Naujausios
Skelbimas patiko, profesija – tiko
„Aš – panevėžietis, bet kur kas ilgiau gyvenu Biržuose“, – nusišypsojo V. Balčiūnas. Šiame mieste jis – tiek pat metų, kiek ir taiso laikrodžius.
Laikrodininko profesiją jis pasirinko atsitiktinai – patiko laikraštyje pastebėtas skelbimas. Buvo rašoma, sako pašnekovas, kad Vilniaus technikos mokykla kviečia mokytis laikrodininko specialybės. Trukmė – pustrečių metų.
„Ką galiu pasakyti, mokslai buvo gana sudėtingi, bet įdomūs, juose daug loginių dalykų, precizikos. Mus mokė ne tik remontuoti laikrodžius, bet ir patiems pasigaminti detales. Mokytis patiko, nes tikslieji dalykai ir mokykloje sekėsi, nors, žinoma, ne vieną laikrodį sugadinau, bet be klaidų nieko ir neišmoksi. Turėjome pusę metų praktikos“,- profesijos kelią prisimena biržietis.
Po mokslų jis gavo paskyrimą dirbti Biržuose. „Mano pirmoji darbovietė buvo buitiniame ceche, Vytauto gatvėje, tame pastate, kur dabar įsikūrusi kelionių agentūra. Ten veikė siuvykla, mezgykla, buvo ir laikrodžių taisykla. Maždaug dešimt metų ten darbavausi. Bene patys smagiausi metai buvo – gal, kad kolektyvas buvo nemažas, dvylika mūsų iš viso, o gal buvo taip gera dirbti, kad buvome jauni? Vėliau, prasidėjus nepriklausomybei, nusprendžiau dirbti individualiai, kaip sakoma, „ant savęs“ ir iki šiol esu pats sau viršininkas“, – kalbėjo V. Balčiūnas.
Mechaninis laikrodis – nesenstanti klasika
Per daugiau nei keturiasdešimt metų, tobulėjant technologijoms, pasikeitė ir patys laikrodžiai, jų paskirtis. Jei kadaise didžiausia naujovė buvo elektroninis laikrodis, tai dabar jau dažnas nešiojame išmanųjį laikrodį, skaičiuojantį žingsnius, pulsą, o naujausios kartos išmanieji laikrodžiai atstoja net telefoną. Tačiau V. Balčiūnas teigė, kad tokia naujovė jam – ne prie širdies. Įdomumo dėlei ir jis įsigijo išmanųjį, bet nepasiteisino, mat reikalauja per daug priežiūros.
„Toks laikrodis turi tikti ir patikti. Sutinku, kad jis turėtų būti pravartus sportuojantiems, aktyviai gyvenantiems, galbūt tinka ir vaikams. Tačiau man, asmeniškai, nepatiko, vien dėl to, kad reikia jį dažnai krauti. Mano manymu, toks laikrodis ir rankos nepuošia“,- mintimis dalinasi laikrodininkas.
Atneša žmonės kartais tokius laikrodžius taisyti, sako pašnekovas, bet tokių nepriimu. „Ką dabar darote, kai sugenda išmanusis telefonas? Ogi perkate naują. Taip ir su šiais laikrodžiais. Taip yra dėl to, kad išmaniųjų daiktų gyvavimo laikas labai trumpas, gal dveji – treji metai ir keisk nauju. Tvarumo nėra tokiuose daiktuose. Išmanieji laikrodžiai, sakyčiau, yra mados reikalas, o mechaniniai – nesenstanti klasika. Prižiūrimas mechaninis laikrodis gali ir visą gyvenimą žmogui tarnauti. Tai gali būti ir investicija, ir iš kartos į kartą perduodama šeimos relikvija“,- neabejojo V. Balčiūnas.
Reikia atsižvelgti į gamintoją ir kainą
Į ką derėtų atkreipti dėmesį, renkantis gerą mechaninį laikrodį? Pasak pašnekovo, visų pirmiausia – į gamintoją.
„Japonijos, Šveicarijos gamintojai gamina kokybiškus laikrodžius. Lietuvių gamintojo „Vostok Europe“ produkcija taip pat jiems nenusileidžia. Jų laikrodžiai išbandyti kalnuose, ištestuotas jų atsparumas vandeniui. Taip pat daug ką pasako kaina. Jei laikrodis pigus, vadinasi, nieko gero. Gerų laikrodžių kainos prasideda nuo 300 eurų. Ir tai ne riba. Užsienyje esu matęs laikrodžių ir už 300 tūkst. eurų, bet kiek teko girdėti, kad tokių prabangių laikrodžių savininkai taip ir pralaiko juos dėžutėje, užsideda labai retai, tokių laikrodžių profilaktika taip pat atitinkamai nepigiai kainuoja“, – dėstė V. Balčiūnas.
Klientų pikas – vasarą
Mums bendraujant, maždaug kas penkiolika minučių, teko nutraukti pokalbį, nes pas laikrodininką vis beldėsi vienas po kito klientai. V. Balčiūno teigimu, prieššventinis metas vis tik dar nėra pats klientų pikas. Daugiausiai darbo laikrodininkai turi vasarą, prasidėjus maudynių sezonui, kai dažnas, besipliuškendamas vandenyje, „prigirdo“ savo laikrodį.
