Naujausios
1908 metų „Šaltinyje“ (Nr. 31) išspausdintas toks straipsnelis: „Pabiržė. (Panevėžio ap. Kauno gub.) 14 liepos dieną pirmadienyje išvažiavo iš Pabiržės visų parapijonių mylimas mūsų kamendorius kun. Jurgis Tilvytis; jis pas mus išbuvo tiktai 5 mėnesius, bet parapijonys visa širdžia prisirišo prie jo, kaipo prie geriausio dvasiškojo tėvo; buvo tai kunigas geriausios širdies, didelio darbštumo, uolumo Dievo garbei, o savo iškalbingais ir gražiais pamokslais sujaudindavo klausytojų širdis ir sustiprindavo meilę prie Dievo, buvo uolus platintojas blaivybės ir skleidėjas šviesos tarp žmonių; jis pats yra rašytoju, jo straipsnių ir gražių eilių yra ne viename mūsų laikraštyje. Bet neilgai kunigui Tilvyčiui teko pasidarbuoti pas mus; neteisingai apšmeižtas nuo vieno beširdžio žmogaus, turėjo apleisti Pabiržę. Daug nustojo Pabiržė išvažiavus kun. Tilvyčiui. Su ašaromis išlydėjo parapijonys savo numylėtą kunigėlį iš Pabiržės.“.
Tų pačių metų „Vilniaus žiniose“ (Nr. 169) išspausdintoje informacijoje iš Pabiržės jos autorius I. D. užsimena apie asmenį, kuris pasistengė, kad vikaras Jurgis Tilvytis būtų iškeltas iš Pabiržės parapijos. Teko skaityti ir kitur (kun. Juozapo Čepėno knygoje „Sacerdos in Aeternum. Velaikių Juozelio atsiminimai.“), kad tuometinis Pabiržės klebonas nelabai sutardavo su savo vikarais. Bet palikime detales istorijai. Grįžkime prie kunigo ir poeto A. Žalvarnio.
Gimė Jurgis Tilvytis 1880 metų balandžio 20 dieną Utenos apskrities Tauragnų valsčiaus Gaidžių kaime. Šeimoje augo 13 vaikų. Jurgis buvo vyriausias. O jauniausias, pagrandukas, tryliktas buvo Teofilis. Abiem likimas, o gal dosni prigimtis, lėmė tapti poetais. Broliai buvo kraštutinumų atstovai: Jurgis dievobaimingas, o Teofilis – „išdykęs futuristas“, vėliau įžymus tarybinis rašytojas. Po kunigo Jurgio Tilvyčio– Žalvarnio mirties jo brolis Teofilis Tilvytis 1932 metais „Naujo žodžio“ žurnale (Nr.1) rašė, kad abu broliai poetai apie kūrybą retai kalbėdavosi, bet visada atvirai ir nuoširdžiai. „Jis tvirtindavo, kad aš niekus rašau, o aš sakydavau, kad ir jis literatūriniame kelyje su savo kantičkom toli nenueis.“
Už atsisakymą skaityti maldas rusų kalba J. Tilvytis 1896 metais buvo pašalintas iš Mintaujos gimnazijos. 1903 metais, baigęs Žemaičių kunigų seminariją, kunigavo Krinčine, Tauragnuose, Pabiržėje, Pakruojyje. 1908 metais paskiriamas Paįstrio klebonu. Parapija apleista, todėl ima statyti naują medinę bažnyčią. Pastato 1910 metais. Jos vidų puošia garsaus skulptoriaus Juozo Zikaro darbai. Paįstryje J. Tilvytis įsteigia „Saulės“ draugijos mokyklą, biblioteką ir skaityklą, kaip ir Pabiržėje aktyviai propaguoja blaivybės judėjimą, suburia parapijiečius į blaivybės draugijos skyrių, kuris vienija apie 200 narių.
Nuo 1916 metų kunigavo Šėtos miestelyje. Buvo vienas iš valsčiaus steigėjų, kurį laiką valsčiaus viršaitis. Kūriantis Nepriklausomai Lietuvai, organizavo savanorius, Šėtą išvadavusiam Lietuvos kariuomenės Panevėžio savanorių batalionui atidavė savo arklius ir vežimus, klebonijoje leido įsikurti savanorių štabui.
1922 metais įvyksta ryžtingas posūkis kunigo bažnytinėje veikloje. Jis visą savo turtą paaukoja seserims kazimierietėms, įstoja į Marijonų ordiną ir išvyksta į Marijampolę. Po penkerių metų vyskupas K. Paltarokas jį paskiria Marijonų vienuolijos Panevėžyje viršininku, Šv. Trejybės bažnyčios, kuri perduodama vienuoliams marijonams, rektoriumi. Rūpinasi našlaičiais ir elgetomis, steigia jiems prieglaudas. Išrenkamas Panevėžio ateitininkų rajono organizacijos Dvasios vadu, dirba tikybos mokytoju Panevėžio amatų ir ruošos mokykloje. Marijonų bažnyčioje ištisas valandas klauso išpažinčių, kasdien sako pamokslus. 1930 metais pasirodo didžiausias kunigo J. Tilvyčio darbas „Giesmynas.“ Beveik 500 puslapių giesmyne sudėtos 322 giesmės, iš kurių 94 sukūrė pats kunigas.
Nors gyvenimo kasdienybėje kunigas J. Tilvytis linksmas ir geras humoristas, regis, visada spinduliuojantis optimizmu, tačiau gausybė darbų ir rūpesčių alina jo sveikatą. Atėjo lemtinga 1931 metų gruodžio 24-oji. Kūčių dieną J. Tilvytis sako pamokslą, laidodamas mirusį vienuolį marijoną, Marijonų bažnyčios zakristijoną Gabrielių Gylį. Miršta ištaręs Kristaus žodžius: „Budėkite tad, nes nežinote nei dienos, nei valandos...“
Palaidoja Marijampolėje gruodžio 27 dieną. Jo vardu pavadinama viena Panevėžio gatvių. 1936 metų rugsėjo mėnesį Ramygalos gatvės kapinėse, kur jis mirė sakydamas pamokslą, pastatytas kun. J. Tilvyčiui skirtas paminklas.
XX amžiaus pradžioje Žalvarnis buvo vienas iš žinomesnių lietuvių poetų. Išleido eilėraščių rinkinius „Dienelei brėkštant,“ „Rūtų saujelė,“ ‚Palaimintas triūsas,“ poemėles „Paįstriečiai“ ir „Daujėnai.“ Rašė priešokiais, atitrūkdamas nuo kitų darbų, neturėdamas laiko sukurtiems posmams tobulinti ir dailinti. Tačiau jo eilėraščiai anuomet buvo skaitomi kaimuose ir miesteliuose, deklamuojami lietuviškuose vakaruose, o kai kurie net tapo liaudies dainomis. Jis yra parašęs ateitininkų, pavasarininkų, blaivininkų ir kitus himnus. Pasirašydamas tikra pavarde, slapyvardžiu A. Žalvarnis, pirmosiomis vardo ar pavardės raidėmis – kun. J.T. bendradarbiavo „Lietuvių laikraštyje,“ „Bažnytinėje apžvalgoje,“ „Viltyje,“ „Draugijoje,“ „Šaltinyje,“ „Tiesos kelyje,“ „Panevėžio balse“, kituose laikraščiuose ir žurnaluose. Literatūra susidomėjo dar mokydamasis kunigų seminarijoje. Tada buvo parengęs rankraštinę savo eilėraščių knygelę.
