V. Garastas: „Iš nuožulnios plokštumos ritamasi tik žemyn.“

Viktoro Garasto nuotr.
Garastas
Pasak Vlado Garasto, Biržų krepšinio lygis yra labai nukritęs lyginant su senais laikais.
Vladas Garastas – Biržų krašto žmogus, kuris krepšiniui atidavė savo gyvenimą, užaugino garsiausius šalies krepšininkus. Buvęs treneris neslepia – patirti išgyvenimai negrįžtamai atsiliepė jo sveikatai. V. Garastas sutiko mums atverti savo praeitį, gyvenimą Biržuose bei pasidalinti įžvalgomis apie tai, kaip gimsta čempionai.

Norėjo tapti žurnalistu

Vladas Garastas gimė Joniškėlyje, o tėvams atsikrausčius į Biržus, čia praleido visą vaikystę. Lankė darželį, „Aušros“ pradinę mokyklą, o paskui gimnaziją, kurioje pradėjo mokytis tais pačiais metais, kai ją baigė žymus menininkas Jonas Mekas.

-Anksčiau ir mokslai buvo kitokie negu dabar. Mokyklą pradėjau lankyti šešerių, o baigiau būdamas dvidešimties. Po kiekvienų mokslo metų pereinant į kitą klasę, reikėdavo laikyti egzaminus. O baigiamųjų egzaminų buvo net 11. Todėl kai dabar mokiniai skundžiasi, kad tiek daug reikia ruoštis egzaminams, kurių yra tik keletas, man atrodo juokinga,- kalbėjo Vladas. Deja, prieš baigiamuosius egzaminus mirė Vlado motina. Nors išgyventi netektį buvo labai sunku, jaunuolis mokyklą baigė. Įstojo į Kauno Kūno kultūros institutą.

-Norėjau studijuoti mediciną arba žurnalistiką, bet po mamos netekties aplinkybės susiklostė taip, kad pasirinkau kūno kultūrą. Ir nesigailiu, – kalbėjo Vladas. Jis pasakojo, kad visada mėgo lietuvių kalbą, daug skaitydavo ir rašydavo, kas žino, o gal dabar būtų garsus rašytojas ar žurnalistas... Bet pasak Vlado, kaip yra, taip ir gerai.

Sportas buvo biržiečių kraujyje

V. Garastas pasakojo, kad jo jaunystės metais Biržuose sportavo visi. Krepšinis ir lengvoji atletika buvo vienos iš populiariausių sporto šakų.

-Jau mokydamasis gimnazijoje pradėjau kamuolį į krepšį mėtyti. Mokytojas duodavo batukus treniruotei, kuriuos jai pasibaigus reikėdavo grąžinti, kad namie nenunešiotum... Nors buvo neramūs laikai, baisu net prisiminti, kiek visko pergyventa, sportas biržiečiams užėmė svarbią vietą gyvenime. Visi šiuo žaidimu buvo tarsi užsikrėtę... Tada varžybos ir treniruotės vykdavo piliakalnyje, prie pilies griuvėsių. Ten buvo viena lauko teniso ir dvi krepšinio aikštelės. O dabar jau nieko nelikę, tik medžiai žaliuoja,- kalbėjo treneris.

Studijuodamas institute, jau ketvirtame kurse Vladas pradėjo žaisti Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandoje. Ten jo krepšininko karjera tęsėsi 8 metus.

-Turėjau daug trenerių, domėjausi šia sritimi, mokiausi iš jų. Paskui sulaukiau įvairių pasiūlymų dirbti, bet jų tuo metu atsisakiau ir grįžau į Biržus, norėjau padėti tėvui,- pasakojo Vladas. Biržuose pradirbo 23 metus: buvo Sporto komiteto pirmininkas, Biržų vaikų ir jaunimo sporto mokyklos direktorius, treniravo rajono krepšinio rinktinę, Lietuvos moksleivių rinktines.

-Dirbau sunkiai ir visą dieną. Išėjęs į darbą 9 ryto, grįždavau namo tik prieš vidurnaktį. Pamenu, eidamas namo niūriais rudens vakarais galvodavau: nejau aš Biržuose taip ir baigsiu..?- prisiminė Vladas. Jam vadovaujant, to meto Biržų krepšinio komanda išlaikė aukštas pozicijas visoje šalyje. Biržiečiai netgi tapo Lietuvos moksleivių krepšinio čempionais.

