Naujausios
Žaneta KATKŪNAITĖ
-Biržus palikote senokai. Kokie prisiminimai apie gimtinę?
- Nesu tikra biržietė. Užaugau Balzieriškio kaime, kur gyvena mano tėvai. Mokiausi Papilio mokykloje, vėliau Biržų „Saulės“ gimnazijoje, todėl tų prisiminimų apie Biržus nėra daug. Bet galiu pasakyti, kad miestas pasikeitęs. Grįžtu keletą kartų per metus. Bet skirtumas gana ryškus: miestas iš tiesų gražėja. Prisimenu, kaip kūno kultūros mokytojas per pamokas atsivesdavo mus į piliakalnį bėgioti. Dabar esu čia tik svečias.
- Į kurį savo gyvenimo tarpsnį norėtumėte sugrįžti?
- Mano brolis visada sakydavo, kad studijų laikai yra patys geriausi. Tą iš tikrųjų pamačiau įstojusi mokytis. Gyvenime atsiranda daugiau laisvės, kai turi pats dėliotis laiką. Pati turėjau spręsti, kiek ir ką mokysiuosi, eisiu į paskaitas ar ne. Mano gyvenime nebuvo geresnio laiko už tuos keturis bakalauro studijų metus. Studijuojant magistrą, jau nebe tas. Studentišką gyvenimą pakeitė kasdienybė. Jau ir darbo reikėjo, kad tėvų neapkraučiau ir turėčiau savų pinigų.
- Ar būsimas laivavedys dirba bet ką?
- Esu dirbusi ir kasininke, ir viešbučio kambarine. Vasarą šiame jūriniame krašte tikrai yra daug darbų, kurie nereikalauja kažkokio išsilavinimo. Norėjau turėti kuo daugiau pinigų, kad tėvams reikėtų mažiau prisidėti. Nemanau, kad darbas studijų metu yra problema. Kai nori ir netingi, įmanoma viskas. Žinoma, buvo dalykų, kurie ir nukentėjo. Tačiau kai kuriems iš jų buvo galima skirti ir mažiau laiko. Labiausiai stengiausi įsisavinti specialybės dalykus, kurie bus reikalingi dirbant.
- Papasakokite daugiau apie studijas.
- Mokiausi Klaipėdos universitete Jūreivystės institute laivavedybą. Tai yra civilinė specialybė dirbti laivuose, kaip šturmanu. Ir šalia šių studijų mokiausi Jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose. Per keturis metus gavau atsargos leitenantų laipsnį. Todėl turėjau pasirinkimą: eiti dirbti į civilinius laivus ar ateiti į Karines jūrų pajėgas ir tarnauti laive. Niekada negalvojau, kad dirbsiu kariuomenėje. Prasidėjus studijoms, mums pasiūlė papildomai mokytis vadų kursuose ir iš grupės trise sugalvojome į juos eiti. Būti karininke nebuvo mano svajonė. Man tiesiog pasiūlė. Vedina smalsumo sutikau. Pabandžius likau, nes man patiko.
- Kodėl nusprendėte studijuoti laivavedybą?
- Mokykloje visada žinojau, kad nenoriu būti tuo, kuo visi. Nenorėjau būti vadybininke, nes neatrodė, kad bus įdomu. Tiesiog varčiau tą žurnalą kur stoti, įdomiai pasirodė, tai ir pabandžiau. Didelę įtaką turėjo mano vyresnis brolis, kuris tada sakė nebijoti bandyti, jei nepatiks išeisi ir ieškosi savęs kitur.
- Ar nebuvo minčių mesti mokslus?
- Studijų metu buvo visko. Buvo ir atsibodę, ir sunku, ir nebenorėjau, ir visokių kitokių dalykų. Bet tada susimastydavau, kad viską reikės pradėti nuo pradžių. Tuomet pradėdavau daryti viską, dirbau ir viskas susitvarkė.
Visada sakau, kad baigus dvyliktą klasę nereikia tikėtis, kad jau žinai, ko nori iš gyvenimo. Tokių žmonių, kurie tikrai žino, nėra daug. Būtų labai įdomu susitikti su savo buvusiais bendraklasiais. Įdomu, kiek dabar dirba tą, ko norėjo būdami dvyliktoje klasėse.
- Kuo laivas, kuriame tarnaujate, yra susijęs su Biržais?
