kio gat­ve link Sto­ties gat­vės, priei­na­me Šiau­lių uni­ver­si­te­to Tęs­ti­nių stu­di­jų fa­kul­te­tą. Tai bu­vu­si žy­dų pra­džios mo­kyk­la „Tal­mud To­ra“.

Erd­vi dvie­jų aukš­tų mo­kyk­la bu­vo pa­sta­ty­ta 1899 me­tais Ch. Fren­ke­lio lė­šo­mis. Jis pa­sam­dė kva­li­fi­kuo­tus mo­ky­to­jus, ku­rie mo­kyk­lo­je mo­kė re­li­gi­nių ir pa­sau­lie­ti­nių da­ly­kų, heb­ra­jų kal­bos ir raš­to.

Dva­ro gat­vė­je 50 nu­me­riu pa­žy­mė­ta­me na­me vei­kė Šiau­lių žy­dų gim­na­zi­ja. Dvie­jų aukš­tų mo­kyk­los pa­sta­tas bu­vo pa­sta­ty­tas 1920 me­tais. Tai bu­vo pri­va­ti mo­kyk­la, ją iš­lai­kė Šiau­lių žy­dų gim­na­zi­jai steig­ti ir lai­ky­ti drau­gi­ja. Ši gim­na­zi­ja tu­rė­jo dvi pa­ruo­šia­mą­sias kla­ses ir žy­mi tuo, kad jo­je nuo 1924 iki 1940 me­tų lie­tu­vių kal­bą dės­tė J. Jab­lons­kio mo­ki­nys žy­das Chac­ke­lis Lem­che­nas.

Na­mas nuo 1920 me­tų kei­tė­si ne kar­tą. Bu­vo pri­sta­ty­tas tre­čias aukš­tas, o apie 1960 me­tus – ir ket­vir­tas aukš­tas.

Iš­ny­ku­sios si­na­go­gos

Tar­pu­ka­riu Šiau­liuo­se vei­kė apie 10 si­na­go­gų. Iki mū­sų die­nų neiš­li­ko vie­na gra­žiau­sių, di­džiau­sių ir svar­biau­sių Šiau­lių si­na­go­gų – Di­džio­ji cho­ra­li­nė si­na­go­ga, sto­vė­ju­si da­bar­ti­nės Pri­si­kė­li­mo aikš­tės kam­pe, maž­daug tarp Var­po gat­vės 25 ir 27 na­mų.

1871 me­tais si­na­go­ga bu­vo pa­sta­ty­ta pa­gal ar­chi­tek­to Se­mio­no Gors­kio pro­jek­tą, o 1895 me­tais pa­gal Piot­ro Ser­bi­no­vi­čiaus pro­jek­tą per­sta­ty­ta. Dėl bal­tai tin­kuo­tų grakš­čių for­mų fa­sa­dų si­na­go­ga ga­vo „Bal­to­sios gul­bės“ pa­va­di­ni­mą.

Per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ap­griau­ta, tar­pu­ka­riu si­na­go­ga bu­vo at­sta­ty­ta, ta­čiau per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą vėl la­bai nu­ken­tė­jo, o jam pa­si­bai­gus, bu­vo nu­griau­ta.

Var­po gat­vė­je, maž­daug da­bar­ti­nių San­tuo­kų rū­mų vie­to­je, taip pat sto­vė­jo si­na­go­ga, bet apie ją ži­nių ma­žai iš­li­kę.

Sto­ties gat­vė­je, kur da­bar vei­kia užei­ga „Se­na­sis so­džius“, taip pat bu­vu­si si­na­go­ga. Po­ka­riu jo­je gy­ve­no iš emig­ra­ci­jos su­grį­žu­sios žy­dų šei­mos.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

GI­DĖ: Su žy­dų pa­vel­do ob­jek­tais Šiau­liuo­se su­pa­žin­di­no Jū­ra­tė Žul­pai­tė, „Auš­ros“ mu­zie­jaus Is­to­ri­jos sky­riaus spe­cia­lis­tė.

SI­NA­GO­GA: Fren­ke­lio fab­ri­ko si­na­go­ga – vie­nin­te­lė iš­li­ku­si be­veik to­kia, ko­kia bu­vo.

FAB­RI­KAS: Chai­mo Fren­ke­lio fab­ri­kas 20 am­žiaus pra­džio­je bu­vo vie­nas di­džiau­sių ir mo­der­niau­sių vi­so­je Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je.

VI­LA: Fren­ke­liai vi­lą pa­si­sta­tė 1908 me­tais. Tar­pu­ka­riu da­ly­je na­mo vei­kė žy­dų mo­kyk­la, o per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą vi­la vir­to ka­ro li­go­ni­ne.

PRIEG­LAU­DA I: Ten, kur da­bar Šiau­lių uni­ver­si­te­to cent­ri­niai rū­mai, sto­vė­jo Žy­dų se­ne­lių prie­glau­da.

PA­VEL­DAS: Už gat­vės pa­ro­dų erd­vės sle­pia „Vers­to“ fab­ri­ko pa­sta­tas. Da­lis jo – bu­vu­si Kai­mo pirk­lių si­na­go­ga.

LI­GO­NI­NĖ: Žy­dų li­go­ni­nės pa­sta­tas iki mū­sų die­nų iš­li­ko be­veik ne­pa­ki­tęs.

KLI­NI­KA: Gy­dy­to­jo Se­mio­no Vol­per­to na­mas yra ryš­kus konst­ruk­ty­viz­mo epo­chos pa­vyz­dys. Šia­me na­me gy­dy­to­jas ne tik gy­ve­no, bet ir bu­vo įkū­ręs pri­va­čią odos ir ve­ne­ros li­gų kli­ni­ką. Da­bar tai – Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės na­mai.

MO­KYK­LA: Erd­vi dvie­jų aukš­tų pra­džios mo­kyk­la „Tal­mud To­ra“ bu­vo pa­sta­ty­ta 1899 me­tais Ch. Fren­ke­lio lė­šo­mis.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus ar­chy­vo nuo­tr.

VAR­TAI: Šiau­lių žy­dų ka­pi­nių var­tai Žal­gi­rio gat­vė­je. Fo­tog­ra­fas Jo­nas Dva­riš­kis, 20 am­žiaus 4 de­šimt­me­tis.

GUL­BĖ: Di­džio­ji cho­ra­li­nė si­na­go­ga da­bar­ti­nės Pri­si­kė­li­mo aikš­tės ka­mpe, Var­po gat­vė­je, bu­vo di­džiau­sia ir svar­biau­sia žy­dų šven­to­vė. Dėl grakš­taus ir bal­to fa­sa­do ji pra­min­ta „Bal­tą­ja gul­be“. Fo­tog­ra­fas Mau­ša Fli­ge­lis, apie 1935 me­tus.

PO­KA­RIS: Per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą nu­ken­tė­ju­si si­na­go­ga Var­po gat­vė­je, Šiau­liuo­se (da­bar­ti­nių San­tuo­kos rū­mų vie­to­je). Fo­tog­ra­fas Sta­sys Iva­naus­kas, 1944 me­tai.

PRIEG­LAU­DA II: Per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą žy­dų se­ne­lių prie­glau­da Vil­niaus gat­vė­je bu­vo ap­griau­ta. Fo­tog­ra­fas Sta­sys Iva­naus­kas, 1944 me­tai.

VAIZ­DAS: Taip Šiau­lių žy­dų gim­na­zi­ja Dva­ro gat­vė­je at­ro­dė 1935 me­tais. Fo­tog­ra­fas Mau­ša Fli­ge­lis.