Mėgstantis pokyčius ir besidžiaugiantis kasdienybe

Domantas Dilys prie savo darbovietės.
Gabus, perspektyvus, žingeidus, darbštus, užsispyręs – tikriausiai rastume ir daugiau epitetų, derančių prie jau išvardintų ir pratęsiančių pavadinimą bei tinkančių apibūdinti biržietį Domantą Dilį.

Buvęs „Saulės“ gimnazijos auklėtinis savo svajonių studijas pats rado Anglijoje – šiuo metu jis yra Lidso universiteto trečiakursis. Tiesą sakant, jis daug ką padarė vienas pats būdamas dar mokiniu ir taip patvirtino posakio „roges ruošk vasarą“ teisingumą. Informatikos mokslą jis suvokia kaip tam tikrą meną, jam rūpi globalinės taršos problemos, o oro užterštumą jis moka pavaizduoti spalvomis. Taip, sako, šios problemos suvokimas greičiau pasiekia mūsų sąmonę.

Domantas pasakoja: „Domiuosi mokslu bei technologijomis – tai motyvuoja ir veda į priekį. Taip pat esu nesvetimas menui – nemažai laiko esu praleidęs piešiant kompiuterinėmis programomis, kuriant logotipus sau ir draugams, kuriant muziką, fotografuojant ar montuojant filmus. Manau, kad būtent dėl šių savybių ir pasirinkau studijuoti informatiką ir kompiuterinę grafiką. Mano karjeros tikslas yra sujungti šiuos pomėgius. Manau, kad informatika – tai tam tikras menas, kai pasitelkiant fizikos dėsnius, matematiką ir programavimą galima kurti nuo kompiuterinių žaidimų ar kompiuterinės grafikos efektų filmuose iki mokslinės vizualizacijos, kuri padėtų vaizdžiai pateikti oro taršos informaciją.“

-Baigęs Biržų „Saulės“ gimnaziją, studijoms pasirinkai ne Lietuvos, o Anglijos universitetą. Ar toks buvo tavo planas, ar tiesiog taip nutiko atsitiktinumo dėka?

-Tai dažnas ne tik lietuvio, bet ir vietinių anglų bei moksleivių iš kitų šalių klausimas! Mano pasirinkimą lėmė nemažai veiksnių. Apie studijas užsienyje pradėjau galvoti anksti, buvau gal tik keturiolikos metų jaunuolis, kai pradėjo regztis tokios mintys. Greičiausiai viskas prasidėjo todėl, kad kasmet su tėveliais nuo mano mažų dienų keliavome po Europą. Taip pamačiau daugiau nei 20 šalių, susipažinau su skirtingomis kultūromis, tradicijomis, architektūra. 2012 m., kai buvau 14-os, keliavome po Portugaliją. Toje šalyje lankėmes Koimbros universitete, kuris man paliko įspūdį. Manau, kad nuo ankstyvųjų kelionių viskas ir užsimezgė, nes užaugo noras pažinti, suprasti ir patirti kitas kultūras.

Namie interneto pagalba anksti išmokau anglų kalbą. Su kiekviena išmokta kalba atsiveria durys į kitokias mintis – mokydamasis anglų kalbą ir matydamas užsienio vaizdo įrašus, straipsnius ar tiesiog komentarus internetiniuose puslapiuose susipažinau su kitų šalių humoru ir gyvenimo būdu. Anglų, kaip antrosios kalbos, mokoma beveik visose šalyse, todėl taip kone atsivėrė visas pasaulis! Kalbomis visada domėjausi ir domiuosi toliau – rusų kalbos išmokau su nuostabiąja aukle Lilija Švitiniene (su Lilyte galima susipažinti viename iš 2020 m. sausio mėnesio „Biržiečių žodžio“ numerių), vokiečių kalbos – mokykloje, tačiau ir dabar tęsiu mokslus savarankiškai. Taip pat žinau frazių bei žodelių žodelyčių prancūzų, olandų, norvegų kalbomis – tai kalbos, laukiančios savo eilės, kai būsiu patenkintas savo vokiečių gramatika.

Verta paminėti, kad mokykloje teko dalyvauti ir mokinių mainų programoje, kai Biržų šeimose savaitę gyveno moksleiviai iš įvairiausių Europos šalių. Priėmėme prancūzę, o paskui pats vykau pas italų šeimą. Įgavus tokios visapusiškos patirties, užsienis – ar bent jau užsienis Europoje – tapo visiškai nebesvetimas.

