Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Virtualūs vaiduokliai
Visai neseniai ir visai netyčia užsukau į savo Ievos „feisbuko“ anketą. Tikėjausi ten pamatyti keletą dalykinių nuotraukų su kukliais jos mėgstamais kostiumėliais ir, žinoma, bendrą mūsų draugų ratą.
Pasirodo, tas ratas yra daug platesnis nei aš tikėjausi. Ir ne visas jis toks bendras. Du šimtai draugų, iš kurių pažįstu vos pusę. Atmetus Seimo narius ir pop žvaigždes vis tiek lieka dar dvi dešimtys neaiškių tipų.
„Kodėl šitą veikėją priėmei į draugus ir kodėl jo pomėgiai – moterys?“, – klausiu Ievos jau ne virtualiai, bet tiesiai į akis – tam, kad matyčiau jos reakciją. Ieva manęs tarsi nepastebi ir kažką „laikina“ ant draugų „sienų“.
„Atsitiktinai. Pasisiūlė ir priėmiau. O kuo jam domėtis – vyrais?“, – atkirto Ieva, neatitraukdama akių nuo ekrano.
Logiška, po velnių. Kuo daugiau domėtis tokiems kultūristams. Ar čia aš pykstu ir pavydžiu internetiniams vaiduokliams? Raumenų ar Ievos?
„Ieva, mieloji, o ką tie gražuoliukai tau rašo? Juk tarp mūsų nėra jokių paslapčių“, – pajuntu kad ne klausiu, o tiesiog suokiu.
Ieva drąsiai atverčia kiekvieną laišką iš tų įtartinų tipų. Prašom, Adomai, žiūrėk ir mėgaukis. Hm, nieko ypatingo. Vienas siūlo išgerti kartu arbatos, kitas klausia, ar ji vieniša. Ieva atsako, kad arbatos ką tik atsigėrė su manimi, o vieniša jaučiasi tik tuomet, kai vyras išvyksta į žvejybą.
„Na, kai išvažiuos jis žvejot, skambink“, – parašė vienas veikėjas ir užrašė telefono numerį. Jis po minutės buvo ištrintas iš draugų.
Pasirodo, manoji ne iš kelmo spirta. Bet gal ji čia mane mausto? Tą patį vakarą susikūriau, kaip čia pasakius, vaiduoklišką anketą. Ir, žinoma, susiradau Ievą. Pakviečiau į draugus, paspaudžiau, kad patinka visos Ievos nuotraukos ir net kai kurios jos mintys.
Kitą dieną buvau priimtas į draugus. Pagyriau jos suknelę. Parašiau, kad tai ji drabužį puošia. Ieva atsakinėjo lakoniškai, bet su šypsenėlėmis. Ačiū. Jūs labai malonus.
Pratrūkau. Kreipiausi ilgu laišku. Pasakiau, kad ji labai graži ir aš ją įsimylėjęs jau gana ilgai. Tik dabar išdrįsau pakviesti į draugus. Pasakiau, kad esu fotografas ir turiu puikią idėją fotosesijai. Tam sumanymui, žinoma, reikėtų tik trupučio jos nuogo kūno. Gal ji galėtų man atsiųsti kokią savo nuotrauką su Ievos kostiumėliu?
Trenkčiau sau į snukį už tokius žodžius mano mylimai moteriai. Bet juk aš žinau, kad vaiduoklis yra Adomas.
„Ne“, – trumpai atsakė Ieva ir nieko daugiau nepaaiškino.
Tuomet kalbą nusukome apie išvaizdą. Kokie vyrai jai patinka? Ji pasakė, kad svarbiausia žmogaus vidus, bet vyras galėtų būti tvarkingas ir švariai nusiskutęs. Tada suvulgarinau iki pigaus „bajerio“ prie alaus: „Bet moterys irgi turi ką skusti. Gal net daugiau.“
Po kelių sekundžių ji mane „metė“. Ištrynė iš draugų. Kentėjau trumpai, nes ne aš, o vaiduoklis susimovė. Nepavydžiu jam... O aš, Adomas, einu dabar pas Ievą ir pakviesiu ją vakare į teatrą. Ir gėlių nupirksiu. Tikrų, ne virtualių.
Adomas, pavydus vaiduoklis