Tuštėjantis, bet mielas Svi­džių kai­mas

Santa Kosa su dukra
1570 metais pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėti Svidžiai. Tai šiemet svidžiečiai galėtų švęsti 440 metų sukaktį. Gražus jubiliejus! Tačiau Svidžių kaimas (senasis) buvo įsikūręs truputį tolėliau nuo pagrindinio kelio nei dabar. O mes kalbamės su kaimo gyventojais apie praeitį ir dabartį.

Dalia MATUSEVIČIENĖ

***

Daug išbarstytų vienkiemių, kurie atsirado įvykus žemės reformai, turėjo adresą „Svidžiai“. Tik tokiu adresu į vienkiemius skriejo laiškai, keliavo spauda. Vykdant tarybiniais metais melioraciją gyventojai išgyveno didįjį kraustymąsi: kėlimąsi į gyvenvietes. Svidžių gyvenvietė ėmė kurtis šalia pagrindinio kelio Germaniškis–Biržai. „Naujasis Svidžių kaimas“ – taip Svidžius pavadino seniausia Svidžių kaimo gyventoja Vladislava Tilindienė.

Vladislava Tilindienė – vyriausia kaimo gyventoja. Ji sulaukė jau 93 rudens. Bet sėdi jaunatviškai „pasipuošusi“ didžiulėmis ausinėmis, per kurias klausosi televizoriaus. Geras išradimas tos ausinės! Su jomis gali klausytis tokiu garsu, kokiu tik tavo širdis geidžia, ir niekam netrukdai. Prisiminimų Vladislava turi begalę. Dar sukaupusi pasakojimų ir apie savo mamytės praeitį, kuri jauna tarnavo Biržuose: penkiolikai žydų šeimų skalbė rūbus. Per visą savo gyvenimą mamytė daugiau nebuvo sutikusi tokių sąžiningų ir dosnių, jautrių žmonių. Tarnaudama pas žydus per trejus metus susikrovė visai padorų kraitį. Ypač dosniai mokėdavo kunigai už “žaliojo” lošimo kambariuko priežiūrą. Kartą, nuėjusi sutvarkyti “žaliąjį” kambariuką, rado ant stalo krūvelę banknotų. Išsigando ir net netvarkiusi išbėgo. Žydė šeimininkė paklausė, kodėl ši netvarko kambarėlio, o Vladislavos mama sako: “Susirinkit nuo stalo pinigus, tada aš sutvarkysiu”. Jai žydė nusišypsojo, niūktelėjo alkūne į pašonę: “Kvailiukė! Tau jie ir padėti, pasiimk, tai už darbą“. Taip dažnokai vis rasdavo ant stalo banknotų, kurie buvo skirti jai. Susirgus, žydai labai sielodavosi ir bėgdavo savo tarnaitei į vaistinę pirkti vaistus. Na, o prieš vestuves žydai pilnai aprūpino jaunamartę indais, patalyne, stalo įrankiais.

Vladislava Tilindienė prisimena, kad jai esant mažiukei, visą mamos įgytą turtą kortomis pralošė jos tėvas. Tad nuo šešerių metukų ji pas svetimus ganė gyvulius. Vienuolikos metų mama ją nuvedė į Biržų turgų, kur vykdavo vadinamas piemenų – bernų turgus. Prie mergaitės priėjo gražus, šviesiais ūsais, jaunas vyras ir paklausė: „Ar nori ganyti?“ Vladutė buvo smarki ir žodžių neieškojo: „Noriu. O ką ganysim? Karves? Ar yra ten juodmargių, ar tik žalos?“ – domėjosi vienuolikmetė piemenė. Ūkininkas šypsosi: „Būtų viskas gerai, tik aš toli gyvenu, dar už Kupreliškio 6 kilometrai.“ Vladutės mama išsigando, kad taip toli vaiko negalės nueiti aplankyti. O dukrelė užsispyrė: didelio čia daikto, kad neateis? Bile bus gražių karvių! Ir išleido Vladutę piemenauti „į pasaulio kraštą“, tik mama neiškentė, vis tik vieną kartą buvo nuėjusi aplankyti.