-Biržuose buvo dvi krepšinio komandos, o šalyje buvome pirmieji. Kai sostinėje ar kituose didžiuosiuose miestuose komandų buvo po keliasdešimt. Jų treneriai man sakydavo, kad aš gerai dirbu. Bet aš jiems prieštaraudavau, sakiau: tai jūs blogai dirbate, jei turėdami tiek komandų, nesugebate nukonkuruoti dviejų,- pasakojo Vladas.

Ištraukė „Žalgirį“ iš duobės

1979 metais Vladas sulaukė pasiūlymo treniruoti Kauno „Žalgirį“. Ir sutiko. Po dešimties metų dirbo vyrų krepšinio rinktinės vyriausiuoju treneriu.

-Tuomet komanda buvo labai nusiritusi – vienuoliktoje vietoje iš dvylikos. Tačiau jau po metų užėmėm antrą vietą Tarybų Sąjungoje, po 28-erių metų pertraukos. Kai parskridom iš Maskvos, mus pasitiko minios žmonių. Visi juokavo, kad jų susirinko tiek, kaip kažkada laukė parskrendant Dariaus ir Girėno,- prisiminė Vladas. Jo vadovaujama „Žalgirio“ komanda ir Lietuvos rinktinė iškovojo vienus didžiausių savo laimėjimų: laimėjo auksą, kelis kartus tapo vicečempione. 1986 m. iškovojusi čempionate aukso medalius, Kauno „Žalgirio“ komanda dalyvavo Europos rungtynių kovose su stipriausiomis komandomis. Geriausių pasaulio klubinių komandų pirmenybėse R. V. Džonso taurės turnyre „Žalgiris“ tapo pasaulio klubinių komandų čempionais.

Užaugino A. Sabonį

Vlado treniruojamoje „Žalgirio“ komandoje žaidė ir biržiečiai: Virginijus Jankauskas, Mindaugas Lekarauskas, Raimundas Valikonis, Saulius Venclovas, Algirdas Linkevičius ir kiti, kurie, pasak trenerio, buvo puikūs sportininkai. Vlado auklėtiniais buvo ir garsiausi to meto šalies krepšininkai kaip Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša, Rimas Kurtinaitis ir Arvydas Sabonis.

-Visi juokaudavo, kad „Žalgiryje“ žaidžia pusė kauniečių ir pusė kaimiečių. Tačiau tie kaimiečiai visiems nušluostė nosis. Didmiesčių krepšininkai vaidindavo didelius miestiečius ir tuo didžiuodavosi. Bet mes juk visi esame kilę iš to paties kaimo, tai kam reikia riesti nosis... Arvydą paėmiau į komandą kai jam buvo beveik septyniolika. Su juo aikštėje praleidau apie 15 metų, jis mano akyse užaugo, buvo gabus, tiesiog gimęs krepšiniui. Nors ir mažai kalba, Arvydas yra geras žmogus,- pasakojo buvęs komandos treneris.

Biržiečiai turėtų atgimti

Prisiminęs senus laikus, Vladas prakalbo apie dabartinę situaciją Biržuose. Pasak jo, Biržai sporto atžvilgiu yra sumenkę, ypač krepšinio. Ir žmonės nebe taip sportuoja kaip anksčiau.

-Anksčiau savo krepšininkų sportiniais pasiekimais Biržai garsėdavo visoje šalyje. Dabar kažkaip to nebesigirdi. Krepšinio komanda žaidžia žemiausioje, regionų lygoje. O kažkada žaisdavome su pačiais stipriausiais, taip aukštai stovėjom. Atvažiuodavo komandos iš visur, vykdavo varžybos, žmonės į jas plūsdavo miniomis. Vykdavo mano vardo taurės turnyrai, kurie paskui sumenko ir galiausiai jų išvis neliko. Aš tiek Biržams atidavęs, bet gaila, kad žmonėms to nebereikia, gal jiems geriau, kai niekas nevyksta, nežinau,- kalbėjo Vladas.

