Naujausios
„Biržiečių žodis“ šiandien kalbina Mindaugą ir Kristiną – ne biržiečius, bet dirbančius Biržams.
Kristina, Mindaugai, kaip jaučiatės Biržuose, kurie nei vienam jūsų nėra gimtieji ir į kuriuos atvykote iš sostinės?
Kristina: Biržuose jau tris metus gyvenam. Galiu drąsiai ir nuoširdžiai pasakyti, kad mėgaujamės mažo miesto privalumais: atstumai įveikiami pėsčiomis, galime sutaupyti laiko ir skirti jį šeimai. Džiugina galimybė vaikams lankyti įvairiausius būrelius, kurie kokybe niekuo nenusileidžia sostinės būreliams, tačiau Biržuose jie įperkami daug lengviau. Dėl mažų atstumų vaikas būrelius gali pasiekti pats, arba mūsų pavėžėjimas užtrunka vos keletą minučių. Tai atriša rankas ir išvaduoja nuo bereikalingo streso.
Biržai – ne šiaip mažas Lietuvos miestas. Mes mėgaujamės sena ir turtinga jo istorija. Dalinamės ja su savo draugais iš visos Lietuvos ir dauguma jų būna nustebinti, kad Lietuvoje yra dar viena pilis – ne tik Trakų. Jaučiamės savotiški Biržų ambasadoriai – ir tuo didžiuojamės. Bandome čia, o ne sostinėje, organizuoti renginius ir veiklas, kurias vystėme Vilniuje. Tai, prisipažinsiu, nėra lengva. Bet lygiai taip pat įdomu ir prasminga.
Labai džiaugiamės nuostabiomis pasivaikščiojimų, poilsio erdvėmis. Jos pasiekiamos vos per kelias minutes iš bet kurio Biržų taško. Vietiniai, nepabuvę didesniuose miestuose, kartais, matome, nevertina to, ką turi. Nebesidžiaugia. O mes mėgaujamės. Palydėti saulę nuo pylimo, pasigėrėti rudeniu smegduobių parke, ežero ramuma pakrantės take mėnesienoje – mūsų įprasti maršrutai.
Mindaugas: Pritariu Kristinai – dabar aiškiau pradeda matytis skirtumai tarp didmiesčio ir gyvenimo mažesniame mieste. Čia taip lengvai nepasislėpsi, kaip Vilniuje. Tačiau nesislapstymui atvykome į Biržus. Gyvenimo kokybė nė kiek nesuprastėjo. Gal kaip tik atvirkščiai – buvo atvertas naujas gyvenimo puslapis ir dabar jis įdomiai pildosi. Svarbiausia, kad tai, ko nėra Biržuose, galima pasiekti automobiliu. Visai šalia – Panevėžio, Šiaulių dramos teatrai. O ir iki Vilniaus kultūrinio gyvenimo, kai jo pasiilgstame, tikrai nukeliaujame. Dabar net gal dažniau, kol tai leido aplinkybės. Bet karantinas atvėrė mums viso pasaulio teatrų ir muziejų sales, nes daug kas pradėjo siūlyti nemokamus turus ir peržiūras nuotoliniu būdu.
Ar tai, ką veikiate dabar ir įsivaizdavote, kad darysite, prieš tris metus atvykę į Biržus?
Kristina: Na taip, Vilniuje buvome „įsitvirtinę“ savo veiklų srityse, todėl net neįsivaizdavau, kad čia darysime kažką kita ar gyvensime nieko nedarydami. Mes taip nemokame... Tad vos atvažiavusi prieš 3 metus į Biržus, pamačiau, kad tėvystės įgūdžių grupių, šeimų santykių, vaikų ir paauglių bendravimo įgūdžių srityse mieste nėra daug. Tad veiklų užtenka. Organizuojame stovyklas vaikams ir šeimoms, vedu tėvystės įgūdžių grupes, mokymus, edukacinius užsiėmimus. Konsultuoju šeimas. Džiaugiuosi, kai matau, kad ir biržiečių šeimas pasiekia pozityvaus, padrąsinančio bendravimo pokyčiai, kad tėvai vis daugiau skiria dėmesio santykiui su vaikais ir vienas su kitu sukurti.