Pasak laikrodininko, jei ant laikrodžio užrašyta „waterproof“, o verčiant iš anglų kalbos tai reikštų „atsparus vandeniui“, visgi tai dar nereiškia, kad laikrodis gali būti vandenyje. Ypač nereikėtų pasitikėti pigiais kiniškais laikrodžiais. Su tokiais laikrodžiais net ir rankų nusiplovimas po tekančiu vandeniu gali būti paskutinis.
„Patikimiau, jei užrašytas atsparumas vandeniui metrais. Jei atsparumas siekia du šimtus metrų, su tokiu laikrodžiu galima ir nardyti, ir pirtyje drąsiai kaitintis, nieko nenutiks“, – paaiškino V. Balčiūnas.
Vasaros metu taisyti laikrodžius užsuka ir atostogauti į Biržus grįžę emigrantai. Tokios paslaugos ekonomiškai stipriose šalyse, kaip antai Norvegijoje ar Didžiojoje Britanijoje kainuoja, penkis ar net septynis kartus brangiau.
Savarankiškas taisymas gali brangiai kainuoti
Taip pat laikrodininkas patarė šiukštu neremontuoti laikrodžių patiems, nes labai tikėtina, kad patirsite tik daugiau nuostolių.
„Ateina žmogus ir sako, kad keitė bateriją ir ranka sudrebėjo. Ir štai, vietoj to, kad penkis eurus būtų sumokėjęs, sumokėjo penkiasdešimt. Tokie atvejai dažni, nes taisant laikrodį nepatyrusiam, suklysti lengva. Mechanizmai labai maži, reikia aštraus regėjimo, tinkamų įrankių“, – požiūrį išsakė V. Balčiūnas.
Paklaustas, ar galėtų pasidalinti paslaptimi, kas padėjo išsaugoti puikų regėjimą, jis atsakė, kad greičiausiai tokia genetika, na ir, žinoma gelbsti specialūs pagalbiniai įrankiai – akyje įstatomi padidinamieji stiklai, kurie vaizdą gali padidinti iki dešimties ir daugiau kartų. Be šio įrankio pašnekovas tikino nė vienos dienos neapsieinantis.
Pas laikrodininką žmonės dažnai atneša ne tik rankinių, bet ir sieninių laikrodžių. Pastarųjų buvo ir šimto, ir netgi šimto dvidešimties metų senumo. Tokių laikrodžių klientams kartais pavyksta rasti netgi interneto aukcionuose, sendaikčių parduotuvėse, bet dažniau jie būna paveldimi.
Silpnybė – rankiniams laikrodžiams
O kokie laikrodžiai pašnekovui mielesni? Jis nedvejodamas atsakė, kad jaučia silpnybę rankiniams laikrodžiams.
„Sieninių laikrodžių namuose turiu, bet ne tiek, kiek rankinių. Dabar nešioju saulės energija varomą laikrodį. Net jeigu jį padėsi į spintelę ir jis negaus šviesos, tai vis tiek veiks net tris mėnesius“, – rodo V. Balčiūnas. Ir priduria, kad atsikėlęs ryte būtinai turi užsidėti laikrodį, nes be jo ima kažko trūkti.
Ar dažnai tenka su klientais pasikalbėti apie... laiką? Anot laikrodininko, laikas – labai dažna tema su klientu. Ypač tada, kai ateina metas keisti laikrodžio bateriją – klientai stebisi, kaip greitai laikas prabėgo ir jau metas seną pakeisti nauja.
„Niekas nesako, kad štai, kaip ilgai ėjo laikrodis“, – nusijuokė V. Balčiūnas.
Laikrodžius apžiūri ir svetur išvykęs
Paklaustas, ar per tiek metų prasigyveno iš šios profesijos, pavyko šeimą išlaikyti, ar reikėjo ir kitus darbus dirbti, kad prisidurti, V. Balčiūnas atsakė, kad pragyventi įmanoma, tik reikėjo labai daug dirbti. Džiaugiasi biržietis, kad bent jau dabar, būdamas pensijoje, gali sau leisti tiek nebesiplėšyti darbe.
„Dabar dirbu nuo 9 ryto iki 14 valandos vakaro ir, sakyčiau, tiek pakanka. Vaikai jau irgi suaugę, savo gyvenimus sukūrę. Sūnus – gydytojas, dukra statinius projektuoja, žmona – logopede dirba“, – pasakojo jis.
V. Balčiūnas prasitarė mėgstantis keliauti. Svetur besilankydamas, stengiasi apžiūrėti tų šalių laikrodžius.
„Labai dievinu Maltą. Nuostabi šalis. Ten įdomi jų kultūra. Pavyzdžiui, stovi bokšte trys laikrodžiai, vienas rodo tikslų laiką, kiti du – klaidingą. Pasirodo, čia taip turi būti, tikima, kad skirtingus laikus rodantys laikrodžiai velnią suklaidina“, – nusišypsojo laikrodininkas.
V. Balčiūnas mėgsta keliauti ir po Lietuvą. Artimiausiu metu ketina vykti apžiūrėti Pasvalio, Rokiškio ir kitų kaimyninių miestų eglučių.
„Aš ir Biržų kraštu atsidžiaugti negaliu, kiek daug įdomių lankytinų objektų yra. Turime sodą netoli Astravo dvaro, ten vasaras leidžiame, tai oho, kiek turistų atvyksta, kiek gyvybės.
Biržuose sakyčiau, tikrai yra ką veikti, tik nėra kur pavalgyti. Na tiksliau yra, tik į kokią maitinimo įstaigą nueisi, vietos negausi, visi staliukai užimti“, – pastebėjimus išsakė V. Balčiūnas.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
