Naujausios
KAIMO ISTORIJOS
Starkoniai garsėjo gerais ūkininkais ir pokštais
Kraštotyrininkės Rimos Žemrietaitės surašytoje Starkonių kaimo (Pakruojo rajonas) istorijoje užfiksuotas ne tik kasdieninis to meto žemdirbių gyvenimas, bet ir jaunimo pramogos, pokštai. Išdaigomis jaunieji starkoniečiai išsiskyrė iš aplinkinių kaimų.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Kaimą garsino darbštūs šviesūs žemdirbiai
Starkoniai — nuošalus, senas kaimas, prieš dešimtmečius garsėjęs visoje apylinkėje vėjo malūnų bei gandrais, kurių priskrisdavo pilnos pakluonės. Senoliai pasakoja, jog kaip tik gandrai (starkais vadinti) ir davę kaimui vardą. 19-20— ame amžiuje Starkoniuose buvo 23 sodybos.
Stambiausi kaimo ūkininkai valdė po pusšimtį ar panašiai hektarų, buvo ir mažažemių. Antai vos ketvertą hektarų teturėjusio Vinco Markevičiaus gausi šeimyna buvo žinoma kaip giedotojai — gaspadinė Marijona ne tik pati garsėjo pamaldumu, bet išmokė giedoti savo devynetą vaikų. Markevičius kaimynai ne kartą kviesdavosi giedoriais, o šiems atėjus, atsistoję pagerbdavo.
Už savo šeimą Markevičienė stojo mūru. Išgirdus, kad septynerių sūneliui, piemenaujančiam pas ūkininką, tenka toli nuo namų ganyti nesupančiotus gyvulius, ji nuvažiavus vaiką iš samdytojo atsiėmė ir dar šeimininkę išbarė. Jos dukra Pranutė nuo mažens garsėjo kaip labai stipri mergaitė, paūgėjusi kartu su tėvu arė, sėjo, akėjo.
Nuo keturiolikos ji parsisamdė į Laborų kaimą. Čia susipažino ir ištekėjo už vietinių ūkininkų sūnaus. Šio tėvų prieštaravimai prieš biedną, bekraitę marčią nepadėjo. Kita Markevičių dukra Onutė pagarsėjo kaip dainininkė. Jos šeimą vėliau televizija filmavo kuriant dokumentinį filmą „Šalia kelio karčiama“.
Pasiturinčio ūkininko Benedikto Bumelio sūnus Vincas tarnavo Peterburge, caro armijos garbės kuopoje, kur iškeldavo ir nuleisdavo vėliavą. Baigęs tarnybą, dar keletą metų uždarbiavo Peterburge: nusipirko karietą, arklį ir vežiojo ponus. 1905 metais grįžo į Lietuvą. Nusipirko dvaro žemės, vedė merginą su gera pasoga ir išsistatė naujus trobesius. Į juos Bumeliai įsikraustė 1910 metais iškilmingai, grojant gramofonui. Sūnų Valerijoną V. Bumelis leido mokytis kunigu. Po dvejų metų, kai motina būsimajam kunigui nupirko sutaną, tėvai sužinojo — Valerijonas metęs seminariją ir studijuoja Kauno universitete...
Pavyzdingas gaspadorius Antanas Bartkevičius vedė jau būdamas metuose gerokai jaunesnę mergaitę Julijoną iš Voronių. Kadangi ši dar nebuvo sulaukusi pilnametystės, vedyboms teko prašyti klebono leidimo. Klebonas, kiek paabejojęs, leido tuoktis. Tuo labiau, kad Julijonos brolis tuo laiku studijavo kunigų seminarijoje. Tačiau vėliau metė kunigystę ir vedė, gyveno pasaulietiškai.
Bartkevičiai susilaukė šešiolikos vaikų, iš kurių užaugino keturiolika. Šeimą, kaip ir kitas, blaškė Antrojo pasaulinio karo bei pokario permainos. Vieni vaikai atsidūrė lageriuose, Sibire, kiti išsiskirstė po miestus. J. Bartkevičienę liko globoti jauniausia dukra Natalija, pasilikusi su šeima tėviškėje. Mamunyte vadinta J. Bartkevičienė sulaukė beveik šimto metų.
