Naujausios
Nebesivelsime į tas kelių metų aštrias ir skaudžias istorijas – kiekvienas turi teisę turėti savo tiesą.
Šiandien „Biržiečių žodis“ R. Vanagaitės teiraujasi apie jos dabartinį gyvenimą, kuris, panašu, grįžta į normalias vėžes Lietuvoje, kurioje pašnekovė norėjo visuomet gyventi.
Pradėkime nuo to, kaip ir kuom gyvenate dabar, neseniai iš Izraelio grįžusi į Lietuvą, pandemijos akivaizdoje belaukdama žiemos švenčių?
Grįžau po trejų metų Jeruzalėje. Buvo labai įdomūs metai, radau daug draugų, pažinau judaizmą, skaičiau paskaitas, keliavau po šalį – labiausiai mane domino Vakarų krantas, palestiniečių teritorijos. Bestudijuodama judaizmą labai atpratau nuo krikščionybės, niekada nebuvau tikinti, ir daug kas katalikybėje man buvo nepriimtina. Net krikštyta nesu… Tad Didžiųjų švenčių laukimas man tėra svarbus kaip proga susėsti su artimais žmonėm Kūčių vakarienės. Visa kita, kuo pavirtę Kalėdos – komercija, eilės, išlaidos, penkios tos pačios dainos prekybos centruose – man svetima ir laukiu, kada gruodis baigsis. Kada pasnigs, kada prašvis… Ketverius metus nemačiau sniego ir neslidinėjau. Kaip pasiilgau…Prie rašymo dirbau keletą mėnesių, o kai nedirbau – plaukiojau ežere iki pat lapkričio galo, žygiavau miškais, o kai pavargdavau, nebekamuodavo nereikalingumo jausmas. Nemėgstu vienatvės, nemėgstu vienišų vakarų…
Rūta, kaip suprantu, šiuo metu rašote?
Grįžusi į Lietuvą gavau pasiūlymą papildyti kitados išleistą bestselerį „Ne bobų vasara”. Tai pirmasis kreipimasis į mane po trejų metų… Taigi baigiau naują tos knygos variantą – išsamesnį, gal išmintingesnį, su naujais skyriais. Pavadinimas man irgi patinka; „Renkuosi vasarą”. Juk kas pasakė, kad lapkritis ir man negalima plaukti ežere, kas nusprendė, kad rudenį negalima slidinėti (o aš kiaurus metus slidinėju su riedlentėmis), Man 65-eri tik pase, o aš į pasą nežiūriu. Aš renkuosi vasarą. Turiu planų dviems naujoms knygoms – niekaip neatspėsite apie ką!
Jūsų veiklos apima platų spektrą: teatras, anuomet garsus ir novatoriškas teatrų festivalis „Life“, viešieji ryšiai, politika, knygų rašymas ir galimybės jas platinti praradimas... Kas gi iš tikrųjų yra Rūta Vanagaitė?
Mano nuostabus bičiulis Eimis Nekrošius, kurio netekome pernai, yra man pasakęs: „Rūta, ko tu blaškaisi? Tai festivalis, tai teatro kritika, tai televizija, tai rašymas…“ Aš jam atsakiau: „Tu kaip baigei teatro režisūrą, taip visą gyvenimą ir režisuoji. Bet kai pagalvoji apie viso gyvenimo perspektyvą, koks skirtumas, ar išbandai daug takelių, ar visa gyvenimą eini vienu?” “Žinai, tu teisi”, – atsakė mano išmintingasis bičiulis.
Aš nugyvenau daug gyvenimų, keliems būtų užtekę. Baigdavosi vienas etapas ir pats Dievas man atverdavo duris į naują. Niekuomet nebijojau jo atvertų durų ar lango į nežinomybę. Per tą blaškymąsi neįgijau nei stabilios šeimos, nei visuomeninio statuso, nei turtų – gyvenu daugiabutyje… Bet kaip aš gyvenau! Dabar, nors išgyvenu savotišką pauzę, neabejoju, kad netrukus man atsivers dar vienos, o paskui gal dar vienos durys… Kažkada, naujoms durims atsivėrus priešais save, pamatysiu tamsą ir visiškai neišsigąsiu.
