Naujausios
Kolekcininko patirtys
Daugiau nei pusę amžiaus įvairias senienas kolekcionuojančiam Petrui Dūdėnui dėl savo pomėgio teko patirti ir nemalonių akimirkų. Šaulių sąjungai panoręs dovanoti paties surinktą ginklų ir amunicijos kolekciją, jis buvo patekęs į teisėsaugos akiratį.
Laima AGANAUSKIENĖ
Laukė sprendimo
Šių metų sausio 13-oji Radviliškio rajone, Šeduvoje, gyvenančiam kolekcininkui P. Dūdėnui įsimins ne tik kaip tragiškų įvykių Lietuvoje dvidešimtmetis.
Tą dieną rajono apylinkės prokuratūra priėmė aštuonis mėnesius P. Dūdėno lauktą sprendimą, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu yra nutrauktas.
Incidentas 82-ejų metų vyrą prislėgė praėjusių metų gegužę, kai P. Dūdėnas nutarė savo surinktą ginklų ir amunicijos kolekciją padovanoti Lietuvos šaulių sąjungai.
„Pats esu šaulys. Sutariau su šaulių vadu, jis atvažiavo, apžiūrėjo, pranešė apie dovaną policijai. O kai atvažiavo policijos pareigūnai, šiems kilo įtarimų, ar visi sprogmenys yra nukenksminti. Nors patvirtinau, kad visi, buvo iškviesti “Aro“ pareigūnai. Maža to, kartu su jais atvažiavo greitoji, ugniagesių mašina, kurie visą laiką laukė prie namų, kol baigėsi “Aro“ “operacija“, — prisimena kolekcininkas.
Tąkart „Aro“ specialistai rastus sprogmenis pripažino nepavojingais, tačiau detalesnei apžiūrai buvo paimti ir išsivežti keli eksponatai — dvi Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų minosvaidžio minos, artilerijos sviedinių, kelios granatos, senutėlis medžioklinis šautuvas.
Jei ekspertai paimtuose eksponatuose būtų aptikę sprogstamųjų medžiagų, kolekcininkui būtų tekę atsakyti už neteisėtą sprogmenų laikymą.
„Pats buvau surinkęs kiekvieną savo eksponatą. Dauguma jų jau buvo nepavojingi, kitus teko pačiam nukenksminti, tad tvirtai žinojau, kad ekspertai nieko neras. Tačiau nerimas kankino visą tą laiką — ką žinai, kaip kas sugalvos tai traktuoti“, — pasibaigus tyrimui, kolekcininkas jau gali lengviau atsikvėpti.
Kolekcijoje — šaudmenys ir spaudiniai
Šeduvio P. Dūdėno kolekcijoje — ne tik jo surinkti šaudmenys, sprogmenys, kitokia kariška amunicija. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro spaudiniai — senų laikraščių, žurnalų komplektai, atskirų straipsnių iškarpos, knygos. Seniausiems komplektams — per 80 metų.
Turi jis ir senovinių monetų, pašto ženklų, dokumentų. Tiesa, šių senienų ne tiek daug, ir jos rinktos daugiau stichiškai, šalia pagrindinės kolekcijos.
Savo muziejų P. Dūdėnas įkūrė ūkiniame pastate. Sandėliuke pats pasidarė lentynas, spinteles su stalčiukais, stiklo vitrinas. Pirmajame ūkinio pastato aukšte kolekcininkas įkurdino spaudinius, o virš jų įrengęs antrąjį aukštą — visą likusią kolekciją.
Nors P. Dūdėno muziejus užima vos kelis kvadratinius metrus, viskas jame turi savo vietą, prie kiekvieno eksponato yra lentelė su reikalingiausia informacija. Užrašus sena spausdinimo mašinėle irgi darė pats kolekcininkas.
„Patalpos žiemą nekūrenamos, todėl kai kurie spaudiniai pradėjo drėkti, užėjus jaučiamas pelėsio kvapas. Vasarą aš čia lankausi dažnai — pravėdinu, sėdžiu, vartau laikraščius, žurnalus. Aš čia atsigaunu“, — sako P. Dūdėnas, savo muziejų įkūręs 1980 metais.
Kliuvo dėl smetoninio vadovėlio
P. Dūdėno bute nemažai šiandieninių spaudos leidinių, kuriuos jis prenumeruoja ir noriai skaito.
„Pomėgis skaityti mane lydi nuo pat vaikystės. Jei mama norėdavo, kad su manimi nereikėtų užsiimti, apdėdavo knygomis, laikraščiais ir palikdavo. Tarp jų aš galėjau būti valandas. Dar žodžio “knyga“ neištardavau, vadindavau ją “nanyga“, o jau patikdavo jas vartyti, žiūrinėti“, — pasakoja kolekcionierius.
Dėl pomėgio senienoms P. Dūdėnas yra nukentėjęs ir anksčiau. Kai jaunystėje dirbo pradinių klasių mokytoju bei mokyklos vadovu, jis pakliuvo į inspektorių nemalonę, kai šie pamatė, jog mokytojas vaikus matematikos moko iš smetoninio vadovėlio.
„Tada tuoj pat buvau atleistas iš pareigų, bet pavyko įsidarbinti Antalieptės vaikų namuose“, — jaunystės metus mena kolekcininkas. Vėliau jis Kaune įsigijo dantų techniko specialybę ir iki pat pensijos dirbo šį darbą Šeduvoje.
Visa kolekcija — paties surinkta
Šeduvoje medikas susidraugavo su muziejininku Vytautu Šenausku ir kartu su juo stačia galva paniro į kraštotyros gelmes: „Kur tik mes abu nesame išmaišę. Pasako kas, kad tokiame tai miške yra matę nuo karo likusių sprogmenų, šovinių, kuriu savo “Pobiedą“ ir lekiam. Nieko iš niekur nesu pirkęs ar mainęs, niekada nesu iš savo pomėgio daręs biznio — viską radau pats ar kartu su Vytautu.
Daugiausia amunicijos esam radę Liaudiškių miške, Baisogalos apylinkėse„.
Daugumą radinių P. Dūdėnas perdavė tuometiniam Šeduvos muziejui, o tai, kas muziejui netiko arba nebetilpo, pasiliko sau, vėliau „apgyvendino“ savo asmeniniame muziejuje.
Už aktyvią kraštotyrinę veiklą ir nuopelnus šioje srityje P. Dūdėnas pernai, per Vasario 16-osios iškilmes, buvo apdovanotas rajono mero Padėkos ženklu. Likimo ironija: praėjus vos trejetui mėnesių, ši jo veikla sudomino ir teisėsaugą.
Autorės nuotr.
KRAŠTOTYRININKAS: Kraštotyrininkas ir kolekcininkas Petras Dūdėnas šį savo pomėgį puoselėja daugiau nei pusę amžiaus.
SENIENOS: Kai kuriems Petro Dūdėno kolekcijos eksponatams — gerokai per 80 metų.
ŠAUDMENYS: Ginklų ir amunicijos kolekcija buvo susidomėjusi policija bei „Aro“ pareigūnai.
KNYGRIŠYSTĖ: Įrišti laikraščius bei žurnalus Petras Dūdėnas išmoko iš knygrišiu dirbusio dėdės. Tam jis turi ir specialią įrangą.