Naujausios
Kaklaraiščiai: nuo šilko iki metalo gaminių
Joniškio garbės pilietis, žinomas radijo balsas Juozas Šalkauskas kaklaraištį galėtų keisti kasdien beveik ketverius metus, antrą kartą to paties nepasirišdamas. Išskirtinės kolekcijos savininkas ypač džiaugiasi Lietuvos rekordą pelniusiu kraštiečių dovanotu metalo kaklaraiščiu, o tarpušvenčiu joniškiečiams jis pristatė kalėdines šias vyriško garderobo puošmenas.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Kaklaraištį lengviau pasikeisti nei kostiumą
Joniškio Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos langai prieš Kalėdas tapo šventinių kaklaraiščių ekspozicija. Apie 80 skirtingų egzempliorių su besmegeniais, Kalėdų Seneliais, rogėmis, elniais, dovanų maišais ne vieną skubantį praeivį paskatino stabtelti ir nusišypsoti.
Ne mažiau giedros nuotaikos joniškiečiams suteikė ir pats kolekcijos savininkas kraštietis Juozas Šalkauskas, į parodos pristatymo renginį įžengdamas, pasidabinęs balta ilga barzda. Prasidėjus šventiniam laikui jis jau 38-erius metus dirba Kalėdų Seneliu, net telefonu atsiliepdamas juo prisistato.
Kalėdų Senelio veikla ir davė impulsą kolekcijos pradžiai. Tai vieni, tai kiti padovanodavo ar pats nusipirkdavo žaismingą egzempliorių.
„Pradėjo kviesti į susitikimus, renginius. Kostiumo kaskart kito neapsivilksi. Gali marškinius pasikeisti, o geriausia – kaklaraištį. Iš pradžių pirkau su taškeliais, juostelėmis, o paskui sužinojau, kad yra proginių kaklaraiščių, visi jie išskirtiniai“, – pasakoja Juozas Šalkauskas.
Siūlai – kaklaraiščiui taisyti
Žinomo kraštiečio kolekcijoje jau yra daugiau kaip 1 400 kaklaraiščių, pagamintų iš įvairiausių medžiagų – nuo šilko iki metalo, nuo medžio iki gintaro.
Gintarinį kaklaraištį, sukurtą iš 888 gabalėlių lietuviško „aukso“, J. Šalkauskas įsigijo vienoje parodoje. Po kelerių metų pardavėjai ieškojo, norėdami jį perpirkti, bet naujasis šeimininkas nepardavė. Unikalus gaminys įgijo išskirtinę vertę.
Iš Gobio dykumos (Mongolija) parsivežtas neįprastas vilnonis baltos ir raudonos spalvų kaklaraištis, prie kurio pirkėjui buvo pridėtos ir miniatiūrinės raudonų bei baltų siūlų ritės. Atsargai – jei netyčia praplyštų ar išdiltų...
Unikalus egzempliorius iš Šri Lankos
Lankantis Šri Lankoje kelionės vadovas žinomam Lietuvos radijo balsui pasiūlė įsigyti kaklaraištį su drambliais, bet jis atsisakė, nes norėjo kažko labiau atspindinčio krašto kultūrą. Įpusėjus tolimai išvykai, kai Juozas Šalkauskas jau buvo „palaidojęs“ savo norą, gidas nuvedė jį į prekyvietę, kur kabojo gausybė įvairių spalvų šilko kaklaraiščių.
Žmona Irena padėjo išsirinkti sodrios salotinės spalvos gaminį, kainavusį penkis dolerius. Tada jie buvo nuvesti į manufaktūrą trečiame aukšte, kur pagal užsakymą darbuotoja turėjo išsiuvinėti pageidaujamą užrašą ar vaizdelį. Lietuvis norėjo Šri Lankos žemėlapio su pavadinimu. Nors darbas nemenkas, naginga siuvinėtoja jį atliko per dieną ir tai kainavo vos tris dolerius.
„Moterys Šri Lankoje 12 valandų skina arbatos lapus plantacijose, kad užsidirbtų tuos tris dolerius“, – apie sunkiai įsivaizduojamą šrilankiečių dalią pasakojo J. Šalkauskas.
Jo kolekcijoje – ir Lietuvos banko, su kurio buvusiu vadovu Reinoldijumi Šarkinu pats bene trejus metus vedė derybas dėl lito įamžinimo, kaklaraiščiai. Viename išausti maži lėktuvėliai, puošę dešimties litų kupiūrą, kitame – lito ir euro santykį žymintis skaičius „3,4528“.
O štai sausio 1-ąją, Lietuvos vėliavos dieną, kai rengiama iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija, Juozas Šalkauskas pasiriša trispalvį kaklaraištį. Pamatęs Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko trispalvę varlytę, kartą jis juokais sukritikavo, kad ši ne taip gerai atrodanti, nes geltonos ir raudonos spalvų sparneliai platesni negu centre esantis žalias mazgas, o Lietuvos vėliavoje ir jo kaklaraištyje kiekviena spalva užima vienodą plotį.
Registruotas rekordų knygoje
Bene labiausiai pastaruoju metu kolekcijos savininką džiugina 1 kilogramą 360 gramų sveriantis, į Lietuvos rekordų knygą įrašytas metalinis kaklaraištis, papuoštas iškaltomis ąžuolo, siprybės medžio, šakelėmis ir gilėmis. Šį darbą gamino metalo gaminių įmonėje dirbantis joniškietis Jonas Gvozdas, o dovanojo Kirnaičių kaimo bendruomenė.