Reikia lyderystės ir pasitikėjimo

Paklaustas ko, jo nuomone trūksta, kad Biržų krepšinis atsigautų, treneris kalbėjo:

-Pirmiausia, reikia salės. Kiti rajonai turi savo arenas, net kaimyninis Pasvalys. O Biržai – ne. Blogai. Kai jau ruošėsi statyti areną, lėšų tikrai buvo ir pats dėl to vykau į Vilnių, bet viskas taip ir liko ant popieriaus. Kai buvau Biržuose, apžiūrėjau gimnazijos stadioną – apleista, nieko nebėra, nei takų, nei sektorių, nieko... Reikia juk kažką daryt, rūpintis, stengtis. O dabar to trūksta. Nesuprantu, kas dedasi, man sunku paaiškinti, kodėl taip yra. Kita vertus, negaliu ir teisti, kai nežinau priežasčių. Juk kai buvome jauni atrodo kad ir žolė buvo žalesnė, ir vanduo skaidresnis... Bet reikia žmones uždegti, juos auginti. Visur reikia lyderio, nes jeigu nėra gero vado, nieko ir nebus. Turi būti stipri komanda, kuri galėtų žaisti prieš lyderius, kaip lygūs su lygiais. Nesakau, kad visi turi būti profesionalai, bet reikia juos treniruoti, rodyti pavyzdį, kad tobulėtų. Visada reikia budėti, o iš nuožulnios plokštumos visada ritamasi tik žemyn. Be to, manau, kad sporto užsiėmimai neturėtų būti mokami. Juk kiek yra talentingų vaikų, kurių tėvai neišgali už būrelius susimokėti. Todėl tų sportuojančių vaikų ir mažėja. Senais laikais už tokius dalykus niekam nereikėdavo mokėti,- kalbėjo Vladas.

Anūkas – „Žalgirio“ komandos futbolo treneris

Vladas juokavo, kad jo šeimoje – visa sportininkų dinastija: biržietė žmona Irena – buvusi Lietuvos 100 m. distancijos bėgimo čempionė, sūnus Virgilijus ir dukra Jolanta taip pat baigė Kūno kultūros institutą, o anūkas – vyriausias „Žalgirio“ futbolo komandos treneris. -Anūkų su mumis nepalyginsi. Jie moka ir kelias kalbas, ir daug ką išmano. O ką mes matėm? Tik vargom. Laikai pasikeitė – dabar niekas nebenori vargti ir toje krepšinio aikštėje kankintis. Jaunimas nori turėti viską: pinigų, namą, o vargti nori tik retas. O ir krepšinis dabar jau nebe tas – pusė visų komandų narių atvykę iš kitur. Neliko nacionalinio kolorito. Man tas nepatinka. Anksčiau visi savi žaisdavo,- pasakojo Vladas.

Nervai sugadino sveikatą

- Norint būti geru treneriu reikia stiprių nervų ir geros sveikatos. Daug krepšininkų praėjo pro mano rankas., – sako V. Garastas. – Išgyventa šitiek rungtynių, pergalių ir pralaimėjimų. Daug dėl visko pergyvenau, užtat ir susigadinau sau sveikatą. Daug mano kolegų jau mirę. O su naujais irgi jau nebesusipažįstu, tad kas jau liko, tas. Kartais pažiūriu senas nuotraukas, kuriose mes su kolegomis. Pasidaro liūdna, nes matau, kad tai vieno jau nebėra, tai kito, tik aš dar likęs... Tada pagalvoju, kad turiu daugiau draugų mirusiųjų, o ne gyvųjų tarpe...

Jau 40 metų Kaune gyvenantis Vladas sakė, kad į Biržus atvažiuoja kelis kartus per metus. Aplanko artimųjų kapus. Miestas, pasak jo, pasikeitęs, išgražėjęs.

-Biržai gražėja, gerai atrodo. Ežerai, upės, kur daugiau tokią vietą ir atrasi. Tačiau po tiek metų viskas pasiketė, kiti žmonės ir draugų jau čia nebėra, – sakė V. Garastas.

Susijusios naujienos