Žingsniais išmatuoti dingę kaimai ir viensėdžiai...

Edi­tos LANS­BER­GIE­NĖS nuo­tr.
Mi­liū­nų ka­pi­nių var­tai.
Nuo 2019 m. va­sa­rio pa­bai­gos iki gruo­džio vi­du­rio 28 sa­vait­ga­li­nės ke­lio­nės pės­tu­te iš že­mė­la­pių iš­brauk­to­mis (ar­ba iš­brauk­si­mo­mis) vie­to­mis, kur gy­ven­ta, my­lė­ta, džiaug­ta­si, ken­tė­ta... kur lai­kas neat­pa­žįs­ta­mai pa­kei­tė kraš­to­vaiz­dį ir už­marš­ties smė­liu už­pus­tė žmo­nių gy­ve­ni­mus. Šim­to­ji vie­to­vė su­skai­čiuo­ta Bir­žų gi­rio­je, ei­nant nuo Lu­jė­nų iki Stik­lo pe­čiaus, t.y., vie­tos, kur bū­ta ku­ni­gaikš­čių Rad­vi­lų stik­lo ma­nu­fak­tū­ros. Tre­čio­ji kal­va Bir­žų gi­rio­je, ku­rios gal ir ne­rei­kė­tų „už­skai­ty­ti“, nes tai ne­bu­vo nei gy­ven­vie­tė, nei vien­sė­dis, ta­čiau ne tik stik­lą pūs­ti, bet čia pat ir gy­ven­ti tie stik­liai tu­rė­jo... tad te­gul tai bū­na 100-asis me­tų ke­lio­nių ob­jek­tas...

O vis­kas pra­si­dė­jo, kai vai­kai su­gal­vo­jo gim­ta­die­nio pro­ga tė­čiui pa­do­va­no­ti šiau­rie­tiš­ko ėji­mo laz­das, kad sa­vo įsi­skau­dė­ju­sį są­na­rį mankš­tin­tų. O kad vie­nam vaikš­čio­ti ne­nuo­bo­du bū­tų, ki­tą laz­dų po­rą įtei­kė ir ma­mai... Tuo­kart at­ro­dė, kad tai pa­ti kvai­liau­sia do­va­na, nes Gin­ta­ras vi­siš­kai ne­mėgs­ta be­tiks­lio vaikš­čio­ji­mo, ir tik­rai ne­vaikš­čios ra­tais juo­kin­da­mas žmo­nes, va­di­na­si – ėji­mui rei­kė­jo kaž­ko­kio tiks­lo. Ir įsi­šne­kė­jom, kad se­niai no­ri­si nuei­ti iki Svirp­liš­kio pa­li­var­ko vie­tos. O sa­vait­ga­lis abiems bu­vo lais­vas, tai su­ša­lu­siais ari­mais paė­jė­jom... sek­ma­die­nį – į ki­tą pu­sę... Ir taip beei­nant Gin­ta­rui ki­lo min­tis, kad bū­tų ga­li­ma pa­ban­dy­ti vie­to­var­džių me­tais apei­ti 100 vie­tų, ku­rios kaž­ka­da bu­vo įvar­din­tos, kur gy­ve­no žmo­nės, o šian­dien jos tuš­čios, jų var­dai bai­gia nu­grimzt už­marš­tin. Iš­kart už­duo­tis pa­si­ro­dė per daug am­bi­cin­ga ir var­gu ar įma­no­ma, ar tik­rai tiek vie­to­vių bus, ar tik­rai tiek sa­vait­ga­lių bus?.. Bet pa­si­ro­dė, kad pra­dė­jus eit, da­ro­si sun­ku su­stot, jei sa­vait­ga­lį neat­si­ran­da lai­ko išei­ti, tai sa­vai­tė lyg ir neuž­baig­ta...
Sa­vai­me atė­jo ir ki­ti da­ly­kai, kad rei­kia vis­ką, ką pa­ma­tom, fik­suo­ti ir su­ži­no­ti apie tas vie­tas dau­giau, bent kaž­ką už­ra­šy­ti, kad vis­kas, ką čia ir da­bar pa­ma­tėm, ne­grimz­tų už­marš­tin...

