Naujausios
„Myliu taip, kad atrodo, mano kraujas“
Vieną vakarą Ingrida į namus iš mokyklos parsivedė keturiolikmetį Justiną. Po savaitės su vyru Albinu aplankė berniuko seseris, gyvenančias vaikų globos namuose. Mergaitės klausė: „Gal ir mus visam pasiimsit?“ Šiandien kelmiškių Ingridos ir Albino Rukšėnų namai pilni gyvybės. “Myliu taip, kad atrodo, mano kraujas,“ — sako Ingrida. O vaikai, mamos namuose kartais neturėję ką valgyti, džiaugiasi turėdami viską, apie ką svajojo.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Pilnatvė
Erdvus, ką tik suremontuotas namas Kelmės pakraštyje. Pasitikti išbėga Aušrelė. Jauniausioji Rukšėnų šnekutė. Norėjo, kad globėjai duotų jai savo pavardę. Bet šie patarė nepaniekinti tėvelio pavardės. Šnekutė sugalvojo naują pavardę sau, savo sesei ir broliui — Rukšnorkiukai.
Susėdame arbatos. Ingrida ir Albinas Rukšėnai nenuleidžia akių nuo savo vaikų. Nuo veidų nedingsta šypsena. „Pataikėm ant akcijos, — juokauja Albinas. — Norėjome vieno, gavome tris.“
„Dabar turiu suktis. Atjaunėjau, — juokiasi ir Ingrida. — Kol gyvenome dviese, būdavo tik televizorius arba žurnalas. O dabar tenka pasijudinti. Rūpesčių daug. Bet tie rūpesčiai — tokie malonūs.“
Meilias akutes į savo globėjus įsmeigę ir vaikai. „Ko norėjau, kai maža buvau, dabar viską turiu. Per gimtadienį man padovanojo akvariumą! Turime kompiuterį. Ir labai daug meilės gaunu iš globėjos. Biški per daug!“
Aušrelė giriasi gavusi dovanų papūgėlių. Bet norėtų, kad globėjai pirktų karvę. Aušrelė galėtų ją melžti. Tėvų namuose melždavo ožkytes. Ji būsianti raitelė. Jau dabar taupo pinigus arkliui arba kumeliukui. O užaugusi būtinai pirksianti sodybą ir veisianti žirgus. Globėja Ingrida stebisi — ji vaikystėje taip pat apie tai svajojusi.
Santūrus Justas nukerta būsiąs vairuotoju ir dirbsiąs ten, kur dėdė Albinas. Jau dabar moka važiuoti traktoriumi. Vaikas atsineša savo rankdarbius. Daugiau kaip poros metrų ilgio gyvatė iš saldainių popieriukų. Popierėliai kruopščiai sulankstyti, suverti ant siūlų ir tampriai suspausti. Kiek kantrybės reikia padaryti tokį darbelį!
Ir sodyba. Namo „rąstai“ iš plono popieriaus rutuliukų, sutvirtintų klijais. Vienam rąstui reikia kelių šimtų tokių rutuliukų. Sklypas išklotas mažyčiais akmenukais. Justas suskaičiavo, jog akmenukų devyni tūkstančiai aštuoni šimtai.
Mergaitės rodo iš popierinių servetėlių padarytas gėles ir savo nėrinius. O globėjai stebisi, kokie nesugadinti šie vargo vaikai. Pyktis dėl savo negandų dar nespėjo užnuodyti jų širdelių. Jie džiaugiasi kiekvienu gyvu padariuku. Pilni gerumo. Moka visus darbus. Niekada nėra paprieštaravę. Vakarais eidami miegoti išbučiuoja, išmyluoja savo geradarius.
Užpildyta tuštuma
Ingrida dirba mokytojos padėjėja Kelmės specialiojoje mokykloje. Vieną popietę mokyklos kieme pamatė gražų juodaplaukį berniuką. Kažkas suvirpėjo širdyje. Užkalbino. Justas pasiskundė, jog mirė jo tėtis. Akyse tvyrojo begalinis lūdesys.
Ingrida ir Albinas nesusilaukė savo vaikų. Tą tuštumą užpildydavo dukterėčios ir sūnėnai. Bet užaugę jie išvažiavo į užsienį. Mirė ir Ingridos tėvai. Liko vieni du su vyru.
Ingrida kelias naktis dūsavo, kol išdrįso vyrui pasakyti, jog norėtų parsivesti į namus mokykloje sutiktą berniuką. Bijojo, kad vyras prieštaraus.
