Naujausios
Su liaudiškomis dainomis ir šokiais
Folkloro ansamblio „Linkava“ vadovė Dangirūta Šimkūnienė prie lovos laiko knygas apie lietuviškus papročius. Kaimo kultūra, įsigėrusi nuo vaikystės ir likusi artima iki šiol, tapo jos gyvenimo būdu, nepaleidžiančiu nei dieną, nei naktį.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Kaimiška „dūšia“
„Kai ruošiamės kokiam koncertui ar festivaliui, repetuoju ne tik dienomis: ir naktį sapnuoju, kaip žmonės dainuoja, kaip šoka... Nešu per kiemą malkas — o mintyse dėlioju, kaip reikės sceną ansamblio pasirodymui papuošti“, — sakė ponia Dangirūta.
Aštuonetą metų „Linkavai“ vadovaujanti D. Šimkūnienė neabejoja — rezultatų pasiekia tik tie žmonės, kurie dirba, kas “dūšiai“ artima, kas tapę tiesiog gyvenimo būdu. Nes jei tik atidirbsi iš kur nors atvažiavęs skirtąsias valandas, nesidomėsi, kas tavo srityje atrasta — nieko nebus. Užtat ant kultūrininkės naktinio stalelio prie lovos laikoma tik etnografijai skirta literatūra.
Vaikystės prisiminimai
D. Šimkūnienės nuomone, etnografija, lietuviško kaimo kultūra ją „pagavo“ dar vaikystėje.
„Atrodo, anais laikais žmonės ištisai dirbdavo. Tačiau kažkaip surasdavo laiko šventei. Kokios būdavo kaimiškos išleistuvės, kiti suėjimai, kaip visi dainuodavo! Po darbų nėra buvę taip, kad nesukrautų Joninių laužo, nesusirinktų prie jo — jau nusiprausę, pasipuošę. Ir kaimynų bendravimas būdavo nuoširdus. Mano mamytė, kad ir ūkio darbuose paskendusi, surasdavo laiko nueiti kaimynių aplankyti — kaimynai būdavo visi, tegul ir už pusantro kilometro gyvenantys“, — prisiminė Dangirūta.
Iš vaikystės metų į jos pačios namus atėjo senoviškos „cibulinės“, taukvaršė, kiti lietuviško kaimo patiekalai, namie kepama (nors nebe senovinėje duonkepėje ir ne pagal anų laikų receptūrą) duona. O sodietiškų Joninių prisiminimai buvo tokie ryškūs, kad pradėjusi dirbti Linkuvoje, pati ėmėsi jas rengti miestelėnams. Nors tokia šventė — dar vienas rūpestis organizatorei. Mat vien vainikams, kitoms pynėms prisieina surinkti laukuose ir pargabenti... dvi pilnas automobilio bagažines įvairiausių žolynų.
Saviveiklininkė
Dangirūta mokėsi devintoje klasėje, kai 1980— aisiais lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stasė Lovčikaitė moksleivius pakvietė į buriamą ansamblį. Nuo pat pirmųjų repeticijų mergina buvo su „Linkava“.
„Koncertavome kartą Rumšiškėse festivalyje. Vienas iš jo svečių, užsienietis, pasisodino mane ant kelių, kitas ėmėsi fotografuoti. Tada buvau nedrąsi kaimo mergaitė — neturėjau kur akių dėti! Vadovė S. Lovčikaitė net subarė: “Nesisukiok, sėdėk ramiai“. Mat užsieniečiai fotografavo kažkokiai knygai“, — prisiminė Dangirūta.
Vadovė
Baigusi mokslus kultūros mokykloje ir ištekėjusi, Dangirūta atsidėjo šeimai, dirbo bibliotekoje. Iki 2003— ųjų, kuomet „Linkavai“ likus be vadovo, ją susirado S. Lovčikaitė.
„Pasiūlymu vadovauti “Linkavai“ apsidžiaugiau. Iš pradžių ne vienas dainininkas į mane žiūrėjo atsargiai: ką čia “žalia“, nesuprantanti, nuveiks... Padėjo S. Lovčikaitė, mano talkininkės tapo ansamblyje dainuojanti sesuo Vida, kitos sesers dukra Jūratė. Klausiau senbuvių saviveiklininkų patarimų. Juk jie, to šilto liaudiško pasaulio dvasios nešėjai — pats tikrasis mūsų nacionalinis paveldas! Kai uždainuoja “Linkavos“ senjorai — visas kolektyvo grožis atsiskleidžia! Būtina skubėti iš jų mokytis, kol dar galime“, — sakė D. Šimkūnienė.
Etnografija — nedėkinga veikla
„Visuomenė į etnografiją žiūri, kaip į neprestižinį, nemadingą dalyką. Nes ši sritis nėra tokia linksma, kaip kitos, — sako D. Šimkūnienė. — “Linkavą“ dažniausiai papildo gimnazistai, susidomėję lietuviška kultūra. Bet juos augini nuo aštuntos klasės, kol jaunimas išmoksta dainas, ratelius — ir išvažiuoja studijuoti. Vėl viskas iš naujo“.
Dangirūta svarstė, jog galbūt noras anksčiau užsiauginti pamainą ir buvo vienas iš motyvų prieš metus sukurti vaikų folkloro ansamblį „Ratinėls“. Jame mažieji senovinių šokių, dainų mokosi nuo ketverių metukų. D. Šimkūnienė matė ir pavyzdį — Pamūšio kaime Zitos Kapučinskienės suburtą ir vadovaujamą vaikų ansamblį “Naujapamūšis“.
„Ir pas mus, kaip ir Pamūšyje, aplink berepetuojančius mamas, tėčius, senelius, močiutes, sukiojosi vaikai. Mane jauniausia dukra Nida darbe lydėjo nuo trejų metukų. Dabar ji — viena vyriausių dalyvių “Ratinėls“, su laiku pereis į “Linkavą“, — sakė D. Šimkūnienė.
TRAUKA: Liaudies kultūra Dangirūtą Šimkūnienę patraukė nuo vaikystės.
Autorės nuotr.
TĄSA: Dangirūta (kairėje) tęsia savo mokytojos ir pirmosios vadovės Stasės Lovčikaitės pradėtą darbą.
PRADŽIA: Dangirūta (antra iš dešinės) „Linkavoje“ dainavo nuo pat ansamblio susikūrimo, pirmųjų programų.
KARTOS: Ansamblis nuo pat pradžių jungė kelias Linkuvos apylinkių kartas. Dangirūta — ketvirta iš dešinės.
KOLEKTYVAI: Dangirūta (dešinėje) pastaraisiais metais vadovauja dviems kolektyvams.
Nuotraukos iš Dangirūtos ŠIMKŪNIENĖS albumo