Ko­man­da

Mud­vie­jų ko­man­do­je pa­ruo­šia­muo­sius dar­bus nu­dir­ba Gin­ta­ras. Jis ana­li­zuo­ja že­mė­la­pius, dė­lio­ja marš­ru­tą, jo gal­vo­je jau ri­kiuo­ja­si są­sa­jos su ten gy­ve­nu­sių žmo­nių pa­var­dė­mis, ku­rios su­gu­lu­sios jau dau­giau nei 10 me­tų be­var­tant baž­ny­čių met­ri­kų kny­gas. Ir nors į že­mė­la­pius ei­da­mi žiū­rim abu, bet kle­jo­jant miš­kuo­se ma­no orien­ta­ci­ja vi­sai su­trin­ka, ten­ka tik sek­ti iš pa­skos, tik­tai kai gi­rių mo­nai vi­sai su­su­ka gal­vas ir ne­be­lie­ka jo­kių orien­ty­rų, ta­da, be­pra­ran­dant vil­tį, prie ieš­ko­mos so­dyb­vie­tės kar­tais nu­ve­da ir ma­no in­tui­ci­ja. Atė­jus į bu­vu­sį vien­sė­dį vi­dur miš­kų mū­sų žiū­rė­ji­mo kam­pas ir­gi iš­si­ski­ria. Ži­no­ma, pir­miau­sia ieš­kom nors ko­kių žmo­gaus gy­ve­ni­mo ženk­lų, bet Gin­ta­rui la­biau­siai rū­pi su­si­da­ry­ti vaiz­dą, kaip at­ro­dė vi­sa so­dy­ba, kiek tra­di­ciš­kai bu­vo iš­dės­ty­ti pa­sta­tai, jis ne­nu­rims­ta, jei at­ra­dus ūki­nių pa­sta­tų pa­ma­tus, neat­ran­da, kur sto­vė­ta gry­čios. Iš li­ku­sių pa­ma­tų pe­ri­met­ro ga­li­ma su­pras­ti, ko­kio di­du­mo bu­vo ūkis, kiek tur­tin­gai žmo­nės gy­ve­no, iš pa­ma­tų mū­ro, kros­nių ply­tų, ke­ra­mi­kos šu­kių, ar se­niai čia žmo­nės gy­ve­no, ar tai sen­bu­vio, ar nau­ja­ku­rio so­dy­ba. Man gi svar­bu ieš­ko­ti iš­kal­bin­gų kad­rų, ku­rie vie­naip ar ki­taip šne­kė­tų: me­džiai, so­dai, šu­li­niai, pa­ma­tų ak­me­nys, o kar­tais – li­ku­sios dar­že­lių gė­lės, vi­jok­liai, erš­kė­čiai, o jei iš vien­sė­džio li­ku­si tik­tai kal­va be­kraš­čia­me lau­ke – plyt­ga­liai, šu­kės, kar­tais vi­siš­kai nuo­bo­džios ply­nės pa­no­ra­ma... Ži­nau, kad vi­sa tai rei­kės vė­liau kaž­kaip su­dė­lio­ti į pa­sa­ko­ji­mą...

