Naujausios
Maestro Virgilijaus Noreikos laikas
Praėjusieji metai maestro Virgilijui Noreikai buvo gausūs svarbių įvykių. Jis tapo savo gimtojo miesto – Šiaulių – garbės piliečiu, atšventė 80-metį, džiaugėsi muzikologo Viktoro Gerulaičio parašyta monografija „Ir kur benueičiau...“
Žymiausias šalies tenoras, įtrauktas į praėjusio šimtmečio geriausių pasaulio tenorų dvyliktuką, dainavęs garsiausiose pasaulio teatrų scenose, jaučiasi gimęs per anksti. Šiaulių dramos teatro scenoje vos septynerių metukų Nykštuko vaidmeniu prasidėjusi jo karjera galėjo būti kitokia, jei ne sovietmetis.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Laikas
Interviu su maestro „Šiaulių kraštui“ planavome maždaug mėnesį. Maestro pasidžiaugia, kad skambina šiauliečiai, bet pasižiūrėjęs savo dienotvarkę priverstas apgailestauti – nė laisvo pusvalandžio. Paskaitos, koncertai, egzaminai, sutartys, projektai, repeticijos, o tada – poilsis išvargintam balsui, kad skambėtų, pasiektų ne tik klausytojų ausis, bet ir širdis, klausytojui užgniaužtų kvapą nuo įstabaus skambesio.
„Visai neturiu laiko. Pažadus reikia tesėti“, – buvo priverstas sakyti V. Noreika visą prieššventinį laikotarpį.
Maestro laikas kiek sulėtėjo nebent po sausio 3-iąją vykusios Šiaulių vyskupijos Šeimų šventės, kurioje jis sutiko dainuoti.
Prisiminimai apie Šiaulių bruką
Į savo gimtąjį miestą Šiaulius maestro atvažiuoja kartą ar kelis per metus.
Šiauliuose buvo jo pirmoji scena ir pirmasis vaidmuo – tuometinio dramos teatro scenoje V. Noreika, būdamas septynerių, 1942 metais pradėjo vaidinti profesionalioje scenoje Nykštuką.
Dešimties metukų jis su tėvais persikėlė į Vilnių. Ir prisiminimų iš prieškario, karo Šiaulių nedaug.
„Mes gyvenome name, kuriam sudegus jo vietoje vėliau buvo pastatytas „Baltijos“ restoranas. Tai Vilniaus ir Dvaro gatvių kampas. Prisimenu Vilniaus gatvę, kuri buvo brukavota. Prieškaryje sekmadieniais kareiviai žygiuodavo su orkestru į bažnyčią. O prieš jiems žygiuojant pravažiuodavo mašina ir palaistydavo gatvę, kad kareiviams nedulkėtų. Mes, vaikai, pasiraitę kelnes stengdavomės bėgti paskui mašiną ir gauti srovę vandens“, – tokie yra pirmieji V. Noreikos prisiminimai apie Šiaulius.
Į Vilnių Virgilijus su mama išvažiavo 1945 metų lapkričio 6 dieną. Taip tiksliai V. Noreika prisimena datą, nes važiuojant sunkvežimiu, prikrautu supakuotų šeimos daiktų per Vilniaus Kalvarijų tiltą, šaudė raketos. Vaikui buvo paaiškinta, kad taip švenčiamos spalinės – revoliucijos metinės. Tą raketų garsą V. Noreika prisimena iki šiol.
Šeimos šakos
Šeima į Vilnių išvažiavo, nes V. Noreikos tėvą Leoną Noreiką pakvietė Vilniuje įkurti Dailiųjų amatų mokyklą. L. Noreika ir buvo tos mokyklos, kuri buvo dabartinėje Pamėnkalnio gatvėje, pirmasis direktorius. Tame pastate buvo ne tik mokykla, bet ir Noreikų butas.
Maestro turėjo net tris brolius ir seserį, tačiau ne visi jie buvo kraujo giminės vienas kitam.
„Mūsų šeima buvo gana sudėtinga. Ir mamai, ir tėveliui mūsų šeima buvo antroji. Todėl man broliais ir seserimis buvo ir mamytės vaikai, ir tėvelio vaikai. Iš pirmosios santuokos mama turėjo du sūnus, kurių pavardės buvo Paulauskai. Mano brolis – garsus smuikininkas Eugenijus Paulauskas.
Tėvelis pirmoje santuokoje turėjo sūnų ir dukrą. Mano brolis iš tėvelio pusės – garsus jau anžinybėn iškeliavęs aktorius Laimonas Noreika, o sesuo – pianistė Laima Noreikaitė. Nors mes esame to paties tėvo vaikai, bet jie augo pas savo mamytę“, – šeimos istoriją pasakojo maestro V. Noreika.
Vardai
Gerokas konfūzas kultūrinei Šiaulių visuomenei buvo prieš kelerius metus, kai Šiaulių miesto garbės piliečio vardui suteikti buvo iškelta ir V. Noreikos kandidatūra, tačiau komisijos balsai pasiskirstė ne už V. Noreiką. Nors visi suprato, kad maestro netrūksta nei garbės, nei vardų, bet daugelis asmeniškai nejaukiai jautėsi.
