Naujausios
Buvo laikas, kai Ramunė su vyru laikė karves, jaučius. Nutarė pasilengvinti sau gyvenimą: augins melžiamas avis. Kaip tarė, taip padarė. Nusipirko keletą neblogos veislės avelių. Deja, pirkinys nenusisekė. Šios ėmė sirgti. Dar bandė gydyti, tik kiek galima gydyti? Kaip užburtam rate. Vienai pasveikus, sekanti suserga. Teko kišti po peiliu. Ramunė nepasidavė. Sugalvojo: augins ožkas! Ne bet kokias! Anglų 'Nubian' veislės. O kad neberizikuoti su vietiniais augintojais, veislinę medžiagą ėmė pirktis iš Čekijos. Nėr problemų! Čekai patys atveža! Ir visai nebrangiai. Keletą kartų pigiau už lietuvių vežikus.
„Ar nori pamatyti mano mergas?“. Dar iš pradžių nesupratau: kokios čia mergos? Ramunė juokiasi: „Tuoj išjungsiu „piemenį“, pradarysiu tvorą ir išleisiu į pievą“. Žiūriu, kas čia bus toliau? Išjungė tvorai elektrą, atidarė vartelius, šaukia“ Mergos, mergos...“ Žiūriu, ateina kažkokie keturkojai padarai: šunys – ne šunys, hienos – ne hienos, rods būtų leopardai, bet neturi ilgų uodegų. O juk čia anglų 'Nubian' ožkos! Beragės gražuolės. Ramunė džiaugiasi, kad jas galima vienas paleisti ganytis po pievas ir niekur jos neišsibėgios, pabodus bastytis sugrįš į kiemą. Būna, kad nužingsniuoja ir į sodą: obels šakelių paragauja, obuoliukus išpurto. Ramunės „mergos“ labai jaukios. Šiltomis vasaros dienomis šeimininkė su jomis iškeliauja į pievą. Ramunė atsisėda ant atsineštos kėdutės, išsitraukia telefoną ir „sėdi“ feisbuke. Pabodus, pasiima kėdutę, telefoną į kišenę: „Mergos, mergos”! Ir keliauja visos namo.
Grįžus į namus darbo netrūksta. Kadangi, ožkelių pienas labai skanus, be jokio prieskonio, o ir pienelio nemažai duoda, gamina sūrius, sviestą, jogurtą. Dabar eksperimentuoja fermentinių sūrių gaminime. Teko jų ir man paragauti. Ale, nieko nesiskiria nuo kietų, geltonšonių sūrių pūpsančių parduotuvių lentynose. Labai gardūs!
Ramunė ne tik „ant pieno sėdi“, bet auginasi mėsytei žąsis ir vištas. Tik pati inkubatoriuje nebeperina po paskutinio įvykio. Išperino 40 viščiukų, augino, šėrė per vasarą, o rudeniop vištaitės jau kaip reikiant! Sykį, grįžta iš Biržų, o ant kiemo balius! Vištaičių kaip nebūta! Lapė pasidarbavusi… didžioji dalis išnešta, dalis papjautų likusi kieme, o dalis sugrįžo leisgyvės, bet po kelių dienų ir tos nukeipo. Dar buvo likusi, taip vadinama, kalėdinė žąsis – ir ta dingo. Bet žąsis ir vištas dar augina, bet nesivargina perinti ir cackintis – nusiperka paaugintas. Užtvėrė ir laiko prie tvarto, o vakarop sugena ir užtaiso duris. Nėr čia ko šerti lapes ir vanagus!
Mums besišnekant lauko pavėsinėje, prisistatė katinas Sušis. Išmestas kažkieno ir atklydęs į Ramunės kiemą. Ramunė nei vieno neatstumia. Daug čia tokių atklysta. Vienas katinukas atkeliavo per sodą, pro namo kampą ir tiesiu taikymu į trobą. Lyg savas būtų. Tegul gyvena. Tik ilgai jie čia neužsilaiko. Mat katinukai vis keliauja į kitą pusę kelio. Gal ten daugiau pelių gyvena? Tik daugelį mašinos ant kelio „išploja“. Kiti patys iškeliauja. Kur? Nežinia. Tik nuosavas katinas Garfildas Ramunės kieme laikosi ilgai ir oriai, bet nei vienam atklydėliui negaili savo maisto: kartu iš vieno dubenėlio ėda.
Prieš atsiveikinant, Ramunės paklausiau: kokia jos didžiausia, gal būt net neįgyvendinama, svajonė? Ramunė trumpam susimąstė. Bandžiau jai pasufleruoti: na, sakykim į kosmosą skristi… Ramunė man į tai atkirto: „ Į kosmosą? Neee… Aš šuniuko noriu...“ Ir tuoj išmaniajame telefone surado jai patinkančio šuniuko nuotrauką: štai tokio!
Paprasta, žemiška svajonė. Palinkėkim Ramunei, kad jos svajonė būtinai išsipildytų.