„Kasmet organizuojame kaimo bendruomenių festivalius. Penktajame festivalyje Juozas skaitė eiles, o nuo šeštojo tapo nepamainomu renginio balsu. Norėjome jam padovanoti ką nors gražaus, mielo širdžiai“, – apie sumanymą pasakojo Kirnaičių kaimo bendruomenės pirmininkas Kęstutis Ladukas.
90 procentų progų rastų tinkamą kaklaraištį
Itin daug – apie 150 – kolekcionieriaus kaklaraiščių priskirtini sporto temai. Tarp jų – egzempliorius su Arvydo Sabonio parašu, taip pat ir gaminys Miuncheno olimpinėms žaidynėms. Iš jau minėto Kęstučio Laduko jis gavo Maskvos olimpiadai gamintą „Dangos“ fabriko kaklaraištį.
„Turbūt į 90 procentų renginių galėčiau ateiti pritaikęs tinkamą pagal progą kaklaraištį. Vykdamas į ligoninės sukaktį, pasirišau puoštą stetoskopų paveikslėliais, o odontologus nustebinau egzemplioriumi su krūminiu dantimi bei jų darbo įrankiais“, – pasakojo Juozas Šalkauskas.
Garsaus prekinio ženklo kaklaraiščio nenusipirksi pigiau nei už 50 dolerių, tačiau piniginė vertė kolekcininkui nėra svarbi. Įdomiau jo nestandartiškumas, unikalumas, nes jis parodo dėvinčiojo asmenybę, statusą, priklausomybę kuriai nors organizacijai.
„Ne šalis ar firma svarbi. Kaklaraištis yra emocija, harmonija. Jis aplinkiniams kelia pasitikėjimą arba kaip kaukė patraukia dėmesį, suteikia vaidmenį“, – atviravo Juozas Šalkauskas.
Patarimai ir faktai apie kaklaraištį
Kaklaraištis – nedidelė audinio juosta, rišama ant kaklo, kilo iš kaklaskarės, kurios istorija siekia gilią senovę. Pasak įvairių šaltinių, šiuolaikinių kaklaraiščių „pirmtakai“ pasirodė Anglijoje ir Prancūzijoje XVI amžiaus pabaigoje.
Kaklaraištis skirtingais istorijos tarpsniais galėjo pabrėžti aukštą žmogaus visuomeninį statusą, priklausomybę įvairioms organizacijoms, tačiau galėjo kainuoti gyvybę. Sovietų Sąjungoje, Etiopijoje ar Kambodžoje per revoliucijas kaklaraištį ryšėję asmenys būdavo išvadinami buržujais ir sušaudomi.
Irane kaklaraiščiai uždrausti kaip „dekadentiškos antimusulmoniškos Vakarų kultūros simbolis“.
Šiais laikais kaklaraiščiai gaminami iš šilko, vilnos, poliesterio arba mezgami. Kaklaraiščiai iš sintetinių medžiagų dažniau naudojami uniformoms.
Tyrimais nustatyta, kad darbdaviams labiausiai patinka potencialūs darbuotojai su mėlynų tonų kaklaraiščiais.
Derinys – raudonas kaklaraištis ir balti marškiniai – rodo valdžią ir jėgą.
Prie dryžuotų marškinių dera ryšėti tik siaurą kaklaraištį.
Nenešiojami kaklaraiščiai turi kaboti, išskyrus megztus, kurie laikomi susukti į ritinėlius.
Panešiojus kaklaraištį, reikia dviems dienom padėti ištiestą, tada išnyks raukšlės.
Suteptus kaklaraiščius geriausia valyti cheminėje valykloje. Skalbiami tik sintetiniai kaklaraiščiai.
Jei kaklaraiščio galas sukištas į kelnes, reiškia, jis yra per ilgas arba kelnių juosmuo – per aukštai.
Nekaip atrodo trumpi kaklaraiščiai, vos siekiantys vyro krūtinę.
Tradiciškai kaklaraiščio galas turi dengti diržo sagtį.
Jei esate stambus, patartina ryšėti ryškius kaklaraiščius, nes taip atitraukiamas dėmesys nuo kūno formų.
Žemi vyrai turėtų vengti plačių kaklaraiščių, aukštiems vyrams itin tinka ryškūs kaklaraiščiai.
Autorės nuotr.
TRISPALVIS: Lietuvos vėliavos dieną Juozas Šalkauskas paprastai pasipuošia trispalviu kaklaraiščiu.
PARAŠAS: Kolekcijoje – ir kaklaraištis su Arvydo Sabonio parašu, ir vilnonis egzempliorius (dešinėje) iš Mongolijos.
KALĖDOS: Joniškio Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos languose kabo kalėdiniai kaklaraiščiai.
GINTARINIS: Bibliotekininkės Eglės Šukienės rankose – kaklaraištis iš 888 gintaro gabalėlių.
REKORDINIS: Kalėdų Senelio barzda ir kepure pasipuošęs Juozas Šalkauskas rekordinį 1 kilogramą 360 gramų sveriantį metalo kaklaraištį užkabino jį pagaminusiam meistrui Jonui Gvozdui.
DOVANA: Juozas Šalkauskas parodos pristatyme ryšėjo kaklaraištį su šventosios šeimos vaizdeliu, o iš naujo susibūrusio joniškiečių muzikantų kolektyvo dovanų gavo grojantį kaklaraištį su Kalėdų Seneliu.
SKAIČIUS: Juozas Šalkauskas sakė savo kolekcijoje jau turintis daugiau kaip 1400 kaklaraiščių.