Orien­ty­rai

Kaip at­ras­ti vie­tas, ku­rios prieš pu­sę am­žiaus, o kar­tais ir dar se­niau, bu­vo iš­trin­tos iš že­mė­la­pių, iš­brauk­tos iš vie­to­vių re­gist­ro? Jei ta vie­ta vir­tu­si ply­nu lau­ku, tai mū­sų ly­giuo­se lau­kuo­se vis tiek ga­li įžiū­rė­ti pa­ki­li­mus, kal­ve­les.So­dy­bos kū­rė­si pa­čio­se aukš­čiau­sio­se vie­to­se. Ieš­kai aukš­čiau­sios vie­tos, ir pa­žy­ra po ko­jo­mis din­gu­sio pa­sau­lio šu­kės. Jei bu­vu­sių gy­ve­ni­mų ieš­kai miš­ke, tai pir­mie­ji orien­ty­rai – me­lio­ra­ci­jos grio­ve­liai – nuo­ro­da, kad čia prieš de­šimt­me­čius bu­vo dir­ba­ma že­mė. Ki­tas orien­ty­ras – me­džiai... Jei už­ma­tai ąžuo­lą, lie­pas ar se­nus kle­vus, va­di­na­si jau atė­jai, ieš­kok bu­vu­sios gy­ve­ni­mo ženk­lų. Kur miš­ke ten­ka pa­mes­ti ke­lius, ta­ke­lius, ga­li­ma dar ei­ti pa­lei upe­lius, taip pat iš­ly­gin­tus, iš­tie­sin­tus, me­lio­ra­to­rių pa­vers­tus grio­viais. Tik­tai jei rei­kia juos kirs­ti, tai kar­tais tam­pa įdo­miau­sia ke­lio­nės da­li­mi, nes re­tai ga­li ras­ti til­tą ar ko­kią per­lai­dą, daž­niau – be­brų už­tvan­ką, kaip rei­kiant už­tven­ku­sią upe­lį ar­ba dar ne­baig­tą sta­ty­ti, tad ten­ka dar ją pa­si­tai­sy­ti, kad su­tver­tum šio­kį to­kį til­tą per upe­lį, tu­rė­ju­sį gra­žų, bet ir­gi jau bai­gia­mą pa­mirš­ti var­dą (pvz.: Lakš­ta­la­ža)...

At­si­vė­ri­mai...

Ką at­ra­si­me, pa­ma­ty­si­me, pa­jau­si­me, emo­ciš­kai iš­gy­ven­si­me, pra­dė­ję vaikš­čio­ti pa­mirš­to­mis vie­to­mis ne­la­bai įsi­vaiz­da­vo­me. Ka­dan­gi pir­mo­sios ke­lio­nės bu­vo bai­gian­tis žie­mai ir anks­ty­vą pa­va­sa­rį, kai ga­li­ma bu­vo to­liau­siai nuei­ti pla­čiau­siais lau­kais, tai pir­miau­sia atė­jo su­vo­ki­mas, kaip pri­vers­ti­nis iš­kel­di­ni­mas iš na­mų ir me­lio­ra­ci­ja pa­kei­tė kraš­to­vaiz­dį. Juk kai­mai, vien­sė­džiai bu­vo už­da­ri pa­sau­liai, ri­bo­ja­mi me­džių alė­jų, miš­ke­lių, krū­my­nų, da­bar gi kai kur pla­tūs lau­kai pri­me­na ste­pę, o dar kai vė­jas pa­ke­lia ir pra­de­da ne­šti per lau­kus pa­kel­tų smė­lin­gų že­mių vis di­dė­jan­čius sū­ku­rius, nuo ku­rių tu­ri slėp­ti sa­vo akis... Ka­da ieš­ko­jom į miš­kus įau­gu­sių vien­sė­džių, pa­ma­tė­me, kad smar­kiai pa­si­kei­tė miš­kų ri­bos: dau­gy­bė miš­ko pro­sky­nų pa­čios sa­vai­mi­niu miš­ku užau­go, ki­tos gi ap­so­din­tos ir, kaip bu­vę pa­miš­kės lau­kai, da­bar pa­vir­tu­sios eg­lių jau­nuo­ly­nais. Pa­ma­tai, kad miš­kas bu­vo so­din­tas tie­siai ant so­dy­bų, užau­gęs ant pa­sta­tų pa­ma­tų, sa­vo erd­vę at­si­ko­vo­ję te­be­sau­go šim­ta­me­čiai ąžuo­lai ar so­do obe­lys – se­nos, iš­si­ke­ro­ju­sios, už­lū­žu­sio­mis ša­ko­mis, lyg iš­su­kio­to­mis ran­ko­mis, bet vis dar gy­vos ir neuž­lei­džian­čios sa­vo po­zi­ci­jų... Ta­da ir pa­jun­ti, kad ąžuo­las iš­ties bu­vo Pa­sau­lio ašis, jun­gu­si ne tik dan­gų su že­me, bet ir iš­ti­sų kar­tų, užau­gu­sių šio ga­liū­no pa­vė­sy, gy­ve­ni­mus...

