Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Valdžios pinklės
„Adomai, noriu su tavimi pasikalbėti rimtai, — Ievos tarpuakyje atsirado rūsti raukšlė. Dieve, ji tikrai susirūpinusi. — Aš noriu gyventi gerai, valgyti skaniai, atrodyti pritrenkiamai. Eik į politiką.“
Manoji moteris žiūrėjo tiesiai, kalbėjo sklandžiai ir buvo akivaizdu, kad jos ketinimai rimti. Tiksliau sakant, man nėra kur dėtis. Arba einu į politiką, arba... einu į politiką. Kuo arčiau prie lovio. Nors... Kokiai damai patiktų valgyti iš lovio? Tik ne Ievai.
Prasitariau apie savo, tai yra Ievos, svarstymus kaimynui. „Nusiramink, biče, — klestelėjo man jis sunkią ranką ant peties. — Nieko tau nepavyks. Jau seniai šalį valdo moterys. Tikriems vyrams ten ne vieta.“
Tiesą sakant aš iš kaimyno laukiau pritarimo, o ne patarimo. Nuo ko man pradėti? Politika — brangiai kainuojanti, bet atsiperkanti investicija. Jeigu norėsiu dalyvauti rinkimuose, turbūt teks visas meškeres ir net trofėjų kolekciją parduot. Aišku, paskui viską vėl įsigysiu iš naujo, tačiau iš kur pradinį kapitalą traukt?
Įstojau į solidžią partiją. Susirinkimai, furšetai, sąskrydžiai. Iš pradžių kartą per savaitę. Paskui dažniau. Vėliau visus savaitgalius praleisdavau skyriaus pirmininko pirtyje. Ten vykdavo dalykiniai uždari susirinkimai, po kurių ateidavo labai sunkūs pirmadieniai.
Sutapimas, tačiau pirmininkas — buvęs mano klasiokas, iš kurio tikėjausi atvirumo. Paklausiau, kaip jis padarė politnę karjerą. „Žmona pastūmėjo“, — puse lūpų burbtelėjo, ryškiai nenorėdamas apie tai kalbėti. Eureka, mano kelias į politiką prasideda būtent taip!
Pirmininkas, sėdęs į savo septintos klasės „BMW“, nurūko. Tik sušmėžavo akyse ant mašinos durelių aerografu nupieštas besišypsantis laimingas portretas. Pala — ten gi jo veidas! Nejau ir aš ant Ievos „mazdos“ piešiu savo marmūzę?
Palengva pajutau, kaip rūšiuojasi mano draugai ir pažįstami. Vieni tapo pavojingi. Kiti — naudingi. Kitų net vardus užmiršau ir gatvėj nepažindavau. Užtat mane visi prisimindavo. Ir Ievą, kai ši šalia būdavo.
Panašiai situacija keitėsi ir mano socialiniame „facebuke“, tačiau čia draugų tik daugėjo. O tiksliau — draugių. Žaliaakės, mėlynakės, rudaakės... Kokių tik nori. Tikrai nesunku būtų sau sekretorę išsirinkti. Galima ne tik pagal akis, bet ir kitus parametrus rinktis.
Po gerų poros mėnesių, kai jau beveik pripratau prie kostiumo ir kaklaraiščio, kai pradėjau dairytis prabangesnio automobilio (žinoma, lizingu), kai pagaliau išmokau viešai sakyti, jog valdžios lovys tikrai tuščias ir tegu varguoliai čia nesiveržia, Ieva paskambino man tiesiai į... pirtį. Mane ką tik išpėrė dvi naujausios šviesiaplaukės partijos narės.
„Brangusis, žinai, man gerai bus ir su “mazda„ važinėt. Man jau visai nesvarbu, koks tavo statusas visuomenėje. Grįžk kuo greičiau namo. Ei, kokių ten mergų balsai?! Ten susirinkimas ar diskoteka?!“
Truputį pasimečiau ir pasidarė dar karščiau. „Nekreipk dėmesio į garsus. Tiek daug darbo, kad daug kas emocijų nebelaiko, — skubiai turėjau sugalvoti, ką pasakyti. Prisiminiau kaimyną, — Mieloji, gal vis dėlto tu teisi. Eik TU į politiką. Dabar juk moterys valdo. Pasauliui reikia meilės ir atjautos. Geležinė logika padarė mus robotais. Vyrai tik viską gadina. Tiesa, ir tarp vyrų protingų pasitaiko...“
Ieva mane nutraukė. Ji akivaizdžiai buvo suskaičiavusi visus pliusus ir minusus: „Mielas, grįžk greičiau ir būk mano valdovas, karalius ir prezidentas.“
Adomas