Naujausios
Panirti į vaikystės pasaulį
Kelmiškė Kazimiera Norgailienė vaikystėje iš tešlos nusilipdydavo ožiukų, žuvyčių, iškepdavo juos ant rinkių — ir turėdavo žaislų. Vienintelę savo lėlę mena iki šiol. Ir jos šukuoseną, ir suknelę. Dabar vaikai turi pilnus palovius žaislų. Tačiau jiems trūksta bendravimo, nes tėvai labai užimti. Kazimiera pasišventė savo anūkui Lukui. Augino jį nuo kelių mėnesių. Paniro į vaikystės pasaulį ir pati tarsi iš naujo užaugo su Luku.
Regina MUSNECKIENĖ
Megzta pelytė
Kazimiera numezgė koketišką, spalvingą pelytę. Ją įdės į siuntinį Airijoje gyvenantiems vaikams. Marti kolekcionuoja suvenyrus-peles. Vaikams ten nieko netrūksta. Tik retsykiais nori lietuviškų lašinių. Tada Kazimiera suruošia siuntinį ir įduoda siuntų vežėjams.
Ir pati Kazimiera iš Airijos sugrįžo tik praėjusių metų spalį. Išlipusi iš lėktuvo sako norėjusi išbučiuoti visus žmones. Nes žmonės Lietuvoje — labai gražūs. Pasitempę, pasipuošę. Airija jai pasirodė „treningų“ kaštas. Net į bažnyčią žmonės eina taip apsirengę. Pasipuošia tik per didžiąsias šventes.
Dabar net vidurnaktį Kazimiera stovi prie lango ir žiūri į sniegą. Negali atsižiūrėti. Trejus metus būdama Airijoje nematė žiemos. Kartais sapnuodavo savo namus ir apimdavo begalinis ilgesys. Kartais slėgdavo žinojimas, jog gyvena saloje, atskirta nuo pasaulio.
Augti kartu su anūku
Jau būdama pensininkė Kazimiera į Airiją pas vaikus išvažiavo globoti anūko Luko. Dabar moteris sako, jog šis anūkėlis — didžioji jos gyvenimo meilė. Močiutė tarsi užaugo kartu su juo. Kai augino savo vaikus, tik bėgo į darbą, namuose kepė ir virė, skalbė, rūpinosi, kad užtektų lėšų, vaikai būtų tvarkingi, mokytųsi ir neišeitų šunkeliais. Bendravimui laiko beveik nelikdavo. Net neįsivaizdavo, jog taip nuostabu panirti į vaikystės pasaulį.
Iki ketverių metų Kazimiera Lukutį augino Lietuvoje. Kai atėjo metas mokytis, vežė pas tėvus į Airiją. „Visą save sudėjau į Luką, — sako. — Jį man paliko vos mėnesio. Kai paaugo, eidavom klausytis lakštingalų, virdavom košes ir nešdavom jas laukinėms antims. Ir palapinėje su juo kiurksojau. Stebėjom paukščius. Ieškojom žiogų.
Saugojom vienas kito paslaptis. Kartais vaikas sakydavo: „Močiute, tylėk, kaip juoda žemė“. Išgvildendavom kiekvieną patikusią mintį. Pasakodavau pasakas “iš galvos“. Lukas augo tikras mąstytojas.
Dažnai žaisdavom „parduotuvę“. Kambaryje pasistatydavom palapinę. Lukas būdavo pardavėjas, aš — pirkėja. Jam sumokėdavau, o jis turėdavo apskaičiuoti, kiek reikia atiduoti grąžos. Taip mokėmės ir skaičiavimo. Skaičiuodavom iki didelių sumų. Kartais, laukdavau valandą, kol Lukas suskaičiuos grąžą. Dukra dirbdavo dviem pamainomis. Turėdavo laisvą tik sekmadienį. O mes kopėme į kalnus. Grožėjomės didelėmis, su dangumi susiliejančiomis tujomis. Vaikščiojom po kapines ir su mažu berniuku kalbėjomės apie gyvenimo prasmę. Kartą prie kapinių radome gėlių. Tada pataisėme apleistą kapą. Po to kasdien eidavome palaistyti pasodintų gėlių.“
Labiausiai mylėti Dievą
Kai močiutė susiruošė skristi į Lietuvą, Lukas jos paklausė, ką myli labiausiai — jį, mamą ar Dievą. Ir prisakė labiausiai mylėti Dievą. Nes jis sukūrė ir mamą, ir tėtę, ir Luką, ir jo močiutę.
„Įlindau į vaiko pasaulį. Ir tarsi pati užaugau su Luku, — nuostabiausias savo gyvenimo dienas mena Kazimiera. — Mano vaikystė kažkur prapuolė. Tėvai buvo apsivertę darbais. Mes augom gamtoje. Lakstėm basi. Iš tešlos nusilipdydavom ožiukų, žuvyčių, žmogeliukų, iškepdavom ant rinkių. Taip prasimanydavom žaislų. Tik kartais rytą tų žaislų nerasdavom. Juos suėsdavo katinas. Dabar suvokiu, jog tų keptų gyvuliukų ir žmogeliukų neatstos joks pirktinis žaislas.“
Turėjo tik vieną dovanotą lėlę. Iki šiol prisimena jos veidą, plaukus, suknelę. Dabar vaikai visko persisotinę. Pilni paloviai žaislų. Kompiuteriai, mašinėlės su distanciniu valdymu. „Panirę į daiktų ir kompiuterių pasaulį jie nustoja gebėjimo bendrauti ir mąstyti, — sako Luko močiutė. — Bandydama bendravimu užpildyti anūko gyvenimą ir pati išgyvenau kitokią, šiuolaikišką vaikystę.“
Patyrė daug meilės ir dėmesio
Iš Airijos močiutė parsivežė labai gerus prisiminimus. Ji nuvesdavo berniuką į mokyklą ir laukdavo, kol baigsis pamokos, kad galėtų jį pasiimti. Kartais kelias valandas sėdėdavo bažnyčioje. Bažnyčios ten esą labai prabangios, šildomomis grindimis, paminkštinimais ten, kur reikia klauptis. Mat valstybė ten remia bažnyčias.
