Naujausios
Surado vienas kitą prieš 50 metų
Kuklūs žmonės nuoširdžiai apsidžiaugia, pamatę artimųjų sveikinimą laikraštyje – dukrų staigmeną tėveliams. Žurnalistų dėmesys Liucijai ir Jonui taip pat netikėtas, tačiau besišypsanti pora sutinka pasikalbėti ir pasidalinti savo ilgametės santuokos receptu.
„Net nesitiki, kad tiek metų jau praėjo... Atrodo, viskas vyko dar taip neseniai... O dabar man jau 72 metai“,- nostalgiškai pokalbį pradėjo ponia Liucija.
„O man jau tuoj 77-eri, aš – penkeriais metais vyresnis“,- sako ponas Jonas.
Ponia Liucija sukomanduoja vyrui, kad atneštų albumą, kuriame suklijuotos nuotraukos, menančios prieš 50 metų vykusias vestuves. Tada visi buvo jauni ir kupini gyvenimo džiaugsmo, jėgų ir svajonių.
Ko gero ne vienam jaunuoliui šiais laikais kiltų klausimas – o kaipgi tada žmonės susipažindavo? Juk nebuvo nei interneto, nei mobiliųjų telefonų su programėlėmis, kurios skirtos susipažinti?
Ponios Liucijos gimtinė – Krinčine, Pasvalio rajone, o pono Jono tėviškė – Smaliečių kaime, netoli Papilio miestelio. Tačiau dviem jaunuoliams nesutrukdė beveik šimto kilometrų atstumas – jie susitiko ir sukūrė šeimą.
Susipažino ir neišsiskyrė
Susituokė Liucija ir Jonas Januševičiai Biržuose. „Net nežinau, kodėl man šovė į galvą „ženytis“ čia. Juk galėjome tuoktis ir Pasvalyje“,- apie netikėtą pasirinkimą prasitarė L. Januševičienė. Susituokusi šiame mieste, pora ir tebegyvena Biržuose. Čia prabėgo gražiausi jaunystės metai, čia sutuoktiniai dirbo ir augino dukras.
„Mes buvome šiek tiek pažįstami, nes mano sesers vyras ir Jonas – giminės. Todėl tekdavo įvairiomis progomis susieiti. Bet kartą susitikę, kažkaip „sulipome“ ir pradėjome draugauti. Ši draugystė tęsiasi jau penkiasdešimt metų“,- pažinties su vyru istorija pasidalino ponia Liucija. Moteris rimtu balsu pridūrė, kad sutuoktiniai visur kartu – ir džiaugsme, ir ligoje, taip, kaip prisiekė duodami santuokos įžadus.
Nusižiūrėjo vienas kitą
Liucija galvoja, kad toks buvo numatytas jų likimas – giminių dėka susitikti, susipažinti ir kartu sueiti į šeimą. „Taip per sesę ir susipažinau su Jonu, jis jau buvo senas bernas“,- juokėsi dalindamasi prisiminimais ponia Liucija.
„Bet aš tave irgi buvau nusižiūrėjęs, vis paveiksluodavau. Mat labai mėgdavau fotografuoti, tai vis padarydavau jai nuotraukų“,- pasigiria Jonas.
Vairuotojas ir pardavėja
Vyras sako, kad tada nebuvo pašėlę, abu jaunuoliai – lėto būdo. „Man mokslai nesisekė. Į armiją tarnauti išvažiavau baigęs vos šešias klases, tačiau grįžęs pabaigiau vidurinę, išsimokinau ir dirbau vairuotoju. Ilgiausiai miškovežio vairuotoju dirbau buvusiame Biržų miškų ūkyje, paskui pervadintame Biržų urėdija“,- atviravo J. Januševičius. „Užtat dabar viską moki“,- užtarė vyrą žmona.
Dirbo, kol sveikata leido
Liucija irgi netinginiavo – beveik 30 metų dirbo buvusioje parduotuvėje „Svajonė“, Vytauto gatvėje, Biržuose.
„Išdirbau visus tuos metus žuvies skyriuje. Buvau užsispyrusi ir griežta, todėl visada būdavo produkcijos. Žmonės net juokaudavo, kad tada, kai dirba „aukštoji“ pardavėja, visada žuvies gausi. Kolegė buvo žemesnė už mane, tai ją „mažąja“ vadindavo“,- smagiai darbo subtilybes atskleidė Liucija.
Moteris sako, kad uždarius „Svajonės“ parduotuvę dar kurį laiką dirbo kitose parduotuvėse, tačiau užklupusios ligos privertė sustoti ir likti namuose.
„Mano abi dukros – Astutė ir Irmutė – užaugo, galima sakyti, parduotuvėje. Jas labai dažnai pasiimdavau į darbą, gal todėl dabar jos tokios verslios ir darbščios“, – svarstė pašnekovė.