Re­to­je so­dy­bo­je ne­bu­vo ąžuo­lo (jie, bu­vu­sių gy­ve­ni­mų liu­dy­to­jai, kai kur ir pli­kuo­se lau­kuo­se ste­buk­lin­gai pa­lik­ti), tad jei nė­ra ąžuo­lo – at­min­tį sau­go se­nas kle­vas, Kal­po­kuo­se – vinkš­nos, dau­ge­ly­je so­dy­bų prie lin­mar­kų – ga­lin­gi gluos­niai. Ir so­dai... be ga­lo liūd­ni, kai kur – bau­giai ma­kab­riš­ki, o kai ku­rie dar ir šian­dien ban­dan­tys užau­gin­ti vai­sių...

Skau­du­liai...

Jaut­riau­si žings­niai bu­vo sa­vo se­ne­lių pėd­sa­kais... Se­ne­lių Šar­kiū­nų (iš ma­my­tės pu­sės) vien­sė­dis Do­mi­niš­ky­je dar iš­li­kęs ma­no at­min­ty, čia pra­bė­go ma­no vai­kys­tė nuo 1 iki 9 me­tų, at­min­tis te­be­sau­go ir jau iš­raus­tus me­lio­ra­ci­jos grio­vius, per ku­riuos grįž­da­mi iš mo­kyk­los šo­ki­nė­da­vom pa­sku­ti­nį bu­vi­mo pro­se­ne­lių že­mė­je ru­de­nį... šian­dien ir­gi tik aukš­tu­mė­lė ly­giam lau­ke, ne per to­li nuo vai­kys­tės upės Du­no­jė­lio, o žvilgs­nis per lau­kus sie­kia net Mie­lei­šių, kur il­si­si se­ne­liai bei pro­se­ne­liai, kop­ly­čios bokš­tą. Vai­ko akys tą bokš­tą iš­vys­da­vo nuė­jus nuo na­mų link Mie­lei­šių gal bent pu­sę ke­lio, ka­da jau už miš­ke­lių ir krū­me­lių pa­si­slėp­da­vo na­mai...

Gin­ta­ras se­ne­lių so­dy­bų jau ne­be­ma­tė... Iš jo tė­vų na­mus atė­mė dar bru­tua­liau: ma­my­tė Si­bi­ran bu­vo iš­vež­ta iš Mant­vy­dų kai­mo, tė­ve­lis – iš ne per to­li bu­vu­sio Bar­ta­šiš­kio, su­ra­dę vie­nas ki­tą už tūks­tan­čio ki­lo­met­rų nuo sa­vo gim­to­sios že­mės, jie na­mo par­grįž­ti jau ne­be­ga­lė­jo... Tik trum­pam, kol su­si­ras sau na­mus, grį­žę iš Si­bi­ro su ma­žais vai­kais glau­dė­si Gin­ta­ro ma­mos gim­tų­jų na­mų pir­ty­je...

Do­mi­niš­kis, Mant­vy­dai, Bar­ta­šiš­kis – bran­giau­sios ir skau­džiau­sios, bet ne vie­nin­te­lės apei­tos pro­tė­vių bu­vi­mo vie­tos. Daž­no­je ke­lio­nė­je kirs­da­vo­me ar­ba Gin­ta­ro, ar­ba ma­no pro­tė­vių iš­vaikš­čio­tus ta­kus... Kar­tais jie vi­sai ne­to­li pra­si­lenk­da­vo, kar­tais su­si­kry­žiuo­da­vo...

