Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Skirtumai
„Ooo... Švedijos princesė susilaukė kūdikio nuo savo nekilmingo vyro“, – lyg tarp kitko perskaitė straipsnio antraštę Ieva. Pasirodo, Švedijos karališkojo sosto įpėdinė pagimdė. Jos vyras anksčiau buvęs asmeninis didenybės treneris.
Kaip tik pradėjau tvirtinti prie sienos lentyną. Burzgia grąžtai ir siaurapjūkliai, o man iš galvos neišeina – ko čia Ieva iš viso informacijos srauto ištraukė būtent šią naujieną?
Na taip, neseniai ji linksmai su draugėmis aptarinėjo laidą apie vienos keistos poros skyrybas. Vyras – vyresnis 28-eriais metais! Tik pamanykit. Sako, būtų dar kartu gyvenę ilgiausiai, jei ne JO pavydas.
Baisiausiai puolamos arba aukštinamos tos merginos, kurios suranda savo riterius už jūrų marių. O jei dar odos spalva kitokia... O jei dar musulmonas!.. Paukšt plaktuku sau per nagus!
Eureka! Taigi Ieva kalba apie skirtumus, kurie mus traukia. O kuo gi mes su Ieva vienas kitą traukiame? Tai kad ji moteris, o aš vyras – akivaizdus skirtumas, bet nepakankamas.
„Muilo operose“ dažniausiai vargšė kaimo mergelė sužavi turtingą princą. O pas mus su Ieva – atvirkščiai. Ji – išsilavinusi bajoriškos giminės atstovė. Aukštuomenė... O aš – pirmos kartos nuo žagrės. Gal dėl to lentynai pakabinti nesamdome kaimyno?
O jei Ieva būtų tikra princesė? Ji, žinoma, norėtų ištekėti už manęs – paprasto stipraus kaimo vaikino. Bet nebūtų lengva. Manau būtų taip. Ji pasiguodžia, kad tėvas ją verčia tekėti už nemylimo tuščiakelnio turčiaus. O jai reikia normalaus kaimo vyruko. Vadybininkas sako: „Gerai, surasiu“. Suranda mane ir sako: „Vestum turtuolio dukrą?“. „Taip, žinoma, bet aš juk toks „ubagas“! Vadybininkas: „Nebijok, sutvarkysiu“.
Jis skambina į Šveicarijos banką: „Girdėjau, jums reikalingas banko prezidentas. Pažįstu vieną normalų kaimo vyruką“. Bankininkai juokiasi. Vadybininkas: „O jei tas vyrukas jums žinomo pono žentas? Banko savininkai: „Gerai, visai kitas reikalas!“.
Vadybininkas nuprausia normalų kaimo vyruką, apvelka kostiumą ir nuveda pas turtuolį. „Girdėjau, ieškote žento“, – pasiteirauja. O tas klausia, kas jis toks? Vieno tokio Šveicarijos banko prezidentas. Turčius trina rankomis: „Liuks! Kvieskite dukrą! Tuoksim“.
Iškviečia Ievą, o ta pyksta ir šnibšda „vadybininkui": „Juk žinojai, ko aš iš tiesų noriu?!“. Tas nepasimeta: „Nebijok, jis tik atrodo kaip banko prezidentas, bet iš tiesų yra normalus kaimo vyrukas“.
Adomas, nekilmingas, bet kilnus