Prieš dvejus metus Vilniaus knygų mugėje turėjote savo stendą ir jame siūlėte įsigyti savo knygas, kurias po kilusio skandalo Holokausto tema atsisakyta platinti leidyklose ir knygynuose. Kokios buvo žmonių reakcijos?
Žmonių reakcijos buvo labai skirtingos. Vieni tyliai prieidavo, kiti dar tyliau sakydavo: „Rūta, jūs šaunuolė, nepasiduokit.” Jie pasakodavo istorijas ir apie Holokaustą, ir apie partizanus. Pasiteisindavo, kodėl nepalaikė manęs viešai ar veidaknygėje... Kiti prieidavo, atsikrenkšdavo ir spjaudavo į mano pusę: „Dušanskienė!”. Treti, žymūs žurnalistai, kurie daugybę metų kviesdavo mane į laidas, pamatę mane nukreipdavo žvilgsnį: juk negi sveikinsies su šita… Kai kurios patirtys buvo labai skaudžios ir žeminančios, tad pernai nusprendžiau į mugę nebesibrauti. Ir dar: jei ten nori dalyvauti pats, be leidyklos, moki pats ir labai brangiai. Kam?
Rūta, atlaikyti tokią visuotinę ataką, kurią teko patirti jums, keliančiai į viešumą rezonansinius klausimus žydų, Lietuvos partizanų temomis, nebuvo paprasta ir lengva. Jaučiatės laimėtoja ar pralaimėtoja?
Ar aš atlaikiau? Taip, atlaikiau. Su antidepresantais. Ir dar – atlaikiau todėl, kad išvažiavau iš Lietuvos ir nebeskaičiau interneto komentarų. Internete ir gatvėje pradėjo mane vadinti rusų agente ir pakaruokle, o svarbiausia – kai nusigręžė keli labai brangūs žmonės…. Kas atlaikytų? Aš tikriausiai nusipelniau šitokios reakcijos, nes viešai pasakiau kai kuriuos dalykus neišsiaiškinusi iki galo, nepasvėrusi. Nežinojau, kad partizanas Lietuvai – ne žmogus, ne šiaip didvyris, o kankinys ir kone šventasis. Taigi mano žodžiai buvo absoliuti šventvagystė. Tai laimėjau ar pralaimėjau? Tapau atstumtoji Lietuvoje, bet gana žinoma pasaulyje, vos ne žydų tautos herojė. Kas svarbiau? Man svarbiau Lietuva. Taigi turbūt pralaimėjau.
„Biržiečių žodžio“ prenumeratoriai dovanų gaus jūsų knygą „Višta strimėlės galva“. Apie ką ši knyga?
Tai juokinga ir kartais liūdna knygą apie nerealias mano gyvenimo patirtis, sutiktus žmones – nuo prezidentų iki pasaulinių žvaigždžių. Juk esu dirbusi su dviem Lietuvos prezidentais, bendravusi su Filipu Kirkorovu ir su Johnu Malkovichium. Biržiečiai gaus ir mano bestselerį „Ne bobų vasarą“ ir knyga „Jis“ apie silpnąją lytį – vyrus, kaip juos reikia gerbti, saugoti ir mylėti, kol visai neišnyko. Visos šios knygos 2017 metais buvo išimtos iš knygų lentynų – tokia buvo mano neatsargumo kaina. Ar jos kada besugrįš? Man bus labai smagu, jei per šias Kalėdas biržiečiai atsivers mano knygas ir pasidžiaugs, kad netapau pakaruoklė.
Ačiū už pokalbį.