Mokantis gimnazijoje suvokiau, kad reikia imtis veiksmų ir pradėti ieškoti kur, kaip ir ką studijuoti. Su klausimu „kaip“ labai padėjo į „Saulės“ gimnaziją sykį atvykusi „Kastu“ komanda. Tai – jaunų profesionalų komanda, kuri konsultuoja moksleivius studijų užsienyje klausimais.

Užsienyje pradėjau ieškoti studijų programos ne tik informatikos, bet ir 3D kompiuterinės grafikos srityje. Taip pat mane domino 3D moksliniai pritaikymai. Taip nutiko, kad ieškodamas studijų Danijoje, Švedijoje, Olandijoje, Škotijoje vis dėlto radau kelis universitetus Anglijoje, kurie siūlė būtent tai. Esu labai patenkintas savo pasirinkimu. Lidso universitetas Anglijoje pagal Informatikos programą yra pirmajame dešimtuke. Mano studijos – tai trijų metų bakalauras, vienerių metų magistras, galimybė atlikti metų darbo praktiką studijų metu, kuria pasinaudojau, nes universitetas bendradarbiauja su įvairiomis kompanijomis, kurių vardus buvau girdėjęs jau daug anksčiau.

-Studijuoji informatiką ir kompiuterinę grafiką, tuo pačiu dirbi labai įdomioje srityje – su grupele mokslininkų atlieki atmosferos teršalų skaičiavimus. Kuo tau įdomūs ir kuo visuomenei naudingi šie skaičiavimai?

- Rezerfordo Apltono laboratorijoje, Kosmoso departamente (RAL Space), praktika truko vienerius metus. Mane sužavėjo kolegų ir darbuotojų požiūris į studentus, kurių iš viso STFC (Mokslo ir technologijų agentūroje, kurios viena iš įstaigų RAL Space) praktiką per metus atlieka apie du šimtus. Visi studentai galėjo prisidėti prie technologijų gerinimo, ar tai būtų lazerių mokslas, darbas dalelių greitintuvuose, ar padedant mokslininkams laboratorijose. Su kitais studentais bendravome per pietų pertraukas ar darbovietės organizuojamuose susibūrimuose.

Mokslininkų komanda, su kuria dirbu, atlieka skaičiavimus, o aš padedu palyginti jų atliktus skaičiavimo rezultatus su matavimo stotelėmis žemėje, nes duomenys yra gaunami iš palydovų, kurie labai aukštai. Todėl vienas iš mano praktikos projektų padeda mokslininkams suprasti, ar palydovai, kurie yra aukštai atmosferoje, gali matuoti teršalų lygį ant žemės paviršiaus ir kokiu tikslumu tai daro. Tai – svarbus darbas norint pažinti ne tik klimato kaitą, bet ir randant didžiausius teršalų šaltinius ir priežastis.

Įdomiausia yra tai, kad kovą prieš dažnai nematomą atmosferos taršą galima atvaizduoti skaičius paverčiant spalvomis. Spalvos mums yra labiau suprantamos. Toks darbas naudingas ne tik nustatant, kur yra didžiausi taršos šaltiniai, bet ir parodant visuomenei, kad problemos egzistuoja – jei ne tiek mūsų šalyje ar mieste, tai pasauliniu mastu tikrai. Jei dažnai vadovausimės principu „niekada su tuo nesusiduriu, todėl tos problemos nėra“ ir vis ilgiau delsiame, galiausiai galime sulaukti to, ką palyginčiau, kai studentai ar mokiniai pradeda ruošti namų darbus dieną prieš atsiskaitymo terminą.

Taip pat įspūdinga matyti ir didžiulę gamtos galią – išsiveržus ugnikalniui su komanda beveik iš karto pastebime, kaip po atmosferą keliauja ugnikalnio išmestas sieros dioksidas. Mano komanda viena iš tokių pasaulyje, kuri iš palydovų gautus duomenis apdoroja beveik realiu laiku – per 3 valandas nuo palydovo pamatavimo. Tam rašomos programos, pasitelkiant matematiką ir fiziką, o man per metus teko ir analizuoti, ir padėti mokslininkų skaičiavimus vizualizuoti.

-Kaip oro užterštumo problemą įdiegti į žmonių sąmonę?

