Nuotraukose išliko žmonių veidai ir miestelio istorija

Nuotraukose išliko žmonių veidai ir miestelio istorija

Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys Fotografijos muziejus saugo gausią fotografo Jono Kinčino kolekciją. Šiemet, pažymint šio fotografo 110-ąsias metines, paroda buvo pristatyta ir gimtuosiuose Viekšniuose (Mažeikių rajonas). J. Kinčinas, tarsi metraštininkas, kruopščiai fiksavo ir išsaugojo miestelio bei jo gyventojų kasdienybę.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Didžiausia kolekcija

Pasak Fotografijos muziejaus vedėjos Jurgos Sokienės, kiekvieno miesto ar miestelio gyvenime svarbią vietą užėmė fotografas. Viekšniuose toks buvo Jonas Kinčinas — pirmasis miestelio fotografas profesionalas.

Fotografijos muziejuje saugoma apie 5 tūkstančius šio fotografo stiklo negatyvų iš 1927— 1940 metų. Tai — didžiausia muziejaus fonduose ir viena iš didžiausių Lietuvoje saugomų tarpukario vieno autoriaus darbų kolekcijų.

Stiklo negatyvus muziejus 2004 metais, parėmus Kultūros ir sporto rėmimo fondui, įsigijo iš ją išsaugojusios šiauliečių menininkų šeimos. Dalis kolekcijos buvo geros būklės, dalis — ties išnykimo riba, tad muziejininkams teko imtis kruopštaus darbo.

Pirmą kartą ši kolekcija buvo pristatyta Šiauliuose 2005 metais, dabar paroda eksponuojama Viekšniuose, ja yra susidomėję kauniečiai, panevėžiečiai.

Muziejaus saugomuose negatyvuose daugiausia fotoateljė darytos nuotraukos: Viekšnių miestelio ir apylinkių gyventojų portretai, vestuvių, laidotuvių, mokyklos baigimo ar pirmosios Komunijos vaizdai.

Kita dalis J. Kinčino darbų saugoma privačiose viekšniškių Bronislovo Kerio ir Antano Sidabro kolekcijose. B. Kerys muziejui padovanojo septyniolika kompaktinių diskų su nuskenuotais J. Kinčino negatyvais, fotografijomis, kuriose dominuoja miestelio gyvenimas.

„Fotografijos muziejaus rinkiniai formuojami atspindint ne tik Šiaulių krašto, bet visos Lietuvos fotografijos istoriją, o J. Kinčinas joje užima garbingą vietą“, — sako J. Sokienė.

Padėjo ir šeima

Fotografas gimė 1900 metais vasario 9 dieną. Fotografuoti pradėjo apie 1920-uosius, savarankiškai gilinosi į šį amatą. Aktyviausias J. Kinčino fotografinės veiklos laikotarpis yra 1925— 1940 metai.

Fotografas buvo įsirengęs pirmąjį Viekšniuose dienos šviesos paviljoną. Kol nebuvo elektros, pro langus stoge ir vienoje sienoje apšviesdavo natūrali dienos šviesa. Dangstydamas langus užuolaidėlėmis, fotografas reguliuodavo apšvietimo intensyvumą.

Norintiems nusifotografuoti fotografas pasiūlydavo pavartyti fotografijų pavyzdžių albumą, iš kurio klientai galėjo pasirinkti norimas pozas ir rekvizitą.

Iki 1931 metų nuotraukų fonams naudojo dviejų siužetų dekoracijas vienoje iš jų pro atviros pavėsinės kolonas tolumoje matyti kalvų apsuptyje skendintis miesto siluetas, kitoje — tiršto rūko apgaubti medžiai. Vėliau šiuos fonus pakeitė primityvokai nutapytas erdvaus ir prabangaus kambario su portjeromis interjeras.

Vėlesniais metais fotografas kūrybiniams ieškojimams skyrė vis mažiau dėmesio, nuotraukų kompozicijos kartojasi, vienodėja.

Fotografui darbuotis padėdavo ir šeima: dukra nešiodavo fotografijoms gaminti reikalingą vandenį, nuotraukas spausdindavo žmona Elena.

Profesinės gudrybės

J. Kinčinas buvo įvairiapusis ir smalsus žmogus, garsėjo kaip geras laikrodininkas ir juvelyras, jį traukė naujovės. 1933 metais su dviem fotografijomis „Keramika“ dalyvavo “Putpelės“ draugijos surengtoje visos Lietuvos fotomėgėjų parodoje Šiauliuose.

Fotografas neužsidarė studijoje, daug portretų nufotografuota viekšniškių namuose, kiemuose ar sodeliuose. Įamžinta ir miestelio panorama, apylinkių vaizdai, žmonių buitis, darbai, šventės bei svarbesni įvykiai.

Nuotraukas fotografas spausdindavo kontaktiniu būdu: į kopijavimo rėmelį įstatydavo stiklinį negatyvą, iš emulsijos pusės įdėdavo fotopopieriaus lapą, kurį prispausdavo mediniu dangteliu su spyruoklėmis ir atstūmęs raudoną stiklą eksponuodavo. Ant kai kurių nuotraukų uždėdavo savo autorinį parašą.

Nuotraukai pagražinti naudodavo mažas profesines gudrybes: veidus ir rankas, kitas atviras kūno vietas fotografas paminkštindavo patepdamas negatyvą iš emulsijos pusės riebalais, o raukšleles ir kitus defektus retušuodavo.

Sovietų valdžia nepasitikėjo

Fotografo gyvenimą pakeitė Antrasis pasaulinis karas ir okupacija. Šeima buvo iškraustyta iš namo, o 1940 metais fotografas buvo areštuotas dėl gatvėje fotografuotų kariškių. Kareiviai mėgdavo fotografuotis ir dažnai lankėsi fotografo studijoje, tad tąkart už jį laidavus pažįstamiems klientams, J. Kinčinas buvo paleistas.

Sovietų valdžia nepasitikėjo aktyviu, su užsienio firmomis bendraujančiu ir daug fotografuojančiu asmeniu. Po karo J. Kinčinas fotografavo retai, dažniausiai dokumentams. Išduodant naujus pasus, darbo buvo tiek, kad teko samdytis darbininkų. J. Kinčinas fotografuoti susodindavo keletą žmonių, o vėliau, darant nuotraukas, kiekvieną iškadruodavo.

Pokariu fotografui vis sunkiau sekėsi gauti medžiagų fotografuoti, be to, silpnėjo sveikata. J. Kinčinas liovėsi fotografavęs, tik taisė laikrodžius. Mirė nuo plaučių uždegimo 1966 metais vasario 28 dieną, sulaukęs 66-erių.

SVARBA: Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinio Fotografijos muziejaus vedėja Jurga Sokienė sako, kad Jono Kinčinio fotografijos svarbios ne tik Šiaulių regiono, bet ir visos Lietuvos fotografijos istorijai.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

SKALBĖJOS: Jonas Kinčinas įamžino viekšniškių kasdienybę.

FONAS: Mergina nusifotografavo viename iš J. Kinčino naudotų fonų — nutapytame erdvaus ir prabangaus kambario su portjeromis interjere.

IEŠKOJIMAI: Fotografas ieškodavo įdomių ir originalių rakursų klientams įamžinti.

VAIKAS: Mažylį fotografas nufotografavo ne fotoateljė, o lauke. 

VESTUVĖS: Jonas Kinčinas fiksavo svarbiausius vietinių žmonių gyvenimo įvykius.

VEIDAI: Jono Kinčino nuotraukose išlikę žmonių veidai — tyri, orūs, dvasingi. 

„Aušros“ muziejaus fondų nuotr.