Jonas Norvaiša, baigęs tarnauti caro kariuomenėje, dirbo garvežio mašinistu. Vėliau pėsčias grįžo į Lietuvą. Pagarsėjo kaip mokytas žmogus, savo namų seklyčioje mokė kaimynų vaikus lietuviško rašto.
Starkonių gaspadoriai turėjo ir radijo aparatų, ir dviračių, Vincas Bumelis nusipirko linų mynimo, javų kuliamąją mašinas, garo katilą.
Jaunimas krėtė pokštus
Viena didžiausių tarpukario Starkonių jaunimo pramogų buvo Kazio ir Povilo Bartkevičių, Bučų Vytauto ir Dauparų Jono susidėjus nusipirktas kamuolys.
Sužinoję, kad vienas iš kaimynų ūkininkų šulinyje laiko bačkutę vyno atvažiuojantiems piršliams vaišinti (mat augino pulką dukterų), bernai kas savaitę nuslinkdavo į tą sodybą naktimis — vyno skanauti. Beragaudami ją ir ištuštino. O gaspadorius vieną rytą pamatė bačkutę išnirusią, vandens paviršiumi plūduriuojančią.
Kitą kartą Starkonių bernams nepatiko, kad pas kaimynę ūkininkaitę atvažiavo piršliai iš kito krašto. Tai kol atvykėliai troboje sėdėjo, pokštininkai perkinkė piršlio arklį: ratus paliko kieme, o arklį — už tvoros. Sėdo piršliai važiuoti — ir su visa tvora pasileido, sulaužė ją.
Nuo išdaigų Starkoniuose nukentėjo ir kaiman užsukęs žydas prekybininkas, siūlęs puodynes ir supirkinėjęs arklių uodegas. Kol pirklys gryčioje derėjosi, starkoniečiai po jo arklio uodega dagylių pakišo. O sėdus važiuoti, suplakus vadelėmis, arklys pasibaidė, visas puodynes sudaužė.
Broliai Bartkevičiai — Juozas, Zenonas, Povilas ir Kazys rengdavo varžybas: užsimeta ant pečių po maišą grūdų ir lenktyniauja, kas greičiau į malūną nuneš.
Nostalgija
Vėlesniais laikais Starkoniai tuštėjo — žmonės kėlėsi į miestus, didesnius kaimus. Jono Bumelio namuose artimieji rado nežinomo autoriaus rankraštį su eilėraščiu apie buvusį kaimą:
Sapnuoju obelis nakčia, —
Ir obuoliais sapnai pakvimpa...
Seniai to sodo nebėra, —
Tik atminty nesunaikintas...
Senolių dar gyva dvasia, —
Tėvai gyveno, takus ten mynė...
Ten mano kaimas, ten pradžia,—
Ir meilė — pirmutinė...
Tos gegužinės po klevais, —
Armonikos rauda ir juokas...
Ir buvę, ir išėję jau draugai, —
Gyvenimo kely — trumpai tešokę...
Taip viskas, viskas gyvena atminty, —
Sapnuose ir vaizduotėj susipynę...
Gimta palaukė kaimo pakrašty, —
Ten taip dažnai mane susigrąžina...
SAMBŪRIS: Įvairiomis progomis Starkonių žmonės burdavosi švęsti tai pas vienus, tai pas kitus kaimynus, prie pačių pasidarydavo alaus.
PASIRINKIMAS: Buvęs politinis kalinys Povilas Bartkevičius, žinomas patriotiniais įsitikinimais, jų laikėsi ir vėliau. Susirado nuotaką, tokią pat buvusią tremtinę, o tuoktis abu atvažiavo, apsirengę tautiniais drabužiais.
SUGRĮŽIMAS: Julijonos Bartkevičienės (ketvirta iš kairės) šeima ir giminės sutiko iš Sibiro grįžusią jos seserį Kazytę. Seserys susitiko po aštuoniolikos metų.
Nuotraukos iš Bartkevičių giminės albumo