Valdemaras Cukuras. Stebinęs erudicija ir meile žmonėms

Asmeninė nuotr.
Valdemaras Cukuras.
105-sioms gimimo metinėms

Tai buvo kunigas, stebinęs savo erudicija, tolerancija, vidine šiluma, meile žmonėms ir Dievui, dešimtmečius ugdęs ir puoselėjęs gražiausias jaunimo dvasines vertybes, mokęs mylėti Lietuvą ir jos kultūrą.

Gimė kunigas Valdemaras Cukuras 1915 metų balandžio 11 dieną Barbelėje, Bauskės valsčiuje (Latvija). Jo amžininkai prisimena, kad motina buvo giliai tikinti, o tėvas Dievu netikėjęs. Gal todėl ankstyvoji Valdemaro vaikystė buvo nekatalikiška. Katalikybė jam tapo gyvenimo tikslu ir prasme tik baigus Nemunėlio Radviliškio progimnaziją ir 1929 metų rudenį atvykus mokytis į Biržų gimnaziją. Po daugelio metų jis prisimins, kad draugų ir moksleivių labai mylimo gimnazijos kapeliono kunigo Petro Raudos, kuris mokė mylėti knygą, muziką, grožį, paskatintas įstojęs į gimnazijoje aktyviai veikusią ateitininkų kuopą, o 1932 metais, būdamas septintokas, buvo išrinktas eucharistininkų sekcijos pirmininku.Ateitininkų sąjunga Lietuvos gimnazijose tais metais buvo uždrausta, todėl ateitininkai savo slaptus susirinkimus rengdavę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios požemyje. Čia tais metais buvo pakrikštytas į ateitininkus įstojęs poetas, tuomet dar trečios klasės gimnazistas Eugenijus Matuzevičius. Jį krikštijo kapelionas P. Rauda, o krikšto tėvas buvo šeštos klasės moksleivis, būsimasis poetas Leonardas Žitkevičius. Nors ir buvo gautas gimnazijos vadovybės leidimas surengti Kristaus Karaliaus minėjimą, tačiau po minėjimo, kažkam apie jį pranešus Švietimo Ministerijai, buvo svarstomi šio minėjimo organizatoriai, o Valdemarą Cukurą mokytojų tarybos posėdyje net siūlyta pašalinti iš gimnazijos. Gimnazijos direktoriui Antanui Juškai Valdemarą pavyko apginti, bet jo elgesio pažymys buvo sumažintas iki trejeto.

Gimnazijoje Valdemaras susidomėjo Fiodoro Dostojevskio kūryba, susižavėjęs skaitė jo romanus (vėliau apie šio rašytojo religinį nerimą Romoje parašys ir apgins filosofijos daktaro disertaciją), o perskaitęs knygą apie Bethoveno gyvenimą ir išgirdęs jo muziką, bus taip jos paveiktas, kad visą savaitę negalės nei valgyti, nei miegoti. Muzikoje jis visada ras džiaugsmą, paguodą, nusiraminimą, žodžiais neišreiškiamas žmogaus dvasios gelmes. Kartu su juo Biržų gimnazijoje mokęsis būsimasis matematikos profesorius, kompiuterių specialistas ir poetas Česlovas Masaitis prisimins, kad „jau tada jis buvo kiek kitoks, negu dauguma mūsų, kurie spardėm futbolą, lakstėme pačiūžomis po užšalusį Širvėnos ežerą. Jisai atrodė daugiau susikaupęs ir daugiau laiko skyrė skaitymams.“

1933 metais, baigęs Biržų gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kartu studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete, redagavo klierikams skirtą laikraštėlį „Vita Nova,“ rašė straipsnius „Tiesos kelio,“ „Draugijos,“ „Naujo gyvenimo“ ir kitiems katalikiškiems leidiniams, parašė brošiūrą apie A. Dambrauską-Jakštą. 1938 metais Kauno katedroje įšventintas kunigu, dirbo kapelionu, dėstė tikybą, lotynų bei vokiečių kalbas Kėdainių, Jurbarko, Ukmergės, Šiaulių gimnazijose. Buvo moksleivių labai mylimas. Nekaltai Pradėtosios Švč. M. Marijos seserų kongregacijos Putname sesuo, poetė ir rašytoja Onutė Mikailaitė „Draugo“ laikraštyje rašo, kad „buvę jo mokiniai pasakoja, kaip jaunasis kunigas juos sužavėjęs. Savo tarpe jie samprotaudavo, kaip toks dailus vyras, turintis nepaprastai gražaus tembro balsą, galėjęs tapti garsiu teatro solistu, atsisakė pasaulio garbės ir, spinduliuojantis susikaupimu, švelnumu, tyliai dalina savo širdies šviesą Lietuvos jaunuomenei... Jis skleidė tokį gerą ir galingą dvasios lauką, kad pasijusdavome tarsi ištirpdyti vidurdienio kaitros... Laukdavome jo pamokų, pamokslų, giedojimo, bendravimo...“

Mylimam katalikiškojo jaunimo auklėtojui, artėjant antrajai sovietinei okupacijai, buvo pavojinga likti Lietuvoje. Pasitraukęs į Vakarus, 1944 – 1945 metais gyveno Vokietijoje, buvo Tiuringijos srities lietuvių pabėgėlių kapelionas, Lietuvių sąjungos Gotos skyriaus pirmininkas. 1945 metais kartu su kitais penkiais lietuvių kunigais atvyko į Romą tolimesnėms studijoms. Romos Gregorianumo universitete gavo filosofijos daktaro laipsnį, o Angelikum universitete – tapo teologijos daktaru. Romoje jis įsteigė ateitininkų draugovę ir buvo išrinktas jos pirmininku.