- Visi mūsų kariniai laivai turi tradiciją būti susieti su tam tikrais miestais. Tai yra priežastis ar ryšys su krantu, na, dėl ko ir pas ką turėtum grįžti į krantą, dėl ko stengtis. Pavyzdžiui, Biržai yra patrulinio laivo „Aukštaitis“ (P14) krikšto miestas. Mes atstovaujame Biržų kraštą jūroje. Mūsų laivo vėliava ir herbas yra Biržų miesto simboliai. Todėl yra labai smagu, kad esu iš šio krašto ir likimas nuvedė mane į laivą, kuris yra tiesiogiai susijęs su gimtuoju miestu. Simboliška, kad savo tarnybą pradėjau laive, kurio simbolis buvo Biržai. Vėliau dėl rotacijos tarnavau kituose laivuose, o dabar vėl grįžau į Biržų – „Aukštaitį“ (P14). Smagu palaikyti ryšį su gimtine, kuris yra tikrai glaudus. Mūsų įgulos nariai atvyksta į Biržų miesto šventes. Taip pat Biržų rajono meras ar delegacija dalyvauja mūsų renginiuose Klaipėdoje. Nesenai vykusioje Karinių jūrų pajėgų vadų pasikeitimo ceremonijoje lankėsi meras Vytas Jareckas. Iš patirties galiu pasakyti, kad kuo laivo miestas yra labiau nutolęs nuo Klaipėdos, tuo šiltesnius ir gražesnius santykius miestas palaiko su laivo įgula.
- Kokia buvo darbo kariniame laivyne pradžia?
- Kadangi nuo vadų kursų baigimo iki darbo kariniame laivyne pradžios praėjo beveik trys metai daug dalykų buvo primirštų, kuriuos vėl teko prisiminti. Keisčiausia buvo rikiuotės komandos ir kiti statuto reikalavimai bendraujant. Galvodavau, ką aš čia veikiu. Teko įsivažiuoti į karišką struktūrą. Sunkiausia buvo perlipti per savo principus, kai aš esu jaunas leitenantas, o pagyvenęs žmogus, vyr. seržantas, kuris tikrai žino mano darbą geriau už mane, į mane kreipiasi: Jūs, tamsta. Bet po truputį įsivažiavau į darbą ir visi šie niuansai įstatė mane į rėmus. Labai didelę įtaką daro uniforma. Apsirengi ją ir nebegali elgtis laisvai. Labai džiaugiuosi pirmąja savo įgula, kurie padėjo prisiminti ir iš naujo išmokti dalykus, kurie jau buvo primiršti. Praėjus bandomajam laikotarpiui man pasiūlė likti, todėl dabar esu čia.
- Kaip atrodo Jūsų darbo diena?
- Kai esam krante ir nevykdom jokių užduočių jūroje, mums tenka didelę dalį laiko skirti biurokratijai. Žinoma, be šitų dalykų taip pat vykdome pasiruošimą užduotims, kurias atliksime jūroje. Mes žinome, kad išplaukus į jūrą laivas tėra mažas vienetas, kuriame su kilusiomis problemomis turėsime susitvarkyti patys. Pavyzdžiui: jeigu kils gaisras, mums teks jį likviduoti, jei atsitrenksime į kažką ir pramušime laivo bortą, turėsime mokėti jį susitvarkyti ir dar daug kitų dalykų turime mokėti išsispręsti patys. Nes būnant jūroje esi toli nuo kranto, tad pagalbos jūroje gali tekti laukti labai ilgai. Todėl būdami krante mes mokomės tokių dalykų, kad visa įgula bendrai sugebėtų susitvarkyti su šiomis saugumo ir kitomis užduotimis. Taip pat treniruojamės karines procedūras ir taktikas.
- Kiek laiko trunka darbas jūroje?
- Kai laivas būna jūroje, darbas jame turi vykti nenutrūkstamai, visą parą, savaitę ar dvi, tad kad galėtume ilgai dirbti esame pasidalinę į pamainas. Keisdami vienas kitą galime užtikrinti nepertraukiamą darbą. Na, o dėl pačių išplaukimų, tai vasarą į jūrą plaukiame dažniau, nes geresni orai leidžia daugiau treniruotis. Žiemą viskas kiek kitaip, kadangi orai būna daug blogesni ir bangos dažnai būna didelės, po tris metrus ar daugiau. Laivas taip smarkiai siūbuoja, kad treniruotis tampa sudėtinga, net pastovėti laive sunku. Taigi žiemos periodu daugiau treniruojamės ir dirbame krante.
- Papasakokite apie Karinį jūrų laivyną.
- Karinės jūrų pajėgos yra atsakingos už mūsų jūrinės teritorijos kontrolę, apsaugą ir gynybą, taip pat išminavimo operacijas, paieškos ir gelbėjimo operacijas, laivybos apsaugą ir kontrolę bei kitas užduotis jūroje ir krante. Visos šios ir kitos užduotys, kurios yra iškeltos Karinėms jūrų pajėgoms, atliekamos laivų pagalba, taip pat pasitelkiant Jūrų gelbėjimo ir koordinavimo centro, Jūros ir pakrančių stebėjimo tarnybą bei kitus padalinius.
