Naujausios
Suvedė likimas
„Tą vakarą, atsimenu, turėjau švęsti Naujuosius pas draugę Noriūnuose, Kupiškio rajone, tačiau kita pažįstama prikalbino sutikti naujus metus Panevėžyje. Žadėjo, kad bus labai smagu, į svečius atvažiuos atostogų grįžęs, kažkur Sibire, Baikalo-Amūro magistralės statybose dirbantis jos giminaitis. O tas giminaitis ir buvo dabartinis mano vyras Edmundas“, – nusišypsojo I. Styrienė.
Irena Edmundui taip krito į akį, kad jis po atostogų į darbą taip ir nebegrįžo, paštu išsiuntė pareiškimą, o po kelių mėnesių, balandį pora susituokė.
Pasak pašnekovės, anuomet daug porų nieko nelaukę susituokdavo, nes sugyventinių statusas būdavo visuomenėje smerkiamas.
„Seniau visi skubėdavo tuoktis, kad tik greičiau. Man tada buvo dvidešitmt ketveri, o Edmundui – dvidešimt septyneri. Pagal anų laikų vertinimą buvome „senbernis“ ir „senmergė“, o šiais laikais sakytų, kad anksti sukūrėme šeimą“, – palygina I. Styrienė.
Pomėgis virto uždarbiu
Kurį laiką jaunavedžiai gyveno Panevėžyje, šeimyniniame bendrabutyje. Irena dirbo buhaltere, Edmundas – santechniku, o po darbų eidavo ruošti valgius krikštynoms, vestuvėms ir kitoms asmeninėms šventėms. I. Styrienė tvirtino, kad iškviečiamoji gaspadinystė į judviejų gyvenimus atėjo netikėtai.
„Man visada patikdavo kepti, gaminti, čia mano toks pomėgis buvo. Atsiranda koks naujas pyragas, nusiperki ir ištyrinėji, kaip jis čia pagamintas. Bandai, bandai, kepi, kepi, kol pavyksta.
Draugės žinojo mano pomėgį, tai sykį viena jų paprašė suorganizuoti vestuves dvidešimčiai žmonių. Iš pradžių bijojau, bet smalsumas nugalėjo. Su drauge šiam pokyliui valgius ruošėme naktimis, labai stengėmės, kad nenuviltume. Neblogai mums pasisekė, dar tą pačią dieną pora svečių užsiprašė mus kitai šventei“, – prisiminė I. Styrienė.
Gaspadinė ir jos asistentas
Anot pašnekovės, dabar asmeninių švenčių proga madinga užsisakyti pobūvių salę arba visą sodybą, o anksčiau taip iškilmingai buvo švenčiamos tik vestuvės. Mat krikštynas, gimtadienius ir kitas paprastesnes progas minėdavo namuose. Žodžiu, užsakymai ruošti proginius valgius pasipylė, kaip iš gausybės rago. „Teko su drauge užsakymais pasidalinti. Kadangi vienai be pagalbos šventei valgių priruošti sunku, vyras Edmundas tapo jos svarbiausiu pagalbininku“,- didžiuodamasi sako moteris.
„Padėdavau jai ruošti žuvies, mėsos patiekalus, prie pyragėlių nelįsdavau, Irenai palikdavau, nes ten reikia kruopštumo. Aš dar už pavežėją būdavau, nes ji vairuotojo teisių ji tada neturėjo“, – sako šeimos galva E. Styra.
Nors teko dirbti sunkiai, judviem tokia veikla labai patiko. „Nors šventės dažniausiai būdavo savaitgaliais, valgius turėdavome ruošti darbo dienomis. Todėl buvo praktiškai vakarinis ir naktinis darbas, kai kada ir iki paryčių darbavomės, kad viską spėtume. Ne dėl pinigų dirbome, bet dėl to, kad patiems smagu buvo, kad visąlaik tarp žmonių. Irena moka groti akordeonu, ji tokia artistiška, tai svečius dar palinksmindavo. Žinoma, prie puodų esame ir ne kartą susipykę, dabar dar kartais pajuokaujame, iš kur vienas su kitu tiek kantrybės turėjome“, – nusijuokė E. Styra.
„Kai kasdien gamini maistą tokiais dideliais kiekiais, tai grįžus namo nebesinori įmantrių patiekalų ruošti. Dažniausiai virdavau arba kepdavau kiaušinius, tai Edmundas per dantį kartais partraukdavo sakydamas, gal jau gana tų kiaušinių, nes abu tuoj pradėsime cypsėti“, – paantrino žmona.
Nuotykiai su vyniotiniais...
Ar gera gaspadinė turi gaminti pagal receptą, ar viską deda iš akies? I. Styrienė sako, kad gaminant maistą svarbiausia kūrybiškumas – kaskart valgius ruoši vis kituose namuose ir iš to, ką duoda.
„Yra buvę visokių nutikimų. Pavyzdžiui, užsiplepėjome ir sudeginome vyniotinius. Tai buvo mūsų kaltė, nes šeimininkai įspėjo, kad krosnis kaitri, greitai kepa, reikia dažniau pažiūrėti. O tuo metu mėsa buvo deficitas, parduotuvėje nenupirksi, tai gerai, kad draugė prasitarė turinti jos savo šaldiklyje. Sušaldytą mėsą vandenyje mirkėme, atšildėme ir sunaudojome. Nesisakėme šeimininkams, ką pridirbę“, – prisiminusi dabar jau juokiasi I. Styrienė.
O E. Styrai atmintyje įstrigo per smarkiai suspausti mėsos vyniotiniai, kurie išėjo labai ploni. Čia iš bėdos gelbėjo gaspadinės išmonė – Irena supjaustė vyniotinį šiaudeliais, gražiai patiekė ir svečiams toks užkandis labai patiko.
