Naujausios
Profesinės karjeros startas
Puikiai besiklostančia karjera Jungtinėje Karalystėje besidžiaugianti Ilona savo gyvenimo kelią pradėjo Biržuose. Čia su šeima gyveno iki paauglystės. Vėliau persikraustė kiek atokiau, į Vabalninko miestelį. Baigė tuometinę Vabalninko Balio Sruogos vidurinę mokyklą. Kalboms gabi mergina svajojo apie anglų kalbos filologijos studijas Klaipėdoje. Tačiau atvykus į stojamuosius egzaminus iki svajonės išsipildymo pritrūko kelių taškų. Ilona pasirinko „planą B“ – anglų kalbos pedagogikos studijas Panevėžio kolegijoje. Ir nors vėliau sulaukė skambučio iš Klaipėdos universiteto, kviečiančio prisijungti prie suformuotos grupės, tačiau jau buvo padarytas startas Aukštaitijos sostinėje ir viliojančio pasiūlymo Ilona atsisakė.
„Pabaigus anglų kalbos pedagogikos studijas supratau, kad man reikia patobulinti kalbos žinias. Norėjau jaustis dar laisviau. O kur geresnė vieta tai daryti, jeigu ne Jungtinėje Karalystėje? Atvažiavau čia prieš 18 metų. Turėjau tikslą padirbėti metus ir grįžti į Lietuvą dirbti pagal įgytą profesiją. Galvojau, būsiu šauni anglų kalbos mokytoja. Turėjau užsidegimo ir noro šiai veiklai. Tačiau gyvenimas padiktavo savo planą ir pasilikau gyventi čia“, – sako Ilona Vaitkevičiūtė.
Vertėja prestižinėse valstybės institucijose tapo ne iš karto
Savo šaknis dar labiau įleisti į Jungtinės Karalystės žemę Ilonai teko ir dėl sutiktos antrosios pusės. Po penkerių metų gyvenimo emigracijoje Ilona susipažino su Anglijos piliečiu Adrianu. Tad grįžimo į Lietuvą klausimo net nebesvarstė.
„Man išvykus iš Lietuvos turėjau metinį darbo kontraktą. Vėliau jis buvo daug kartų pratęstas. Kaip ir dauguma emigrantų, iš pradžių dirbau įvairiausius darbus. Tačiau tuometinėje darbovietėje prasidėjo neramus metas. Mane paaukštino pareigose. Tapau atsakinga už visus bendrovės naktinės pamainos prižiūrėtojus, tad nieko nenustebinsiu pasakydama, kad krūvis buvo milžiniškas. Dirbdavau naktinėse pamainose ir mano miego ritmas visiškai išsiderino. Trūko poilsio ir energijos. Gyvenimas tapo nebe toks mielas, o gaunama ori alga neatpirko suprastėjusios gyvenimo kokybės. Tuomet į mano kiemą atėjo didieji pokyčiai“, – pasakoja Ilona.
Už pasikeitimus gyvenime pašnekovė sako esanti dėkinga savo gyvenimo vyrui, kuris ir pastūmėjo prisiminti savo profesiją ir susieti darbą su tuo, ką Ilona išmano geriausiai – su kalbomis. Ji sako ir pati norėjusi keisti darbo kryptį, tačiau tam dar reikėjo nemažai investicijų.
„Prieš imdamasi vertėjos darbo norėjau įgyti visas čia būtinas oficialias kvalifikacijas. Adrianas buvo tas žmogus, kuris man nežinant sumokėjo už mano kvalifikacijos kėlimo kursus. Jis turi puikų humoro jausmą, todėl iš karto pasakė, jog mato tai kaip investiciją: esą pats galės anksčiau išeiti į pensiją, o aš būsiu pajėgi išlaikyti šeimą. Žinoma, čia tik humoras, nes abu esame darbštūs ir mėgaujamės megstama veikla. Neilgai trukus išlaikiau egzaminus, kurie buvo kietas riešutėlis. Reikėjo daryti vertimus įvairiais būdais: ir sinchroniniu, kai žmogus kalba, aš atsilieku keliomis sekundėmis, išgirstu, ką šneka, ir tuo pačiu metu verčiu, ir įprastu vertimu, kai pasakomi 4-5 sakiniai ir aš juos išverčiu. Nors daug kam šis būdas atrodo keliantis daugiau streso, tačiau pati labiau mėgstu sinchroninį vertimą. Paskaičiuota, jog tokiu būdu gaunama apie 80-90 procentų informacijos, tad galiu tiksliau atlikti savo darbą“,– darbo subtilybėmis dalijasi pašnekovė.