Šiuo metu galiu didžiuotis, kad ir Biržuose prasideda naujos paslaugos šeimai – Šeimos konferencijos metodo pritaikymas. Tad šeimos gerovės srityje Biržuose vyksta patys moderniausi dalykai. Kaip nesidžiaugti? Juk čia vaikai, kaip ir visoje Lietuvoje, liūdi ir kenčia dėl daugybės problemų, kurias tikrai galėtų jiems padėti išspręsti susitelkusi šeima: tėvai, seneliai, netgi kaimynai. Tiesiog mes, suaugę, neretai esame taip įsitraukę į savo gyvenimo iššūkius, darbus, kad nebepamatome, kaip kenčia vaikai. Tad šeimos konferencijos koordinatorius gali padėti rasti išeitį, pasidalinti atsakomybes, padrąsinti šeimos ar bendruomenės narius atsisukti į vaiką.
Mindaugas: Daug permainų įvyko ir asmeniniame gyvenime. Važiuodamas į Biržus visiškai neplanavau, kad pradėsiu tiek naujų veiklų ir nustosiu daręs, tai, ką tiek metų dariau. Čia atvykau kaip Rygoje dirbantis bažnyčios tarnautojas, tačiau dabar mano „karjeroje” vyksta pokyčiai. Gyvename išties įdomiais ir išlaisvinančiais laikais, kai visą gyvenimą mokomės, tobulėjame, išbandome save naujose srityse. Man tokia sritimi tapo koučingas, būdas, kuriuo žmogų ar kolektyvą galiu vesti jų tikslų link.
Mindaugai, esate žinomas kaip pastorius, tačiau tai nėra vienintelė jūsų veikla: įdomu klausyti, stebėti jūsų „Šventojo laiko įrašus“ socialiniame tinkle.
Facebook paskyra „Šventas laikas“ – tai kvietimas skaityti Bibliją. O su ja ir savo gyvenimus. Tai rezultatas mano daugiau nei 20 metų investicijos į sielovadą. Dirbau pastoriumi ir manau, kad žinau nemažai apie dvasinius procesus, jog galėčiau apie juos kalbėti ir dalintis. Yra daug tamsos, nesusipratimų ir gal net neraštingumo, kai kalbame apie asmeninę dvasinę kelionę Biblijos šviesoje. Dabar yra didelės galimybės pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis su daugiau žmonių nei bet kada anksčiau. Norisi padėti žmonėms rasti šventą laiką sau ir savo dvasinei higienai.
„Kartu saldu“ – tai jūsų šeimos projektas įdomiu, šiek tiek dviprasmišku pavadinimu. Kas tai?
Kristina: Tai šeimos centras. Kurdami jį, kaip vietą, kur visos šeimos gali gauti pagalbą žiniomis, konsultacijomis, galvojome apie pavadinimą. Tikiu, kad jis buvo pasufleruotas man iš aukščiau, nes staiga, sustojus ties raudonu šviesoforo signalu, man ir toptelėjo į galvą, kad šeimos gyvenimas – tai kartu ir saldu derinys. Neišvengiamai prasideda nuo saldu – nuo medaus mėnesio. Bet įvyksta ir karčių momentų santykiuose. Ir tada reikia palaikymo, padrąsinimų ir žinių, kaip su problemomis susitvarkyti. Kartu saldu – tai ir žodžių žaismas. Nes būti kartu su kažkuo mes pasiryžtame tik tikėdamiesi, kad bus saldu. Ir kad tų gerų momentų bus žymiai daugiau.
„Kartu saldu“ – tai net ik šeimos centras, bet ir jūsų autorinė XFM radijo laida, kurią vedate abu ir kurioje kalbate apie tai, kas paliečia mūsų šeimas kiekvieną dieną: santykiai, pyktis ir meilė, pinigai, kūrybiškumas, pagarba tėvams ir tėvų pagarba vaikams... Ar tai, kad jūsų patarimai, konsultacijos, diskusijos yra įtikinamos, suvokiamos ir artimos, išplaukia iš jūsų pačių gražių santykių šeimoje?