Atvyko pagyventi laikinai, o pasiliko visam
Dirbdami Panevėžyje, sutuoktiniai laukė kooperatinio buto. Laukė ir sulaukė, tačiau jame negyveno nė vienos dienos. Mat nutiko taip, kad ekonominės blokados metais Edmundas, kaip ir daugelis gyventojų, tuo metu neteko darbo, todėl grįžo į tėviškę, o po kurio laiko, paskui jį, atsikraustė ir Irena.
„Edmundo tėtis pasiūlė mums susitvarkyti mažutę trobelę tame pačiame kaime ir laikinai pagyventi. Aš dar kurį laiką dirbau Panevėžy, savaitgaliais tik į Šiekštininkus grįždavau. Kai iš darbo išėjau, gana neblogas išeitines gavau, iš tų pinigų ir gyvulių įsigijome, ir namus susitvarkėme. Taip ir pasilikome čia visam“, – teigė I. Styrienė.
Nors šiuo metu Šiekštininkų kaime tik keturios gyvenamos sodybos, moters teigimu, kadaise čia buvo apie keturiasdešimt trobesių.
„Taip, Šiekštininkai tikrai gana atokus kaimas, čia trijų rajonų sandūra, pakraštys, bet, jei atsuktume laiką atgal, savo sprendimo tikrai nekeistume, čia mums gera gyventi“, – tikino I. Styrienė.
Paroje neužtekdavo laiko
Ūkininkauti Styroms sekėsi puikiai, tačiau vien tik pieno ūkiu neapsiribojo. Ėmėsi vėl ruošti patiekalus šventėms, o vėliau, kai gaspadinystė nebebuvo tokia populiari, sugalvojo prekiauti pačių užaugintomis daržovėmis.
„Paroje laiko kartais neužtekdavo. Atsikeliame paryčiais ir vienas eina karvių melžt, o kitas daržovių tvarkyti. Iki šeštos ryto viskas turi būti padaryta, nes reikia į turgų važiuoti. Grįžti ir kiti ūkio darbai laukia pagal sezoną: arimas, sėjimas, javų kūlimas. Paskutiniu metu 60 ha žemės turėjome ir 20 karvių. Šiltuoju metų laiku labai sunku, bet žiemą leisdavome sau nuo darbų atitrūkti ir į Egiptą išvažiuoti pailsėti“, – porino I. Styrienė.
Dabar ūkininkauja tik savo malonumui
Daržovių auginimo atsisakę, nes per sunku, Styros, kaip jie patys sako, vieną dieną baigė ūkininkavimą. „Kai nusprendėme atsisakyti ūkininkavimo, buvo gal kokie 2015 metai. Edmundas turėjo bėdų su nugara, o po stuburo operacijos jis nebegalėjo nei į traktorių įlipti, išlipti, nei ką nors kelti. Teko karves išparduoti. Labai sunku abiem buvo, nes buvome pripratę nuolat dirbti. Iš dabartinės perspektyvos žiūrint, gerai, kad gyvulių atsisakėme. Dabar nesame pririšti prie karvių uodegų, daugiau galime skirti laiko mėgstamoms veikloms“, – pasidžiaugė I. Styrienė.
Tačiau pora nesėdėjo sudėjusi rankų – įkūrė veiklumu garsėjančią kaimo bendruomenę. Beje, visų ūkinių gyvulių jie taip ir neatsisakė.
„Juokaujame, kad turime pusantros karvės. Laikome jas savo reikmėms, karvę ir telyčią, dar šiek tiek vištų“, – išvardijo E. Styra.
Savaitgalis ir švenčių dienos – brangiausiems
Pokalbio metu pora prasitarė turintys dukrą, tiksliau įdukrą, mat dar gyvendami Panevėžyje, nusprendė įsivaikinti pustrečių metukų mergaitę.
„Taip jau lemta, kad mums nepavyko susilaukti biologinių vaikų, o labai jų norėjome. Žmona išgirdo per radiją paraginimą, kad per šventes nė vieno vaiko neturėtų likti vaikų namuose, tad pasiėmėme Sandrutę. Taip ji mūsų namuose ir užaugo“, – paaiškino E. Styra.
Šiandien Styrų įdukra jau suaugusi, gyvena atskirą gyvenimą ir pati augina dvi atžalas, kas be jokios abejonės yra didis turtas seneliams.
„Vyresnėlė Karina praktiškai pas mus ir užaugo, mes beveik kiekvieną savaitgalį važiuojame jos atsivežti iš Biržų“, – sakė I. Styrienė.
Pagaminta su meile
Šiandien Styros žinomi kaip Kučgalyje esančios, tik penktadienį veikiančios, kepyklėlės savininkai. Kepyklėlė garsėja labai gardžiais naminiais mėsos ir konditeriniais gaminiais, sūriais. Į kepyklėlę geriausia atvažiuoti rytą, nes priešpiet visa produkcija jau gali būti iššluota. Klientai mėgsta kepyklėlės gaminius, dėl to, kad jie primena vaikystės skonį, lyg būtų pagaminta namuose, pas močiutę kaime.
„Naudojame naminį pieną, naminę varškę, bet miltai, kiaušiniai ir kiauliena – pirktiniai“, – patikslino I. Styrienė.
Pastarasis metas labai įtemptas, mat yra nemažai šventinių užsakymų. Naminių gaminių ypač prašo emigrantai, o užsakymą pateikia jų artimieji.
Ilgos ir laimingos santuokos receptas
Ir dabar kepyklėlėje Styros abu darbuojasi. Jau greit bus keturiasdešimt metų, kaip jie kartu.
„Mūsų receptas – kantrybė, o susipykus, padeda tik nuoširdus pokalbis“, – pokalbį užbaigė I. Styrienė.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