-Nors šios problemos pasaulinės, jų sprendimai prasideda nuo mūsų, tačiau galiausiai nueina ir iki aukščiausių valdymo įstaigų. Galimi sprendimų rezultatai skamba gražiai – švaresnis oras mieste, daugiau parkų, žaliųjų erdvių, zonų pėstiesiems, mažiau nykaus asfalto miestų centruose, kamščių. Tačiau viskas nėra paprasta ir lengva, o pokyčiams žmonės būna pasiruošę geriausiai, kai jie vyksta palaipsniui ir ne priverstinai, bet vedant savo pačių suvokimo. Būtent taip toks nematomų teršalų „nuspalvinimas“ gali ir padėti! Yra atvejų, kai į aplinkosaugą žiūrima skeptiškai. Tačiau nejaugi norime be stabdžių ir be kontrolės „įdarbinti“ gamtą ir švaistyti gryną orą? O jei rastume balansą – pasiimti tiek, kiek atiduodame ir plėtoti ekonomiką bei patenkinti žmonijos poreikius nepaliekant tiek pėdsakų aplinkoje?

-Kur dar yra taikomi nuotoliniai matavimai pasitelkiant palydovus?

-Miško gaisrų ar uraganų žalos įvertinimuose, pramonėje, ūkininkavime bei orų prognozėms ar žemėlapių sudarymams. Tai tikrai platų pritaikymą turinti sritis, kuri nuolat tobulėja.

Dirbant RAL Space, man teko galimybė susitikti su NASA darbuotojais, buvo gausybė kviestinių dėstytojų ir mokslininkų paskaitų darbuotojams apie naujausias technologijas kosmoso srityje. Teko pirmą sykį būti ne tik mokslininkų kolektyve, bet ir jiems pristatyti, ką dirbu aš. Su komanda vykome ir į konferencijas, kur ir išmokau apie daugybę šios mokslinės srities pritaikymų.

-Domantai, kokių veiksmų turėtume imtis kiekvienas pirmiausia nuo savęs, kad oro tarša bent kiek sumažėtų?

-Negaliu nepaminėti dažniausiai girdimų – dažniau naudotis viešuoju transportu, pirkti mažiau mėsos (su didele paklausa didėja gyvulininkystės fermose išmetamų metano dujų kiekis), pradėti sekti atsinaujinančių išteklių technologijų raidą ar tiesiog daugiau laiko leisti gamtoje ir ją labiau pažinti. Kai ko imtis lengviau didmiestyje, tačiau dažniausia prisišliejame prie aplinkos, kurioje gyvename, ir imame pavyzdį iš draugų, pažįstamų ir artimųjų. Todėl idėjos gali po truputį sklisti nuo vieno iki kito miestelio kampo. Tačiau... Mėgstu palyginimus, todėl pabandysiu vaizdžiai paaiškinti, kodėl dažniausia lengviau pasakyti, nei imtis veiksmų.

Štai pavyzdys: yra asmeninis tikslas „noriu ...“ – vietoje daugtaškio galite įsivaizduoti savo norus. Svajonių gaudynės kartais reikalauja nemažai pastangų, valios ir ryžto. Jei kelias to noro pasiekti reikalauja daugiau energijos, nei kad tos svajonės gauname džiaugsmo – dažnai veiksmų imtis paliekame rytojui. Tačiau su globalinėmis problemomis yra dar sunkiau! Globaliniai tikslai gali būti sunkiai suprantami, sunkiai apčiuopiami... Bet viskas priklauso nuo asmeninio požiūrio – ir trupučio psichologijos gudrybių.

Industrinės revoliucijos Anglijos 19-to ir 20-to amžiaus didmiesčiai dažnai skendėjo smoge, o išėjus į gatves oras dvelkė anglimi. Tai akivaizdžiai matoma ir juntama tarša, todėl po didžiojo Londono smogo 1952 m. greitai ieškota sprendimų. Paaiškėjus aerozolinių purškiklių sukeliamai žalai ozono sluoksniui ir purškiklius uždraudus, ozono sluoksnis pamažu atsigauna. Mokame priimti sprendimus, kai akivaizdžiai matome, kad to reikia, taip pat jei draudimai (kaip aerozolinių purškiklių) nesukelia didelių nepatogumų kasdieniame gyvenime. Todėl manau, kad visuomenei keliauti oro taršos mažinimo keliu gali pavykti tada, kai to patys asmeniškai norime (arba kai tą skatins šalių vyriausybės – žiūrint optimistiškai, jei susiimtumėme ne per vėlai). To pasiekti galėtų padėti vaizdinės priemonės – pavyzdžiui, žaismingos, įdomios elektros suvartojimo statistikos, ar miestų ir miestelių oro taršos palyginimas – taip skatinant bendruomeniškumą.

-Ačiū už prasmingą pokalbį.

Plaukelių šalinimas lazeriu - depiliacija https://oblakasalon.lt/lazerine-epiliacija/