Naujausios
Kantrybė ir meilė dalinta dešimčiai vaikų
82–ejų metų Vandą Andrulienę Prezidentė apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Motinos nuopelnas – dešimt vaikų. Iš jų Lietuva jau pasipildė 48 žmonėmis: 23 Vandos anūkais ir 25 proanūkiais.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Vaikai – motinos turtas
Vanda Andrulienė pasitinka jaukiame dviejų kambarių bute Kelmėje. Čia gyvena jau penkiolika metų. Butas – žento Jono, dukros Elytės vyro, dovana: „Pati nebūčiau įpirkusi. Už savo trobelę gavau tik kelis šimtus. Kas ten? Senas laužiukas.“
Gyvenimą kaime praleidusi V. Andrulienė pasakoja apie namus Vaiguvos seniūnijoje, Daugėliškės kaime. Ištremtų senelių sodyboje Vanda ir Juozas Andruliai išaugino dešimt vaikų. Prieš 23 metus Juozas Andrulis mirė.
Vaikai nenorėjo vienos mamos palikti atokiame vienkiemyje.
„Nesitikėjau, kad senatvę leisiu tokioje vigadoje, – miesto patogumais džiaugiasi daug vargo patyrusi moteris. – Kartais galvoju, iš kur jaunystėje sėmiausi tiek sveikatos ir kantrybės. Ačiū Viešpačiui, kad iškenčiau. Turtų neužgyvenau. Bet turiu neįkainojamą turtą – vaikus.“
„Arba žindau, arba laukiuosi“
Vanda ištekėjo dvidešimties metų. Prieš tai ketverius metus draugavo su savo išrinktuoju Juozu. Jaunikis kelis kartus siuntė pas jos tėvus piršlius. Bet tėvai ne iš karto leido tekėti. Nepatiko, kad Juozas kitokių pažiūrų.
Ir charakteriu jis buvo priešingybė Vandai. Ji – rami, taiki, kantri. O jis – gyvas, judrus, mėgstantis pramogauti. Ištekėjo, gimė sūnus. Paskui vaikai pasipylė kas dveji metai.
„Vienus metus žindau, kitus – nėščia. Atsimenu, vyriausias Stasiukas jau ženijasi, o aš, keturiasdešimtmetė, dar laukiuosi. Nuėjau į Užventį pas akušerę ir verkiu. Sarmata, daugiau nieko“, – prisimena moteris.
Ji neidealizuoja savo šeimos – visko būdavę. Tačiau vyras nešė algą į namus, vyriškus ūkio darbus nudirbdavo. Net šakočių pridroždavo ir dailių krepšių pripindavo.
Pietūs po pagalve
Vyras dirbo kolūkyje. Vandai likdavo visi moteriški darbai namuose ir tvartuose. Reikėjo laikyti nemažai gyvulių, kad išmaitintų šeimą.
„Vienoj rankoj kibiras, kitoj – Elytė, į padelkas įsikibęs šalia eina Staselis, – vos per dvidešimt metų tada buvo V. Andrulienei. – Atsisėdu ant žemės, apsižergiu bliūdą, vaikai šalia šliaužioja, o aš trinu drabužiukus ir vystyklus. Paskui jau pasidarė kiek lengviau. Vaikas vaiką pasupdavo. Atsirado skalbimo mašinos.“
Kelmės rajono meru dirbantis vienas Vandos Andrulienės sūnų Vaclovas prisimena, jog, grįžęs iš mokyklos, visuomet rasdavo namuose šilto maisto. Mama pakišdavo po pagalvėmis, kad neatšaltų.
„Mama mums atidavė visą savo gyvenimą, – sako Vaclovas Andrulis. – Namuose būdavo tvarka ir švara. Ji spėdavo privirti valgio, susitvarkyti, suadyti, susiūti. Visuomet rami, kantri. Su mumis mokėdavo gražiuoju susitarti. Nė karto nesu gavęs mušti. Tik tėvas yra užmetęs kepure.“
Sveiki ir laimingi
23 anūkus ir 25 proanūkius turinti V. Andrulienė – dar žvali ir energinga.
Vyriausias 61 metų sūnus Stanislovas gyvena Kelmėje, dirba vadybininku. Dukra Elytė – Klaipėdoje, pensininkė. Dirbo pardavėja. Jos vyras Jonas Vyšniauskas įkūrė statybų bendrovę. Žento įmonėje dirba uostamiestyje gyvenantys Vandos Andrulienės sūnūs Juozas, Vytautas ir Kęstas.