Ilona Vaitkevičiūtė šiuo metu vertėjauja policijos pajėgoms, teismams, tribunolams, Vidaus reikalų ministerijai, pasienio tarnybai ir kitoms svarbioms valstybinėms teisėsaugos institucijoms. Taip pat ji, kartu su pareigūnais, vyksta į uostus bei oro uostus sutikinėti atvykstančiųjų į šalį keliautojų.
Kuriozinių situacijų darbe nepavyksta išvengti
Iš lietuvių į anglų ir iš anglų į lietuvių kalbas vertėjaujanti lietuvė per savo darbinę praktiką jau sako turėjusi ir nemažai komiškų įvykių. Tačiau šis darbas yra nenuspėjamas, tad specialistas turi būti pasiruošęs bet kokiai įvykių eigai.
„Nors dėl konfidencialumo ir diskretiškumo negaliu apie tai daug išsiplėsti, tačiau tikrai pasitaiko juoką keliančių momentų. Pavyzdžiui, man pavesta atvykti į policijos nuovadą versti žmogui apklausos. Tokioje nepatogioje situacijoje atsidūręs lietuvis man pradeda šiukščiai aiškinti, kad jokia vertėjo pagalba jam nereikalinga, nes šią kalbą puikiai moka. Ir labai greitai paaiškėja, kad dėl skurdaus žodyno pats sau daro meškos paslaugą. Duodu nuoširdų patarimą – jeigu jau tektų atsidurti tokioje vietoje, neatsisakykite vertėjo. Daug geriau remtis į asmenį, kuris yra visiškai nešališkas, ir perduos visą jūsų informaciją tiksliai ir be nereikalingų emocijų. Nepasikliaukite vien tik savo žiniomis. Tam čia ir esu aš, kad įneščiau į situaciją aiškumo ir tikslumo“, – apie susitikimus su lietuvaičiais darbo sferoje pasakoja vertėja Ilona.
Pačiai teko atsidurti apklausiamųjų kėdėje
Apie jaudulį, atsidūrus apklausiamųjų vietoje, Ilona Vaitkevičiūtė žino ir iš asmeninės patirties. Nors jokios nusikalstamos veikos nepadarė, tačiau ir ją yra iškvietę duoti parodymų vienoje iš bylų, kurioje vertėjavo. Pašnekovė neslepia, jog parodymų davimo momentas išties buvo labai slegiantis:
„Jaudulys tokiomis akimirkomis tikrai ima viršų. Įsivaizduokite, jeigu aš, turėdama tiek patirties panašiose situacijose, užmiršau angliškus žodžius! Daviau parodymus Karūnos teisme, kur vyko bylos nagrinėjimas, o bylos teisininkai nesutiko su mano ankstesniu vertimu. Buvo garso įrašas, daug pašalinių garsų. Dėl prastos audio kokybės pati pažymėjau, kad kalbėtojas sakė arba „mes“ arba „jis“ (angliškai šie žodžiai skamba labai panašiai: „we“ ir „he“). Pasakiau pareigūnams, kad reikia išvalyti garso įrašą. Jie tą dalį valė gal tris kartus, kol galiausiai prokuratūros teisininkas paleido išklausyti visas tris dalis prisiekusiesiems ir aš pasirašiau, jog tai buvo „mes“. Darbas policijos nuovadose, teismuose yra labai atsakingas. Neduok dieve kažką ne taip išversi ir žmogus praras laisvę. Turiu būti labai tiksli“.
Savo veikla besimėgaujanti Ilona mažų darbų sako neapsiimanti. Važiuoja į rimtas bylas, kur žmonėms už padarytas nusikalstamas veikas gresia ne paros, o metai ar net dešimtmečiai nelaisvės.
„Tai labai varginantis, bet ir labai daug pasitenkinimo teikiantis darbas. Jeigu nekaltam žmogui vertėjauji ir toks žmogus yra apkaltinamas, tu gali atitinkamai išreikšti jo nuomonę. Tuomet jaučiu didžiulį pasitenkinimą savo įgūdžiais. Būna, nuvažiuoju į bylą ir sužinau, kad kažkas labai rimto buvo padaryta ir bus daug pavyzdžiui medicininių terminų. Todėl visuomet su savimi turiu teisės, medicinos terminų žodynus, kurie yra neatsiejami mano darbo palydovai“.