Kadangi tarnauju laive, galiu papasakoti, kokios užduotys yra keliamos mano laivui. Patruliniai laivai daugiau turi nacionalinių užduočių, kur didžiąją laiko dalį skiriame savo teritorinės jūros ir išskirtinės ekonominės zonos priežiūrai ir saugios laivybos užtikrinimui. Karo laivų flotilėje taip pat yra priešmininių laivų divizionas, pagalbinių laivų ir katerių divizionas. Priešmininių laivų diviziono laivai skiriami į NATO nuolatinės parengties priešmininių laivų grupę ir NATO greito reagavimo pajėgas. Pavyzdžiui, šiuo metu štabo ir aprūpinimo laivas „Jotvingis“ (N42) ir vadovauja minėtai NATO grupei.
Šis laivas su savo įgula dabar yra išplaukęs į pusės metų trukmės operaciją, kurios metu vadovauja priešmininiams laivas, kurie tiek Baltijos, tiek Šiaurės jūroje ieško ir neutralizuoja po pasaulinių karų likusias minas. NATO jau antrą kartą Lietuvos kariniam jūrų laivynui patiki vadovauti tokio tipo misijoms. Tačiau gaila, kad yra dalis Lietuvos gyventojų, kurie nė nežino, kad turi karinį laivyną ir kokį mes darbą atliekame. Lietuva, deja, nėra jūrinė valstybė, ji tik šalis prie jūros. Todėl mes stengiamės savo darbais parodyti, kad mes irgi sugebame ir mokame būti jūrine šalimi. NATO partnerių įvertinimas ir skyrimas mus vadovauti minėtai grupei yra vienas iš įrodymų, kad susitvarkome.
- Kaip kilote karjeros laiptais?
- Kadangi lankiau jaunesniųjų vadų kursus, tai po jų gavau pirmąjį karininko laipsnį leitenantą. Po dviejų metų tapau vyr. leitenante. Tam kad, gautum aukštesnį laipsnį, reikia atitikti tam keliamus reikalavimus, vienį iš jų – anglų kalbos, fizinio parengtumo, taip pat atliekamas tarnybos vertinimas ir jei po šių vertinimų atitinki reikalavimus gauti aukštesnį laipsnį, jį ir gauni. Šiandien esu kapitonė leitenantė. Na, o jau pareigose iš pradžių esi kovinės dalies vadas, vėliau laivo vado pavaduotojas ir tada jau gali tapti laivo vadu. Šiandien aš užimu laivo vado pavaduotojo vietą. Dabar turiu iššūkį ruošti savo žinias ir sugebėjimus, kad parodyčiau, jog galiu tapti laivo vadu. Tam reikia būti labai pasiruošusiai. Nes esi atsakingas ne tik už didelį, brangų laivą, bet ir už dar brangesnes įgulos narių gyvybes. Dabar tai yra didžiausias mano noras. Nors būti laivo vadu yra didžiulė atsakomybė ir įvertinimas. O po tarnybos laive toliau laukia karjera štabe.
- Kuo skiriasi gyvenimas laive ir namie?
- Pagrindas po kojomis namie nesiūbuoja. Didžiausias skirtumas yra tas, kad laive viskas vyksta pagal komandas. Namie taip nėra. Laive kiekviena smulkmena, kurios negalima praleisti, yra svarbi. Mes negalime klysti, nes nuo to priklauso mūsų visų likimas.
Nors ir juokavau, kad pagrindas po kojomis nesiūbuoja, tai turi tiesos. Namie juk pamiegojai, atsikėlei ir viskas. Laive būna, kad miegi, bet bangos tokios stiprios, jog verčia iš gulto, tenka būti įsikibus. Iš to siūbavimo gimsta jūros liga. Arba su tuo susigyveni, arba ne. Labiausiai nukenčia moraliniai dalykai. Žinojimas, kad dėl jūros ligos negali atlikti savo darbo ir dėl to kažkas kitas lieka nepailsėjęs, nes dirba vietoj tavęs, yra baisiausia.
Žinoma, yra žmonių, kurie dvi dienas prasikankinę pasako sau, kad į laivą nebegrįš. Aš nusprendžiau nugalėti jūros ligą, o ne leisti jai mane įveikti. Atėjus naujiems kariams stengiamės jiems padėti. Artėjant audrai sakome, jog turėtų kišenėje maišelį, jei pasidarys bloga. Pasakome, ką daryti. Žinoma, jie galvoja, kad mes iš jų juokiamės, tačiau realybė tokia, kad jo dažnam prireikia. Bet mes taip pat juokiamės ir iš savęs, nes daugelį kankina ta pati bėda.
- Ar laisvalaikį leidžiate prie jūros?