Kristina: Nesidaliname tuo, kas nebūtų paveikę ar suveikę mums. Taigi laida stipriai nuspalvinta mūsų asmeniškumų: patirčių, pavyzdžių.
Mindaugas: Laida – tai viso mūsų asmeninio ir profesinio gyvenimo rezultatas. Mes santykius studijavome, gilinamės, skaitome, dalyvaujame seminaruose – ne tik juos vedame. Nesame neklystantys. Patiriame savo santykiuose visko. Tačiau esame pažadėję vienas kitam ieškoti išeičių problemoms spręsti. Tad radijo laida – postūmis klausytojams žengti poroms brandesnių, gilesnių, atviresnių santykių link.
Kaip darniai jūsų šeimai pavyko išgyventi pavasario karantiną ir kaip gyvenate dabar, neramiu pandemijos laiku?
Kristina: Na, mums, sakyčiau, pavyko gražiai. Bet ne savaime, žinoma. Teko paieškoti įkvėpimo ir geros nuotaikos šaltinių, jais tapo „neatšaukiami“ pasivaikščiojimai gamtoje, virtualių muziejų lankymas, dokumentika apie gamtą, ir E. Loido Weberio miuziklų peržiūros penktadienio vakarais, svetainę pavertus „patogiausiomis vietomis ant grindų“...
Karantino metu įvairūs kūrėjai dovanojo mums galimybę pabūti jų koncertuose, geriausiuose pasaulio teatruose... Pamatėme Kate Melua, kitų mėgstamų atlikėjų muzikavimą iš namų. Kokia kita proga tai būtų galėję įvykti? Taigi stengėmės pamatyti teigiamą pusę, surasti, kuo džiaugtis, už ką Dievui dėkoti. O dėkoti tikrai buvo už ką. Tai mums labiausiai ir padėjo.
Tokios pat strategijos laikomės ir dabar: dienotvarkė, bendradarbiavimas, puoselėjamos šeimos tradicijos, geranoriškumas ir dėkingumo praktika. Tokia mūsų šeimos politika. Veiksminga. Tai labai džiugina.
Mindaugas: Karantinas visada yra iššūkis. Labiausiai padėjo taika ir susikalbėjimas šeimoje. Tai neapsakomai geras jausmas, kai jauti namuose vienybę ir geranoriškumą.
Panašu, kad jūs dėl bendro darbo labai daug laiko praleidžiate kartu – ir ne tik namie. Kaip išsaugote gražius santykius?
Kristina: Turime tam tikrų susitarimų, kurie padeda neatsibosti vieni kitiems. Tai asmeninis laikas sau kasdien, mudviejų su Mindaugu laikas sau be vaikų kas savaitę. Ir nors dirbame vienoje organizacijoje, mūsų veiklos ir sritys skiriasi. Į „Sucre“ kavinukę esame perkėlę didmiesčio įprotį – dažnai ten dirbame prie kompiuterių. Dirbti tokioje vietoje, kur sukasi žmonės, tampa tam tikru įkvėpimu. Kita vertus, kai aš dirbu namuose, Mindaugas išeina į kavinukę. Žinau, kur jį rasti, net jei bus išsikrovęs telefonas. Ten patogu po pamokų susitikti ir su vaikais, pasitarti ir vėl visiems išsiskirstyti.
Mindaugai, Kristina, koks būtų jūsų šeimos palinkėjimas kitoms šeimoms šiuo neramiu laikotarpiu?
Mindaugas: Nesugraužkit vienas kito dėl smulkmenų.
Kristina: Matykim tai, kuo galime pasidžiaugti, ir sakykim tai savo šeimos nariams. Susikurkime kad ir mažiausių švenčių, šeimos ritualų ar tradicijų kasdien. Džiaugsmas kyla iš dėkojimo. Tad siūlau kasdien rasti kuo pasidžiaugti ir kam padėkoti.
Ačiū už pokalbį.