Ypa­tin­gos vie­tos

Nors pa­grin­di­nis ke­lio­nių tiks­las bu­vo su­ras­ti bu­vu­sius kai­mus, vien­sė­džius, ta­čiau ne­ga­lė­da­vo­me pa­ke­liui neap­lan­ky­ti ir ki­tų ob­jek­tų – is­to­ri­jos, kul­tū­ros, gam­tos pa­mink­lų. Tai už­li­po­me ir į Žio­bų pi­lia­kal­nį, ir mįs­lin­gą­jį Di­jo­kal­nį, su­ra­do­me jau vals­ty­bės ne­be­sau­go­mą, su­dau­žy­tą Sa­los ak­me­nį su lau­mės pė­da ir Če­ba­to­rių, taip pat ge­ro­kai ap­ta­šy­tą... apė­jo­me Bir­žų gi­rio­je 1863 me­tų su­ki­li­mo vie­tas, Lais­vės ko­vų da­ly­vių žū­ties vie­tas, sto­vyk­la­vie­tę gi­rio­je, ap­lan­kė­me bu­vu­sius dva­rus, pa­li­var­kus, se­nas ka­pi­nai­tes, kai­mus, kaž­ka­da pri­klau­siu­sius Vil­niaus uni­ver­si­te­tui, ne vie­nos ži­no­mos as­me­ny­bės tė­viš­kę ar ka­pą... O kiek as­me­ny­bių ne­ži­no­mų, neį­var­din­tų tuo­se kie­muo­se užau­go, že­mę dir­bo, duo­ną au­gi­no, įvai­riau­sius li­ki­mo smū­gius at­lai­kė?.. Be­ne įspū­din­giau­sią ap­čiuo­pia­mą ra­di­nį ap­ti­ko­me Užu­val­ky­je (ar­ba Pu­ki­nėj), tik­riau­siai, gry­čios vie­to­je, ant kal­ve­lės iš že­mių ky­šan­tis kry­žius-sau­lu­tė, kop­lyts­tul­pio vir­šū­nė... Pra­dė­ję do­mė­tis Dū­do­mis, ku­rių so­dy­bos ten bū­ta, pa­ma­tė­me, kad tai bū­ta tik­rų švie­suo­lių kie­mo. Čia gi­mė kal­bi­nin­kės Bro­nės Vo­sy­ly­tės ma­ma, pir­mo­jo tar­pu­ka­ri­nio Vil­niaus bur­mist­ro Kons­tan­ti­no Sta­šio ma­ma, čia ir mo­ky­to­jos trem­ti­nės, bu­vu­sio Pa­pi­lio mo­kyk­los di­rek­to­riaus Ro­mual­do Klas­čiaus žmo­nos, Ste­fa­ni­jos Lu­kins­kai­tės-Klas­čiu­vie­nės mo­čiu­tės, taip pat Dū­dai­tės, tė­viš­kė. Mo­ky­to­jos trem­ti­nės Eu­ge­ni­jos Bin­ky­tės-Vol­be­kie­nės se­ne­lis taip pat bu­vo Dū­da iš šio kie­mo... Čia šak­nys ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­rio, pul­ki­nin­ko Al­fon­so Ba­niu­lio, jo mo­čiu­tė taip pat iš ši­to kie­mo išė­jo, iš čia ir Ra­mal­da­vos par­ti­za­nų Ažu­ba­lių, ta­pu­sių A. Zur­bos ro­ma­no „Sa­vū­nė“ he­ro­jų pro­to­ti­pais, se­ne­lis...

100 din­gu­sių vie­to­vių, ir tai dar ne pa­bai­ga...