Šiaulių miesto garbės piliečiu V. Noreika tapo 2015 metais. Svečia šalis V. Noreiką įvertino žymiai anksčiau nei gimtasis miestas – Baltimorės miesto ir Merilendo valstijos (JAV) garbės piliečio vardas V. Noreikai buvo suteiktas 1991 metais.
„Nežinau visų balsavimo peripetijų. Aš pakankamai turėjau darbo, pakankamai turiu apdovanojimų, kad kaip nors vertinčiau tokius dalykus. Suteikė dabar miesto garbės piliečio vardą – man malonu. Vertinu“.
Nors V. Noreika garsus, išskirtinio balso operos solistas yra nuo 1957-ųjų, o jau 1965–1966 metais pirmasis iš pokario Lietuvos stažavosi vienoje garsiausių pasaulio operos scenų – Milano teatre „La Scala“, ir Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavo tik 2010 metais.
Pavadintas žvaigžde maestro šypsosi: „Lietuvoje vienos žvaigždės, o aš tik neblogas profesionalas“.
Per mažai Šiauliai "išnaudojo"
Jo nuomone, Šiauliai galėjo labiau jį „išnaudoti, kaip dainavimo profesorių, dainavimo pedagogą parodomosiose pamokose, peržiūrose, konkursuose“.
Maestro V. Noreika išugdė net keturiasdešimt tris puikius daininkus, tarp kurių scenos grandai – Algirdas Janutas, Sergejus Larinas, Arūnas Malikėnas, Edgaras Montvidas, Laimonas Pautienius, Audrius Rubežius, Vaidas Vyšniauskas, Liudas Norvaišas ir kiti.
Galbūt Šiauliai mažai kvietė profesorių todėl, kad neturi geros koncertinės salės?
„Lietuvoje apskritai labai prastai su geromis salėmis, išskyrus Filharmonijos, Operos ir baleto teatro. Mokomasi ne salėse, o mokyklose. Būtent jose aš galėjau būti Šiauliams naudingas. Dar pernai dėsčiau Estijoje. Dabar ten nebedirbu – sunku“, – atvėrė širdį V. Noreika.
Estija sugebėjo pasinaudoti V. Noreikos talentu: 1995–1996 metais teatro „Estonia“ Taline V. Noreika, dainavimo meistriškumo pedagogas, nuolat kviečiamas vesti meistriškumo kursus. Nuo 1997 metų – Estijos muzikos akademijos kviestinis profesorius, dainavimo skyriaus vedėjas.
Gimė ne laiku
Maestro V. Noreika yra apkeliavęs su muzikine veikla kone visą pasaulį. Jis yra dainavęs daugelyje garsiausių pasaulio teatrų scenose: Maskvos didžiajame teatre, Berlyno valstybės operoje, Paryžiaus „Grand Opera“, Buenos Airių „Teatro Colon“, Sofijos, Belgrado, Budapešto, Bukarešto, Varšuvos, Prahos, Bratislavos, Kijevo, Minsko, Talino, Rygos, Čikagos lietuvių operoje ir kitose scenose.
V. Noreika dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra jos profesorius, 1975–1991 metais Operos ir baleto teatro direktorius, meno vadovas. 1993–1994 metais dėstė Lotynų Amerikos dainavimo akademijoje Karakase, Venesueloje.
Ar gali būti labiau svaiginama karjera?
„Labai mažai keliavęs, – pribloškia atsakymu maestro. – Visą laiką mano keliavimas priklausė nuo Maskvos – Kultūros ministerijos“.
2011 metais kovą įtakingas Niujorke leidžiamas žurnalas „Opera News“ sudarė pasaulio geriausių praėjusio šimtmečio tenorų, dainavusių Edgardo partiją G. Donizetti operoje „Lucia di Lammermoor“ ("Lemermūro nuotaka") dvyliktuką. V. Noreika žurnalo pavadintas briliantiniu balsu iš Lietuvos, kuriam dėl geležinės sovietų uždangos nebuvo leista dainuoti Niujorko „Metropolitan opera“ spektakliuose. Tai V. Noreikai vienas didžiausių jo talento įvertinimų.
Nors V. Noreika yra dainavęs garsiausiose pasaulio scenose, bet jis neturėjo teisės pasirašyti kontraktų, vykdavo tik ten, kur išleisdavo Maskva.
„Aš net nežinodavau, ar mane kur kviečia dainuoti, ar nekviečia, nes visi kvietimai eidavo per Maskvą. Vos kelis procentus honoraro galėdavau sau pasilikti. Už koncertą mokėdavo 5000 dolerių, o man priklausė tik keli procentai sumos – 167 doleriai. Ir neduok Dieve, aš neparvešiu visos sumos – iš algos turėsiu sumokėti dešimteriopai. O kartais buvau priverstas dainuoti tik už dienpinigius – 10 dolerių“, – prisiminė V. Noreika.
Atėjus nepriklausomybei, maestro jau nebekvietė pasirašyti kontraktų dėl amžiaus: „Norint turėti didelę pasaulinę karjerą, reikia kokius dešimt metų su pasaulinio lygio kompanija dirbti. O aš gimiau visiškai ne tuo laiku“.
Redakcijos nuotr.
KARJERA: Garsiausio Lietuvos tenoro Virgilijaus Noreikos karjera galėjo susiklostyti visai kitaip, jei ne sovietmetis.