Baigiantis karui, popiežius Pijus XII ragino amerikiečių kunigus kviestis gabius doktorantus į savo parapijas. 1950 metais kunigas Valdemaras Cukuras išvyksta į JAV. Gerai išmokęs anglų kalbą ( iki tol jau mokėjo vokiečių, italų, prancūzų, lietuvių, savo gimtąją latvių kalbas), jis sėkmingai dirba amerikiečių parapijose, tačiau greitai jį patraukia darbas lietuviškoje aplinkoje. 1954 metais jis persikelia į Konektikuto valstiją, vienu metu net trijose aukštosiose mokyklose dėsto filosofiją, lietuvių kultūros istoriją, literatūrą. Jam suteikiamas profesoriaus vardas. Vėliau jis tuos metus prisimins kaip laimingiausius ir kūrybiškiausius. „Jis sugebėjo – rašo Onutė Mikailaitė, – gražiai derinti sielovados ir profesoriavimo darbus. Sielovada jam kaip kunigui visada buvo svarbi; jis buvo jautrus žmogui, švelnus, įžvalgus, sugebąs pakelti ir sustiprinti dvasią. Kaip dėstytojas taip pat turėjo savitą stilių. Šalia dėstomojo dalyko įpindavo originalias pastabas apie muziką, meną, literatūrą. Savo draugiškumu, šiltu bendravimu mokėjo sušildyti jaunas širdis ir subtiliai perduoti jam pačiam artimas gėrio, grožio ir tiesos vertybes.“ Tačiau jo keliolika metų trukusį vaisingą pedagoginį darbą nutraukia vienas po kito ištikę infarktai. Po Nekaltai Pradėtosios Švč. M. Marijos Vargdienių seserų vienuolyno Putname (JAV) kapeliono kun. Stasio Ylos mirties šio vienuolyno kapelionu tampa Valdemaras Cukuras. Mokslo pasaulyje žinomas kaip filosofas, JAV katalikų filosofijos draugijos narys, daugelio mokslinių straipsnių ir išsamių studijų „Aidų,“ „Tiesos kelio,“ „Lux Christi“ ir kitiems leidiniams autorius, trylika metų kasdien vienuolyno koplyčioje sakęs įdomius pamokslus, skaitęs paskaitas Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavimuose, Lituanistikos institute, Amerikos katalikų filosofų draugijoje.

Vaisingai sielovados ir pedagoginį darbą dirbusį kunigą visuomet traukė gimtasis kraštas. Juk čia gyveno jo motina, sesuo Liucija, taip pat pasirinkęs kunigo kelią brolis Vilius, kiti jam artimi ir brangūs žmonės. Kartu su turistų grupe 1979 ir 1982 metais jam pavyksta aplankyti Lietuvą. Kunigas nenujaučia, kad jo vizitą Lietuvoje akylai stebi sovietiniai saugumiečiai. Išlikusioje saugumiečių nuotraukoje V. Cukuras nufotografuotas su kunigu Alfonsu Svarinsku prie Kauno arkikatedros. Lankydamasis Lietuvoje V. Cukuras susitiko ir su vienuole Nijole Sadūnaite, su kurios mama, aktyvia ateitininke Verute Rimkute, kartu mokėsi Biržų gimnazijoje. O A. Svarinskas įdavė nuvežti į JAV ant plono rūkomojo popieriaus išspausdintus dokumentus, tikriausiai apie katalikų bažnyčios ir aktyvių kunigų persekiojimą sovietinėje Lietuvoje. Kunigas V. Cukuras Gardine buvo stropiai muitininkų patikrintas, dokumentai rasti. Gindamas nuo saugumiečių persekiojimo kunigą Alfonsą Svarinską, apklausinėjamas sakė, kad dokumentus gavęs ne iš Svarinsko, juos jam į knygą įdėję Kauno kurijoje. Įsimintiniausia viešnagė jam tikriausiai buvo jau atgavus Lietuvai nepriklausomybę, 1994 metais, kuomet susitiko su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, aplankė iš jaunystės metų žinomas ir brangias Biržų apylinkes.

Paskutinį kartą su kunigų grupe išskrisdamas į Lietuvą, tarsi nujausdamas, dienoraštyje parašė „Grįžtu namo.“ 1996 metų liepos 17 dieną, paaukojęs paskutines Šv. Mišias Vilniaus katedroje, po keturių valandų mirė vienoje Vilniaus ligoninėje sakydamas: „ Leiskite man dabar truputį pailsėti...“ Palaidojo Antakalnio kapinėse. Pamokslą pasakė tuometinis Vilniaus arkikatedros klebonas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Po Valdemaro Cukuro mirties jo sesuo Liucija sakė: „Ilgą, gražų ir prasmingą gyvenimą nugyveno mano brolelis. Jis visada mylėjo savo mamą ir Dievą. Laiškuose man visada rašydavo Mama iš didžiosios raidės. Nes tik per jos religingumą ir gerą širdį Valdemaras pasirinko kunigo kelią į gyvenimą. Dabar judviejų sielos jau tikriausiai susitiko ir džiaugiasi.“

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.