Naujausios
Larisa Kalpokaitė: „Kai dainuoju, nepriklausau nuo nieko“
Šiandien vakare aktorė Larisa Kalpokaitė Šiauliuose dainuos rusų romansus, taip tinkančius artėjančios moters dienos proga. Koncerto išvakarėse su Larisa Kalpokaite kalbėjomės apie moteriškumą, moters aukso amžių, brandžiuose metuose atėjusį populiarumą, aktorystę ir, žinoma, televizijos serialus. Aktorė neslepia: „Serialai man davė viską“.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Moteriškumas man niekada netrukdė
— Artėjant moters dienai, norisi kalbėti apie moteriškumą. Ar daug kur gyvenime jums padėjo jūsų moteriška charizma, ar mokėjote ja pasinaudoti?
— Ne, trūko proto man ja pasinaudoti. Aš ją naudoju su kaupu scenoje, bet gyvenime labiau veikia darbštumas ir tikslo siekimas, o ne moteriškumas. Tiesą sakant, niekada nebuvau iš tų, kuri sužavi iš pirmo žvilgsnio ir jai kažkas atitenka. Matyt, buvo moteriškesnių už mane, kad aš tuo metu negaudavau tam tikrų vaidmenų.
Kita vertus, mano moteriškumas man niekada netrukdė.
— Ar su amžiumi išmokote moteriškų gudrybių, kurių jaunystėje nežinojote?
— Taip, be abejo. Vyrams ne visada reikia sakyti, ką galvoji. Dažniausiai nereikia. Anksčiau rėždavau viską nuoširdžiai ir galvodavau, kad visi mane supras. Toli gražu, ne.
Dar išmokau į save pažiūrėti su humoru. Iš tiesų nustojau rimtai į save žiūrėti ir ėmiau vertinti ironiškai. Tai padeda.
Pradėjau vertinti laiką. Kadangi esu labai užimta, stengiuosi atsikratyti nereikalingų pasirodymų, dalyvavimų tam tikrose laidose, ypač nemokamai.
— Koks jūsų aukso amžius, geriausias laikas?
— Geriausias laikas prasidėjo nuo 42 ar 45 metų. Ir jis dar, ačiū Dievui, tęsiasi, nors, atrodytų, ir jėgos ne tos, ir išvaizda ne ta... Mano amžiaus aktorėms toks laikas yra sunkus, tad džiaugiuosi, kad esu reikalinga.
— Sako, moteris jauna, kol ką nors yra įsimylėjusi. Ar dar tenka ką nors įsimylėti?
— Ne, dabar įsimylėti būtų sudėtinga. Per daug viską matai ir labai aiškiai suvoki, be to, nelabai kas ant manęs puola. Su jaunesniais prasidėti kvaila, vyresni išmirę arba turi žmonas, tad belieka meilė scenai. Aš ją labai myliu, ir džiaugiuosi, kad ji į mane dar nespjauna.
— Ar jums kartais iškyla senatvės tema? Vis galvodavau, kad gražioms moterims, ypač aktorėms, yra sunku senti...
— Be jokios abejonės, kuriai iš mūsų neiškyla. Bet aš niekada nebuvau graži. Bent jau taip niekada man nesakė. Gerai jau gerai, dabar sako. Bet aš tuo nelabai tikiu. Puikiai žinau, kaip atrodau, pamačiusi save veidrodyje iš ryto. O raukšlelių aš nebijau, bet, dėkui Dievui, jų ne tiek daug mano veide, matyt, veido struktūrą paveldėjau iš tėčio — jis buvo beveik be raukšlių.
„Visada buvau laiminga“
— Praėję metai jums buvo intensyvūs. Šalia spektaklių, serialų, koncertų dar ir knyga „Pasivaikščiojimas su Larisa Kalpokaite“ išleista. Ar knyga apie jus bent kiek pakeitė jūsų gyvenimą?
— Nieko nepakeitė, ir negalėjo pakeisti. Tai knyga apie aktorę, o aktorės darbas — ne knygoje būti įamžintai, o vaidinti scenoje ar ekrane. Tik toks efemeriškas tas aktorinis menas, kad gal dabar, kai yra knyga, kas nors ilgiau prisimins, jog buvo tokia aktorė. Bet manęs tada nebus, ir pagaliau man jau bus vis tiek. Gal kokia mergaitė, kuri nori būti aktore, perskaitys ir pagalvos, kad nelabai jai verta eiti į šitą Golgotą.