Auksinių rankų žmonės
Jauniems žmonėms ir anais laikais nebuvo labai paprasta ir lengva gyventi – reikėjo savo namus kurti, vaikus auginti, buitimi rūpintis.
„Nusipirkome šį namą nebaigtos statybos. Jame gyvename kartu visus tuos metus. Pirmoji mūsų meilė buvo ūkinio pastato palėpėje, kurioje praleidome pirmuosius gyvenimo kartu metus“,- prisiminė Liucija ir Jonas.
Paskui pora įsigijo ir automobilį „Moskvičius“. „Patys taupėme, jokių paskyrimų mašinai negavome. Pats ir parvairavau automobilį nusipirkęs“,- sakė ponas Jonas.
Sutuoktinių žodžiais, kad kaip ten bebūtų, jiems viskam užteko pinigų. Ypatingų pomėgių ir hobių sutuoktiniai neturėjo, tačiau Liucija labai mėgo gaminti – kepti, virti, marinuoti. Jos vyras savo rankomis daug ką namuose sumeistravęs. Užtekdavo ne tik pinigų, bet ir laiko kartu su draugais prie jūros į Jūrmalą nuvažiuoti ar šiaip pasibūti.
Išdavė sėkmingos santuokos receptą
Tai koks gi svarbiausias ilgametės, sėkmingos santuokos receptas? Juk dabar madinga gyventi sau, kad ir be vaikų, o susipykus – skirtis. Kodėl vyresniems žmonėms pavyksta sulaukti tokių gražių santuokos jubiliejų?
„Didelės kantrybės reikia ir... mokėti nusileisti. Jei užsispirsi, norėsi lakstyti, tai ilgai kartu negyvensi. Mums nėra buvę „nekalbadienių“. Aš negaliu ilgai ištverti nepakalbinusi. Kai išgirstu, kad kiti gali savaitėmis nesikalbėti – man tai neįtikėtina. Kokią valandą, dvi gal ir esam nesikalbėję, o dabar net pyktis nėra dėl ko“,- patikina ponia Liucija.
Jos vyras Jonas tik nusijuokia ir linksi, pritardamas žmonos žodžiams. Pora juokauja, kad net pasipykti nelabai buvo laiko, nes abu daug dirbo, o po darbų – pykčiams tiesiog laiko nebelikdavo.
Pora sako, kad labai svarbu padėti vienas kitam. Buvo visko – kai vyras sirgo, Liucija padėjo – budėjo prie jo ir važinėjo kasdien į ligoninę. Kai ji susirgo – vyras Jonas rūpinasi.
„Ir valgyti taip skaniai gamina, ir padeda. Aišku, turime dabar pagalbininkę – socialinio darbuotojo padėjėją, kuri mums padeda kelias valandas per savaitę, nes aš beveik visą laiką guliu, o judu tik vežimėlio pagalba, nebematau beveik nieko. Vyro sveikata taip pat ne kažin kokia. Bet gyvename, džiaugiamės“,- sakė L. Januševičienė.
Svarbiausia – gražūs prisiminimai ir šeima
Liucija ir Jonas nuoširdžiai pasakodami savo gyvenimo kartu istoriją šypsosi vienas kitam, negailėdami gražių žodžių ir sako, kad penkiasdešimt metų pralėkė kaip akimirka, o prisiminimai gyvi, tarsi viskas buvo tik vakar. Moteris pripažįsta, kad vaikų auklėjimu ir priežiūra daugiausia jai tekdavo rūpintis, mat vyras labai anksti keldavosi ir važiuodavo į darbą.
Dukrų gimtadieniai ir ponios Liucijos kepamas tortas, Jono vardadieniai, kai namai klegėdavo nuo sveikintojų gausos... Gražiausi prisiminimai sukasi pasakojimuose apie šeimą, apie bendrystę ir jiems brangų gyvenimą kartu.
Poros dukra Irma Spudienė sakė: „Gyvenimo kartu jubiliejaus šventė artimųjų rate buvo kitokia nei prieš pusšimtį metų vestuvės – moderni, nors be šokių, bet labai miela. Įžadų atnaujinimas naujojoje metrikacijos salėje suteikė oficialumo ir malonių įspūdžių. Belieka sekti jų pavyzdžiu. Kas žino, gal ir mes su vyru pasieksime santuokos 50-etį, nes kol kas tik pusiaukelėje – kartu gyvename 24 metus“.
Laikraščio „Biržiečių žodis“ kolektyvas sveikina Liuciją ir Joną, linkėdami jiems dar daugiau gražių ir prasmingų akimirkų kartu ir su visa šeima.