Sūnus Jonas gyvena Kijeve. Baigęs mokslus jis dar tarybiniais laikais tapo aukšto rango karininku, buvo paskirtas dirbti Ukrainoje. Iki šiol majoras Jonas gyvena Kijeve. Ten mokslus baigė jo dukra Kristina ir sūnus Jonas. Jie – taip pat karininkai.
Sūnus Jonas bent kartą per metus aplanko mamą, paremia ją finansiškai.
„Vaclovas buvo darbininkas, – geru žodžiu šiandieninį rajono merą V. Andrulį mini jo mama. – Ir namuose padėdavo, ir pas mano tėvukus bėgdavo bulvių vagoti, daržų ravėti. Džiaugdavosi gavęs kokį rubliuką. Vasarą dirbdavo kolūkyje.“
Baigęs tuometinę Žemės ūkio akademiją, Vaclovas dirbo vyriausiuoju agronomu Akmenių tarybiniame ūkyje, paskui – Pašilėje. Vėliau tapo Kražių seniūnu. O dabar – rajono meras.
Kelmėje gyvena ir jauniausios dukros Zita bei Danutė.
Motinai širdį suspaudžia tik dėl sūnaus Pranelio – žuvo avarijoje vos keturiasdešimties.
Saldainiams ir limonadui nebuvo pinigų
„Jeigu būtų bėda, kiekvienas iš mano vaikų padėtų, – įsitikinusi V. Andrulienė. – Bet kad man visko užtenka. Vaikai vasarom eidavo į kolūkį. Padėjo man užsidirbti penkiolika metų darbo stažo. Gaunu nedidelę pensiją. Bet dar antra tiek valstybė prideda kaip daugiavaikei motinai. Šiek tiek kompensuoja mokestį už šilumą bute.“
Pasak dešimties vaikų mamos, anksčiau buvę sunkiau.
Reikėjo visai šeimai smarkiai plušėti, kad užtektų duonos ir drabužių. „Karbonadų kasdien nevalgėme. Bet kasdien prigalvodavau ką nors, ką vaikai mėgsta. Virdavau cepelinus, bulves su spirgučiais, kepdavau kugelį, – prisimena mama. – Vaikai, užsidirbę rubliuką kolūkyje ar pas kaimynus, saldainių ir limonado nepirkdavo. Žiūrėdavo, kad apsirengtų mokyklai. Ir vietos nebuvo perteklius. Po du tekdavo miegoti vienoje lovoje. Vyresnieji į mokyklą pėsti eidavo po septynis kilometrus.“
Akių nedraskė
V. Andrulienė stebisi, kaip dabar kai kurie vaikai kalba su tėvais ir mokytojais, šoka į akis. Jos vaikai niekuomet akių nedraskė.
„Pareis iš mokyklos, tuoj uniformas nusirengia, pavalgo – ir prie knygų. Prie mokslo nė vieno nereikėjo raginti. Vyras eidavo į tėvų susirinkimus. Visada pareidavo patenkintas, kad jo vaikus mokytojai gyrė. Paruošę pamokas irgi nedykinėdavo. Kas eidavo malkų parnešti, kas šieno gyvuliams papešti.“
„Nuo šeštos klasės kolūkyje vasaromis dirbau, – pasakoja V. Andrulienės sūnus Vaclovas. – Per mėnesį uždirbdavau po šimtą rublių. Užtekdavo drabužiams ir dviračiui. Mokykloje nesiskyrėme nuo kitų vaikų. Dar gražiau ir tvarkingiau būdavome apsirengę. Aišku, mes nekeliaudavome, nebūdavome stovyklose. Bet dėl to nejautėme nuoskaudos. Brolių ir seserų pilnas kiemas buvo panašus į stovyklą.“
Autorės nuotr.
GYVENIMAS: Visą gyvenimą Vanda Andrulienė atidavė savo vaikams. Ir vadina tai ne auka, o dovana.
SŪNUS: Vaclovas Andrulis, išaugęs dešimties vaikų šeimoje, šiuo metu yra rajono meru.
Asmeninės nuotr.
ŠEIMA: Septyniasdešimtmečio proga Vanda Andrulienė nusifotografavo su visais savo vaikais ir jų šeimomis.