„Sykį pareinu iš darbo, Ingrida sako, kad yra gražus protingas berniukas, — mena Albinas. — Kitą dieną žiūriu pareina. Toks sarmatlyvas. Pavalgėm vakarienę. Persimetėm keliais žodžiais. Kitą vakarą žiūriu, vėl pareina. Žmona sako negalėjusi jo palikti. Tik pertrauka — ir prie jos. Teko rūpintis, kad leistų globoti.“
Po savaitės Rukšėnai Justą nuvežė į Vijurkų globos namus aplankyti sesučių. „O mūsų nepasiimsit?“ — tada paklausė Dovilė.
Rukšėnai remontavo namus. Pirmas aukštas buvo visas išgriautas. Vietos miegoti buvo tik Justui. „Dar pakentėkit,“ — sakė mergaitėms, bet neatėmė iš jų vilties. Kartais parsiveždavo į namus savaitgaliui. “Mūsų dar neišvežė į globos namus, o aš jau galvoju, kada vėl parsiveš,“ — prisimena Dovilė.
„Visą gyvenimą prisiminsiu tą dieną, kai atvažiavo mūsų pasiimti, — pasakoja Aušrelė. — Iš anksto susipakavome daiktus ir žiūrėjome pro langą, kada atvažiuos mašina. Ten nebuvo blogai. Auklėtojos kartais pamyluodavo. Bet vis tiek ne namai. Nėra šeimos. Mes kaip laukiniai. Mokykloje pavargdavome. Parėjusios norėdavom pamiegoti. Bet neįmanoma. Vaikų daug. Gyvenome po keturias kambary. Ir koridoriuje — triukšmas.“
Rukšėnai sako nė karto nepasigailėję, kad būdami 45 metų namus pripildė vaikų juoko. Dar spėsią užauginti ir išleisti į gyvenimą. Ir anūkus dar kažkiek paauginsią. Visa giminė jiems pritaria. Myli jų trijulę lyg būtų tikri Ingridos ir Albino vaikai. Jie drauge važinėjasi dviračiais, kepa šašlykus, tvarkosi, ilsisi prie jūros. Gyvenimas įgijo kitų spalvų ir kitos prasmės.
Vaikus leidžia į Elvyravos mokyklą. Ten sesutės mokėsi gyvendamos globos namuose. Ten perkėlė ir Justą. Šešias klases specialiojoje mokykloje baigęs berniukas baigia pasivyti bendraamžius. Rukšėnai vasarą jam pasamdė matematikos korepetitorių. Dabar jo pažymių vidurkis — septynetas.
„Ta kaimo mokykla dvelkia gerumu ir šiluma, — sako Ingrida. — Todėl ir neperkėlėm vaikų į miestą, neištempėme iš jiems įprastos aplinkos. Ten mokosi daug jų bendraamžių iš globos namų.“
Tėvelis
Rukšėnus mylintys vaikai juos vadina dėde ir teta. „Mums to užtenka, — kalba Albinas. — Juk vaikai turėjo tikrą tėvelį, kuris dabar miręs. Tegu nešiojasi jo prisiminimą širdelėse. Yra ir tikroji mama. Gal ji kada nors atsities. Kaip dabar užimsi tikrųjų tėvų vietą?“
Globėjai vaikus dažnai nuveža prie tėvo kapo. „Kai tėtis grįždavo, mes lenktyniaudavom, kuris pirmas jį pasitiksime. Jis apglėbdavo mus, o per skruostus risdavosi ašaros“, — mena vaikai. Po mirties jie rado tėtės dienoraštį. Ten buvo jo pradėtas rašyti eilėraštis ir priesaika, kad susigrąžins iš globos namų vaikus.
ŠEIMYNA: Ingridos ir Albino Rukšėnų šeima prisipildė vaikiško juoko.
PILNATVĖ: Pradėję globoti tris vaikus Ingrida ir Albinas Rukšėnai sako pajautę gyvenimo pilnatvę.
SAUGUMAS: Su tėvelius atstojančiais teta Ingrida ir dėde Albinu Aušrelei, Justui ir Dovilei saugu.
AUKSARANKIS: Šeimyna džiaugiasi Justino rankdarbiais.
SVAJONĖS: Dovilei ir Aušrelei smagu dalytis svajonėmis su dėde Albinu.
DĖDĖ: Įsikibus į dėdės ranką, Dovilei nebaisūs jokie pavojai.
Autorės nuotr.