Pavasaris su neprijaukintu poetu

Pavasaris su neprijaukintu poetu

Pavasaris su neprijaukintu poetu

Dainų autorius ir atlikėjas, poetas Domantas Razauskas įsitikinęs – šiuolaikinio pasaulio nėra. Poezija – neatsieta nuo gyvenimo, pasako,  kas slypi už kalbos ribų, sakė jis po Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje ketvirtą kartą vykusio tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2013“ renginio.

Simona PUŽAITĖ

simona@skrastas.lt

Poezija ir proza

Poeziją viloje skaitė Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijos laureatas Ernestas Noreika, poetai Eglė Juodvalkė, Vidmantė Jasukaitytė, Tomas Taškauskas, aktorė Olita Dautartaitė. Lyrišką atmosferą muzikiniais prieskoniais pagardino dainų autorius ir atlikėjas, poetas Domantas Razauskas.

„Čia – labai aristokratiška aplinka“, – sakė poetas, vertėjas T. Taškauskas ir deklamuoja aistringą eilėraštį raudonplaukei.

„Duokit man degtinės

„ – dainavo D. Razauskas. Moteris iš salės garsiai replikavo: „Kur tu tos degtinės čia gausi!“

Aktorei O. Dautartaitei teatrališkai skaitant poeziją, į tuščią vietą krašte klestelėjo vyras dryžuotais marškinėliais, pasipuošęs beisbolo kepurėle. Baksnojo šalia sėdinčią merginą: „Man patinka poezija. Dar esu didelis Olitos (O. Dautartaitės – red.past.) gerbėjas“. Šypsosi. Nuo jo dvelkė alkoholiu ir atsineštom alyvom.

Pradėjus groti Sauliaus Sondeckio menų mokyklos akordeonistui, vyras ėmė linguoti į šonus tarsi užstalėje. Vėliau išėjo.

Mitologizuotas poetas

D. Razauskas nufotografavo „Poezijos pavasario“ publiką išmaniuoju telefonu. Po renginio sutiko atsakyti į „Šiaulių krašto“ klausimus Ch. Frenkelio vilos balkone.

– Kartais atrodo, kad poetai savo kūrybą skaito tik uždaruose būreliuose. Ar poetai ne per toli nuo žmonių?

– Yra bute svetainė, kur įsileidi svečius, sėdi, gurkšnoji brendžiuką. Didžioji dauguma laiko vis tiek prabėga virtuvėje. Ten mieliausia, vyksta geriausi vakarėliai. Lygiai taip pat ir čia.

Esame su visais savo pliusais ir minusais, mažom ir didelėm nuodėmėm, švariais ir nešvariais gyvenimais. Vieni kitiems tuos tekstus rodom, skaitom, dalijamės.

Tie rūmų, parodomieji skaitymai man – pakankamai retas įvykis. Poetas nėra tas, kuris su vyno taure nuolat sėdi prie žvakės.

Poetai dažnai būna mitologizuoti. Lai tie mitai būna gyvi, kad žmonės taip įsivaizduotų. Viskas daug žemiškiau.

– O šiuolaikiniam žmogui reikia poezijos?

– Aš niekada nesupratau, nuo kada prasidėjo šiuolaikinis pasaulis? Man atrodo, sąvokos „šiuolaikinis žmogus“ nėra. Kartais sakoma „žmonės galvoja“, „visuomenės nuomonė“ – taip nebūna. Visada yra atskiri žmonės su savo pasaulėliais. Viskas, kas sukurta sociologų – melas.

Nėra apčiuopiamo ir visuotino šiuolaikinio pasaulio. Žmogus visą laiką toks pat. Keičiasi tik išorė, technika, formos. Visi troškimai, geismai, poreikiai niekur nedingsta. Ėjimas Dievop tas pats, laisvės troškimas tas pats, kaip dainavo viena Šiaulių grupė.

Dėl to, kad aš turiu išmanųjį, ar esu kitoks negu XIV amžiaus vienuolyne sėdintis, užsidaręs, perrašinėjantis šventus tekstus, poeziją kuriantis ir savu vardu nepasirašantis skriberis? Ne.

– Ar didelis atotrūkis tarp jaunosios poetų kartos ir vyresniosios?

– Vakar į namus buvo atvažiavęs fotomenininkas Romualdas Rakauskas, kuriam 72 metai. Su juo vaikščiojau pamiške ir kikenom, šnekėjom lyg būtume du septyniolikmečiai, pabėgę parūkyti vietoj pamokos.

Skirstymas kartomis labai reliatyvus. Linijomis ir tiesėmis galima sąsiuvinį subraižyti, bet ne žmones.

Įkvepia viskas

– Menininkai, poetai dažnai jautriau reaguoja į šių dienų aktualijas, skausmingiau priima kritiką. Kiek poezijoje atsispindi aktualijos?

– Reikėtų klausti žmonių, kurie nuolat rašo. Ne tokie kaip aš – vieną eilėraštį per metus.

Poezijoje, kaip ir muzikoje, nėra nieko kas neįkvėptų. Absoliučiai bet kas veikia! Išėjimas į gatvę, meilės, skriaudos, politika, filmai, muzikos, gyvenimai, mirtys... Nėra sferos, kur vienoje vietoje – dvasingi dalykai, o kitoje – buitiniai, trečioje – intymūs neliečiami. Viskas yra viename katile.

Mane veikia ir žmogaus gestas, ir karas. Gera vieta kūrybai – troleibusas. Daug dainų yra gimę beniūniuojant duše.

Poezija yra betikslė arba savitikslė – pati sau pakankama. Kaip gyveni, taip ir rašai.

Poezija – tai bandymas per kalbą išreikšti tai, ką kalba pati paslepia. Nereikia to apibrėžti formulėmis – poezija, kaip ir muzika, yra didesnė už žmogų.

Tu esi obuolys, tai kaip gali papasakoti apie obels šaknis? Obuolys kabo, o šaknys jį maitina. Kiek nuotrupų sugebi iš to pasiimti, tiek esi laimingas.

– Ar kiekvieną gerą poezijos kūrinį galima padainuoti?

– Aš stengiuosi nedainuoti poezijos, dainuoju tekstus. Tai du skirtingi dalykai. Kai dainuoji, tai turi būti tavo tekstas. Jei ne tavo, jis turi tapti savu. Kitaip neskambės.

– Kaip prisijaukinti literatūrą jaunam žmogui mokykloje?

– Nereikia jaukinti, viskas turi ateiti natūraliai. Jei pabandysi jaunam žmogui aiškinti, kaip gyventi sveikai ir teisingai, jis parodys vidurinį pirštą.

Poetas yra neprijaukinamas. Prijaukintas poetas – prastas.

Jono TAMULIO nuotr.

ĮKVĖPIMAS: „Mano poezija sueina į dainas. Poezijoje, kaip ir muzikoje, nėra nieko kas neįkvėptų“, – sako dainų autorius ir atlikėjas, poetas Domantas Razauskas.

PRASMĖ: Pasak Domanto Razausko, poezija yra betikslė arba savitikslė – pati sau pakankama.