Savo rusų kalbos žiniomis naudojasi tik išskirtiniais atvejais
Ilonos Vaitkevičiūtės mama yra rusė, todėl moteris šią kalbą taip pat puikiai moka. Tačiau ja naudotis darbinėse situacijose vengia. Dėl griežtų taisyklių, norint versti iš rusų kalbos reikia turėti kvalifikaciją liudijantį pažymėjimą, tad Ilona sako pareigūnams iš rusų į anglų pavertėjaujanti tik išskirtiniais atvejais.
„Būna situacijų, kai reikalinga pagalba. Pavyzdžiui oro uoste sutikinėju skrydžius ir netgi pasieniečiai jau žino, kad jeigu iš Rygos yra skrydis, tai jame greičiausiai bus lietuvių. Kartais jie daro vadinamuosius reidus. Pasikviečia vertėją ir sutikinėja kiekvieną skrydį. Štai spalio 1 dieną buvo pakeistas įstatymas, kad Europos Sąjungos piliečiams į Jungtinę Karalystę galima atskristi tik turint pasą. O tapatybės kortelė tinkama tik tais atvejais, jeigu asmuo turi nuolatinio gyventojo statusą, kurį tvarkėsi su savo tapatybės kortele. Kitais atvejais – būtinas pasas. Taigi, vyksta masiniai reidai ir jų metu pasieniečiai, žinodami, kad kalbu rusiškai, paprašo padėti su keliais klausimais. Bet jie iškart žino, kad galiu išversti paprastas frazes: „Kokiu tikslu atvykote?“ arba „Kiek laiko čia būsite?“, o apklausiant rimčiau teks pasikviesti rusų kalbos vertėją.
Didžiuojasi būdama biržiete
Nors Ilona Biržų krašte nebegyvena jau beveik kelis dešimtmečius, tačiau sako nepraleidžianti galimybės pasidžiaugti, jog yra kilusi iš tokio gražaus ir gamtos turtingo Lietuvos kampelio:
„Aš didžiuojuosi, kad gimiau ir augau Biržuose. Kai buvome paaugliai, mes išsikraustėme į Vabalninką. Meile Biržams užkrėčiau ir savo gyvenimo draugą. Jis ne kartą buvo atvykęs į mano gimtinę. Pirmiausiai žmones sužavi supanti ramuma. Man patinka tas jausmas,kai atsikeli iš ryto su aušra ir aplink tave tik gamta. Ypač kai netoli mano tėvų namų yra miškelis. Gyvenant tokiais sparčios urbanizacijos laikais, tai – visiška egzotika. Mums patinka „skautiškos“ pramogos, tad išlekiame paturistauti su baidarėmis Nemunėlio upe. Anglijoje niekas nėra pratęs prie tokios turtingos žalumos ir miškų. Didelė dalis jų yra nuolat kertama. Todėl tikrai turim kuo didžiuotis.
Labai džiaugiuosi turėdama galimybę apie savo kraštą papasakoti bendradarbiams Jungtinėje Karalystėje. Ir advokatams, su kuriais dirbu, ir teisininkams, ir teismų darbuotojams visada labai įdomu, kai dalinuosi žiniomis apie savo kraštą. Klausia, ką parekomenduočiau pamatyti Lietuvoje. Dažniausiai, žinoma, paminiu įprastus turistinius miestus: Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Bet tikrai verta pasukti į Lietuvos šiaurinę pusę. Daug ką vilioja Biržų, kaip alaus krašto, lokacija.“
Nors Biržuose apsilanko retokai, tačiau yra vietų, kurias aplankius kiekvieną kartą suvirpa širdis.
„Man nostalgiškiausias objektas yra Astravo tiltas. Visada patikdavo per jį eiti. Ypač dabar, po rekonstrukcijų. Nors dėl pandemijos paskutinį kartą čia buvau prieš trejus metus, tačiau iki dabar nepamiršau įspūdžio: ėjome tiltu naktį, žvaigždės švietė ir buvo neįtikėtinai gražu. Kai kažkur pamatau Astravo tilto nuotraukas, visada jaučiu, kad štai čia yra mano namai. Mieste ir rajone yra daug gražių vietų. Tiek daug rašytojų yra iš mūsų krašto, kurių gimtines ir gimtuosius namus galima aplankyti. O didžiojoje dalyje jų yra įrengti muziejai“, – apie širdžiai mielas krašto erdves pasakoja Ilona Vaitkevičiūtė.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