— Negi iš tiesų atkalbinėtumėte jaunuolį, pasirinkusį šią profesiją?
— Jei jaunuoliui kyla noras tapti aktoriumi, tai valio. Bet jei jam kyla bent mažytė mintis, jei neįstos į aktorinį, tai eis kitur, tai tegul eina kitur. Antraip bus šioje profesijoje nelaimingas.
Aktoriumi gali būti tik tas žmogus, kuris neįsivaizduoja savęs niekur kitur, tik čia. Tai labai alinanti ir sunki profesija, kuri atima labai daug jėgų ir labai mažai duoda atgal. Gal retom akimirkom žiūrovų meilę, salės meilę — daugiau nieko. Jokie medaliai, premijos ar kryžiai neatperka to sunkaus darbo, iš kurio ilgainiui nieko nelieka — čia tik akimirkos menas.
— Ar jūs buvote laiminga šioje profesijoje?
— Visada buvau laiminga. Net ir neturėdama vaidmenų, nes kiekvieną akimirką džiaugiausi buvimu scenoje ir visada žinojau, kad dar man bus.
— Ir buvo? Ir atėjo?
— Būčiau melagė ir nedėkinga, jei sakyčiau, kad ne. Dabar esu labai pavargusi, išsekusi, bet laiminga. Tuo džiaugiuosi ir nenoriu, kad būtų kitaip.
Baronienę pakeitė Kalpokaitė
— Ne paslaptis, kad jums išpopuliarėti padėjo serialai. Kokia jūsų nuomonė apie televiziją apskritai?
— Serialai man davė viską: populiarumą, žinomumą, padėjo dainuoti romansus. Juk romansus dainavau ir iki serialų, būtent iki „Nekviestos meilės“. Tačiau šis serialas davė galimybę žiūrovams pirma ateiti pasižiūrėti į mane, o paskui klausytis romansų. Iš pradžių aš jiems buvau Angelina Baronienė (serialo herojė — red.past.), tačiau dabar — Larisa Kalpokaitė.
Be abejonės, televizija — pats greičiausiais kelias į populiarumą. O tie, kurie sako, kad televizija aktoriui yra žema, dažniausiai nėra į televiziją kojos įkėlę.
Mes visi norėtume filmuotis, bet mūsų sąlygomis kinas yra merdėjanti sąvoka, be to, aktorių yra žymiai daugiau, negu vienas kitas pasirodantis kinas. O televizija yra galimybė aktoriui net tik užsidirbti papildomą pinigą, bet ir pajust kamerą, padirbti prieš ją. Juk tai — tiesioginis aktoriaus darbas. Tai ką, ten turi rodytis berniukai iš gatvės?
— O ką jums reiškia dainuoti romansus?
— Dainavimas man suteikė vidinę nepriklausomybę, laisvę. Kai dainuoju, nepriklausau nuo nieko: režisierių, partnerių, vaidmens didumo ar mažumo. Išeinu kartu su akompaniatoriumi, ir kartu scenoje sukuriam tuos romansus. Romansas — ne daina, tai istorija, mažutė pjesė, kurioje kiekvieną kartą, priklausomai nuo žiūrovų, viskas pasisuka kitaip.
Niekada nemaniau, kad romansai užims tokią didelę mano gyvenimo dalį. Galvojau, kad tai bus mano išraiška, mano vaidmenų troškimas. Klydau, tai ne mano. Tai yra laimė susitikti su žiūrovais ir kartu su jais sukurti istoriją.
ISTORIJA: „Romansas — ne daina, tai istorija, mažutė pjesė, kurioje kiekvieną kartą, priklausomai nuo žiūrovų, viskas pasisuka kitaip“, — sako Larisa Kalpokaitė. nuotr. kalpokaite.Valdo Kopūsto (ELTA)
PARTNERIAI: „Kai dainuoju, nepriklausau nuo nieko: režisierių, partnerių, vaidmens didumo ar mažumo. Išeinu kartu su akompaniatoriumi, ir kartu scenoje sukuriam tuos romansus“, — sako Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Larisa Kalpokaitė dainuojanti, akompanuojant pianistui, tarptautinių konkursų laureatui Romualdui Lukošiui.