Ir santykiai — labai šilti. Prie svetimšalės, kalbos nemokančios Kazimieros kartais prieidavo kunigas — pakalbindavo, pasiūlydavo arbatos ar kavos. Luko mokytoja pasisiūlė Kazimierą mokyti anglų kalbos. Ji išmoko suprasti, kas sakoma. Bet išdrįsti kalbėti buvo sunku.
Buto, kuriame gyvena sūnus, šeimininkė Helena vežiojo Kazimierą pas savo drauges. Kiekviena šeima jai ką nors dovanodavo — pavyzdžiui, puodelį, iš kurio ji gėrė kavą. Helenos dėka kelmiškei teko sėdėti prie vieno stalo su garsiais žmonėmis iš Amerikos, Airijos ir kitų šalių. Mat pačių airių vaikai taip pat išsibarstę po pasaulį.
„Kartais man atrodydavo, kad visi manęs labai gailisi, — mena Kazimiera. — Helena pasakojo pati buvusi labai neturtinga, kilusi iš daugiavaikės šeimos. Tačiau ištekėjo už vyresnio, bet labai turtingo vyro. Ji mane kalbino likti Airijoje, žadėjo padėti įsikurti. Nuveždavo pabendrauti pas vieną labai išmintingą senutę.“ Tačiau pensininkei Kazimierai brangi ir sava šalis. “Kol esu sveika, galiu judėti, ir iš sumažintos pensijos išgyvensiu. Prisiauginu daržovių. Uogauju. Grybauju. Prisirenku žiemai obuolių. Juk kartais rudenį jais sodai būna nukloti.“
Vaikų gyvenimo skonis
Airija Kazimierai buvo visiškai nauja patirtis. Ji nebuvo mačiusi kitokio pasaulio. Dar jauna liko viena su dviem vaikais. Pirko namą, jį remontavo, kad vaikai turėtų pastogę. Nešdavo plytas per naktis. Viskam turėjo užtekti vienos algos. Kazimiera dirbo telekomunikacijų tarnyboje. Laisvu laiku augino gėlių sėklas. Tik kai veltui į keliones veždavo profsąjunga, yra aplankiusi Lenino mauzoliejų, matė Borodino panoramą. Jos vaikams dabar tai atrodo egzotika.
Kazimierai egzotiški buvo treji metai praleisti Airijoje. Už tai sako esanti dėkinga seseriai Stanislavai Stūrienei, kuri su savo vyru visą tą laiką prižiūrėjo jos namus ir šunį.
Augindama vaikus Kazimiera niekuomet negalvojo, kad jie gyvens tolimame užsienyje. Tačiau taip susiklostė, kad mokslus baigę dukra ir sūnus Tėvynėje negavo darbo.
Airijoje dabar taip pat jaučiama krizė. Sūnaus darbovietėje iš 32 žmonių dirbti paliko tik aštuonis. Sūnus, norėdamas ten gauti darbo, turi dirbti kelis kartus kokybiškiau ir sparčiau už pačius airius. Dukra dirba nekilnojamo turto agentūroje. Dabar susilaukė antro vaikelio, todėl gavo socialinį būstą. Už trijų kambarių ir virtuvės butą su baldais, indais, patalyne per savaitę reikia mokėti 28 eurus nuomos mokesčio. Marti dirba floriste, sūnus — statybose. Lietuvių Airijoje — daug. Tačiau jie vengia bendrauti vieni su kitais. Kazimieros žodžiais, kad išvengtų apkalbų ir pavydo.
PELIUKAS: Tokį simpatišką peliuką Kazimiera Norgailienė išsiuntė vaikams. Mezgimas jai vėl priminė Airiją. Ten per trejus metus ji primezgė per 40 megztinių.
Autorės nuotr.
VAIKYSTĖ: Su anūku Luku, užaugintu nuo kūdikystės, Kazimiera Norgailienė sako užaugusi ir pati.
BENDRYSTĖ: Kazimiera Norgailienė su sūnumi Aidu atsisėdo ant jo padaryto suolelio. Sūnus Airijoje užsiima staliaus darbais.
SESUO: Airijoje susitiko dvi seserys — kelmiškės Stanislava Stūrienė ir Kazimiera Norgailienė.
LUKUTIS: Lukučiui močiutė padovanojo džiaugsmingą vaikystę.
TRISPALVĖ: Berniukų mokykloje tik vienas Lukas — lietuvis. Tačiau ir jo šalies vėliava yra tarp kitų.
GYVENIMAS: Maži ir dideli Kazimieros Norgailienės vaikai.
Kazimieros NORGAILIENĖS albumo nuotr.