Vladislava Tilindienė užaugino 4 vaikus, o gyvena su anūke Santa. Santa Koso džiaugiasi, kad kaimas ramus, geri kaimynai, greit bus šviesus, nes sukabintos stulpuose naujos lempos. Kaime yra du tušti namai ir Santa labai nori, kad kas nors atsikeltų ir apsigyventų. Va, mirus K. Vasilevičiui, mamą prižiūrėti „atsikraustė“ dukra su vyru. „Iškart jaukiau“ – sako Santa. Man parūpo: koks Santos ūkis? Santa juokiasi: šuo ir katė. Ir tuoj skubinasi vardinti visus „naujokus“ jos sode. Jame pasodinta persikų, nektarinų, abrikosų, šilkmedžių, senovinių lietuvių vaismedžių sedulų. Trumpam atsikvėpusi, beria toliau: graikiški ir lazdynų riešutmedžiai, valgomi žirnmedžiai, makliūros, pūpso goji krūmeliai, šliandra, kurios vaisiai labai skanūs kai gauna šalnos. Šiltnamyje auga granatmedis, vazonuose lauramedžiai ir arbatmedžiai. Dėl grožio – pupmedis ir magnolijos. Dėl vaisto – žilakrūmis. Lekėčiai – valgomas. Vajė! Jau man nuo tų visų pavadinimų net galva ima suktis! Bet čia dar ne viskas! Juk dar pasodintas ginkmedis, jazminai, valgomas putinas, cidonija. Visus medelius Santa pažįsta ir pakalbina. Dabar laukia naujos siuntos, mat užsisakė dar 10 naujų augalų rūšių. Toks va, Santos ūkis. Po kokių 4–5 metų Santa kviečia į svečius, į savo botanikos sodą. Važiuosiu. O dabar tegul auga į aukštį ir į plotį.

***

Dar viena Svidžių „senbuvė“, tai Alė Gučienė. Šiaip ji nevietinė, bet atvyko mergaičiukė iš kito rajono, o Suosto medinėje mokykloje per šokius susipažino su Antanu Guču. Greit ir vestuves atšoko. Paskui kolūkio pirmininkė leido išsimokėtinai nusipirkti Svidžių kaime namuką, kuriame prieš juos gyveno kolūkio veterinorius Vasilevičius ir brigadininkas. Veterinorius išsikėlė, o brigadininkas dar kurį laiką glaudėsi viename iš kambarėlių. Alė G. stebisi, kaip dabar pasikeitė žmonės, kaimynai. Va, kolūkio laikais, kaimas buvo labai draugiškas. Eidavo vieni kitiems visus darbus padėti nudirbti. Susitaria: šiandien pas tave kasim bulves, ryt pas kaimyną, poryt – pas kitą kaimyną. Ir taip visus darbus. Ar tai būtų bulvių kasimas, ar šienavimo darbai, ir kt. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Gučai už pajų nusipirko arklinę grėbialką, uorę, ratus ir arklį Nikuliną. Arklys – pirmas pagalbininkas visuose darbuose. Visam kaimui arkliukas reikalingas. Užsisako dar iš vakaro, pavėlavus „užsiprašyti“, tekdavo luktelti dienelę kitą. Kolūkio laikais Gučai kaip daugiavaikė šeima, galėjo laikyti netgi dvi karves! Subirus kolūkiams, Gučai įsigijo net šešias karves. Neilgai teūkininkavo, nes ES pasiūlė „nueiti nuo ūkio“, ką Gučai ir padarė. Nesigailėjo. Atsisakius ūkio, 20 metų gavo išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros.

***

Šeliauskienė Brigita Svidžiuose gyvena nuo 13 metų. Užaugino 5 vaikus, turi net 13 anūkų. Viena iš dukrų Santa tęsia tradiciją gyventi gimtame kaime, kaip mama ir močiutė. Brigita be galo darbšti. Augina didžiulį būrį triušių, kuriuos ir patys valgo, ir kitiems parduoda tiek gyvus, tiek skerdienėlę. Už tvorų būriuojasi antys, gagena žąsys, na, ir dar vištų būrelis. Iš parduotuvės mėsos pirkt nereikia, dar ir vaikams padalina. Vaikai ir anūkai močiutei talkomis atsilygina. Štai ir vakar: sulėkė būrys anūkų, bulves nukasė ir runkelius sutvarkė.

***

Su Ale Gučiene aptarėme kaimo „senbuvius“. Ilgiausiai kaime gyvenantys: Vl. Tilindienė, M. Vasilevičienė, A. Gučienė, O. Purvinis, R. Strunkienė, B. Šeliauskienė. Dar gyvena Tilindis Audrius su žmona ir Polonskių šeima, kurie patys „šviežiausi“ kaimo gyventojai. Pats jauniausias kaimo gyventojas yra devynmetis Lukas. Naujagimių nenusimato. Nebent… nebent kokia jauna šeima atsikels į tuščius kaimo namus. Tai svidžiečiams būtų džiaugsmo! Dabar gi Svidžių kaimą galima vadinti daugiavaikių kaimu ir daugiausia turinčiais anūkų. Per tris kiemus suskaičiavome net 33 anūkus! Kiti liko nežinomi...

Tokie tat Svidžiai. Su savo gyvenimais, su savo ūkiais ir su saugomais prisiminimais.

 

Susijusios naujienos