Svirp­liš­kis, Gu­de­liai, Dir­vo­niš­kis, Pa­riš­kiai, Žar­de­liai, Go­že­liš­kis, Garš­vos, Ko­ju­ga­lis, Il­gab­ra­dos, Grun­de­liš­kis, Ga­li­nis, Šak­dė, Strio­šiai, Ažu­ba­liai, Pa­va­riš­kis, Do­mi­niš­kis, Kei­biš­kis, Ju­diš­kis, Vi­jo­liš­kis, Čy­žiš­kis, Sa­vu­čiai, Pa­riš­kiai, Va­riš­kiai, Kap­liš­kis, Te­res­po­lis, Pa­kau­ši­nė, Šli­žiai, Ažu­ba­liai, Ose­niš­kis, Gi­diš­kis, Puk­niš­kis, Svies­te­liš­kis, Ta­tu­ly­nė, Žva­gui­čiai, Šakiškis/Ajutiškis, Ma­li­šaus­kai, Dūdos/Ramaldava, Žio­bos, Prū­de­lis, Mi­ko­lai­tiš­kis, Ja­nu­šiš­kis, Ja­niš­kis, Ažuvalkis/Pukinė, Pa­tū­piš­kis, Bag­da­la­va, Griau­žiai, Pa­ber­žy­nė, Aba­zo­ry­nė, Ur­nė­niš­kis, Vai­de­gy­nė, Di­jo­kal­nis, Gy­vačd­va­ris, Bar­ta­šiš­kis, Buo­žiai, Pet­ro­šiš­kis, Kuo­diš­kis, Tri­ša­kiai, Jau­nu­čiai, Ja­siu­kiš­kis, Če­ba­to­rius, Mi­liū­nai, Vil­nio­ga­la, Rok­sa­la, Gar­bar­nė, Šu­kiš­kis, Vinkš­na, Ši­liš­kis, Rim­šiai, Kau­ko­liš­kis, Me­di­nė­la, Pep­liš­kiai, Ko­je­liš­kis, Variakojai/Gegužiai, Pū­tiš­kis, Pa­len­diš­kis, Lie­pa­lo­tai, Čy­gai, Ru­dė­nai, Pas­ke­vi­tiš­kis, Di­liai, Di­lia­vos dva­ras, Pur­leš­kių dva­ras, Če­čiš­kiai, Munt­vy­dai, Ku­ciū­nai, Kal­po­kiš­kis, Vai­da­gy­nė, Ažu­ga­ri­niš­kis, Ga­lin­tiš­kis, Cip­lin­tiš­kis, Gu­diš­kis, Ra­ci­na­va, Bri­giš­kiai, Ku­gi­niai, Beržynė/Kopeliškis, Kal­po­kai, Pa­ne­re­tys, Gi­ko­nių dva­ras, Pū­tiš­kių ma­lū­nas, Lu­jė­nai, Stik­lo pe­čius... - ir tai tik 28 sa­vait­ga­li­niai žy­ge­liai ne di­des­niu nei 20 km spin­du­liu nuo at­skai­tos taš­ko – Pa­pi­lio, dau­giau­siai po Bir­žų ra­jo­ną, kar­tais už­su­kant į Ku­piš­kio ir Ro­kiš­kio ra­jo­nų pa­kraš­čius. Ta­čiau ne­tgi su­skai­čia­vus iki šim­to ke­lio­nės ne­si­bai­gė, nes pa­si­ro­do – ne vis­kas dar apei­ta, ne vis­kas su­skai­čiuo­ta... Tad ke­lio­nės tę­sia­si, ir prie šim­to dar ga­li­ma pri­dė­ti: Min­kū­nai, Nau­jo­so­dė, Mys­ly­va, Me­di­niš­kis, Ro­diš­kis, Kut­ry­nė, San­da­riš­kis, Ply­ti­nė, Rat­kū­nai, Se­ben­tiš­kis, Šar­kiū­nė­liai...

Va­sa­rio 20 die­ną 17.30 val. kvie­čia­me vi­sus, no­rin­čius vir­tua­liai pa­si­vaikš­čio­ti po din­gu­sius kai­mus ir vien­sė­džius, į Bir­žų kraš­to mu­zie­jų „Sė­la“, į po­pie­tę „Vie­to­var­džių me­tus pa­ly­dint. 100 din­gu­sių vie­tų var­dų“. Ypa­tin­gai lau­kia­me tų, ku­riems šie iš­var­din­ti var­dai kaž­ką kal­ba, ku­rių se­ne­liai ar pro­se­ne­liai šias vie­tas gal prieš dau­ge­lį me­tų tu­rė­jo pa­lik­ti, ir ypač jei at­si­ras­tų tų, ku­rie pa­tys skau­dan­čia šir­di­mi iš ku­rios nors šių vie­tų tu­rė­jo išei­ti...

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.