- Draugai manęs klausia, sako, gyveni Klaipėdoje, kodėl nevažiuoji prie jūros pasėdėti? Aš ir atsakau: o tu važiuoji prie savo darbo pasėdėti? Ir dažniausiai nesupranta, kodėl aš to klausiu. Visi galvoja, kad plaukiame į jūrą. Gražu, romantiška. Taip, būna, kad pasitaiko gražių saulėlydžių ir saulėtekių, bet jie būna tokie trumpi, kad dirbant juos pamatyti retai pavyksta.
- Nejaugi ir per atostogas prie jūros nebūnate?
- Būnu. Iš tikrųjų jūra turi kažką magiško, traukos jėgą. Kitaip ten nenorėčiau eiti. Jeigu nedirbame jūroje ilgiau, jos pasiilgstu: tada nuvažiuoju prie jos pasivaikščioti, pabūti.
- Kokia esate, kai nusirengiate karišką uniformą?
- Man patinka būti namie. Tikrai galiu pavadinti save namisėda. Man patinka leisti laiką su šeima, draugais. Nors draugų daug neturiu, jų yra keli, kuriais visiškai pasitikiu ir noriu leisti laiką kartu. Geriausias būdas atsipalaiduoti man yra mezgimas. Tiesiog atsisėdu, mezgu, skaičiuoju akis ir taip pailsi galva nuo minčių. Labai džiaugiuosi, kad mama ir močiutė išmokė mane dar mažą megzti. Krikšto dukrai suknelę krikštynoms numezgiau...
- Ar mėgstate keliauti?
- Mėgstu. Deja, šie metai yra labai ramūs. Džiaugiuosi, kad šiemet su vyru dar spėjome pabūti Izraelyje. Stengiamės išnaudoti kiekvieną galimybę keliauti, pailsėti, pabūti kartu. Dažniausiai kelionės susidėlioja pagal norus kažką paragauti, nes abu turim silpnybę maistui ir patinka ragauti tai, ko dar nėra tekę. Pavyzdžiui, ateityje norime vykti į Portugaliją mėgautis jūros gėrybėmis ir kitais patiekalais.
- Ar asmeniniam gyvenimui Jūsų pareigos netrukdo?
- Trukdo, dažnai tenka praleisti šeimos šventes, nes tiesiog reikia būti tarnyboje – mokymai, išplaukimai ir kitos pareigos. Tenka kartais ir po kelias dienas ir po kelis mėnesius nematyti šeimos, draugų, bet kai pasirenki tarnauti kariuomenėje, žinai, kas laukia, tam nusiteiki. Todėl namai ir yra ta saugiausia vieta, kurioje norisi būti, čia susitinkame su sau brangiais žmonėmis ir leidžiame laiką kartu.
- Ar jaučiasi diskriminacija dirbant vyriškame kolektyve?
- Kariuomenėje moterų yra, tačiau laivuose – mažai. Dėl diskriminacijos tai viską palengvina laipsniai ir subordinacija. Aš žinau, ko man klausyti, kiti žino, ko jiems klausyti. Žinoma, būna, kad nuomonės išsiskiria. Bet tomis replikomis vyrai tarpusavyje taip pat pasikeičia, nebūtinai sako tik man. Tačiau didelio skirtumo nejaučiu. Taip, aš išsiskiriu vien todėl, kad esu moteris, nes, kaip minėjau jų laivuose labai mažai.
- Kaip vertinate, kai žmonės sako, jog dirbate vyrišką darbą?
- Aš nemanau, kad mano sugebėjimai labai skiriasi nuo vyrų sugebėjimų. Mano nuomone, laikas visiems išeiti iš tų pasenusių nuostatų ir baigti skirstyti darbus į vyriškus ir moteriškus. Visi darbai nėra vienodi ir mes nesame vienodi. Taip, gal mano fiziniai sugebėjimai yra prastesni, bet aš turiu kitų pranašumų. Ankščiau moterys neturėjo balso teisės, o dabar turi, tad nemanau, kad eidama balsuoti darau kažkokį vyrišką darbą. Visada į vyrišką kolektyvą atėjus vienintelei merginai ji bus labiau pastebima ir atvirkščiai. Ne dėl to, kad tas žmogus prastesnis, bet dėl to, kad jis kitoks.
- Kokie Jūsų ateities planai?
- Artimiausi mano planai – tapti laivo vade. Būčiau pirmoji moteris Lietuvos Karinėse jūrų pajėgose užėmusi šias pareigas. Labai to norėčiau ir, tikiuosi, man pavyks. O pažvelgus į tolimesnę ateitį... Yra toks pasakymas: blogas karys, kuris nesvajoja tapti admirolu. Todėl manau, kad svajoti reikia.
