Ką padėsime į kito gyvenimo banką?

Ką padėsime į kito gyvenimo banką?

Ką padėsime į kito gyvenimo banką?

Važiuojant iš Kelmės į Kražius, už Butkiškės toliau nuo plento matosi didžiulė sodyba iš kelių medinių pastatų. Čia gyvenantys Vaida ir Viktoras Milikai bei Vaidos mama ir brolis žmogaus buvimą žemėje supranta kitaip negu daugelis mūsų amžininkų. Jie tiki reinkarnacija, nevalgo mėsos, gilinasi į Vedų filosofiją. Dieną sutinka ir užbaigia malda Viešpačiui, nes Viešpats yra gyvenimo centras. Mūsų poelgiai — tai indėlis į kito gyvenimo sąskaitą.

Regina MUSNECKIENĖ

reginamus@skrastas.lt

Trejus metus kurtas altorius

Vaišnavai Vaida ir Viktoras vadina vienas kitą dvasiniais vardais. Ji — Vrindavana Vilasini devi dasi. Jis — Vaikunthanatha das. Taip į juos kreipiasi ir kitame name gyvenantis Vaidos brolis bei jos tėvai.

Vaida pasipuošusi indiškais drabužiais. Jos vyro Viktoro išskirtinumas — labai trumpai nukirpti plaukai ir ant pakaušio palikta kaselė, simbolizuojanti, jo išpažįstamą vedų filosofiją. Viktoras — pamokslautojas, vedantis seminarus čia atvažiuojantiems svečiams ir pats keliaujantis į vaišnavų bendruomenes skaityti paskaitų.

Ant sienų iš Indijos parsivežti spalvingi paveikslai, kuriuose vaizduojami Krišnos apsireiškimai. Namai kvepia smilkalais.

Šeima paprašo nusiauti kojas ir pakviečia į Altoriaus kambarį. Prieš įeinant paskambina skambalėliu, atsiklaupia ir kakta paliečia grindis. Erdvią maldos salę puošia ant pakylos pastatytas altorius.

Medinį įmantriais raštais išmargintą altorių kaunietis meistras — taip pat vaišnavas — kūrė trejus metus. Į kūrinį sudėjo savo idėjas, Milikų pageidavimus ir dešimčių Indijoje fotografuotų altorių fragmentus.

Rytas yra pilnas dorybės

Prieš penkerius metus Butkiškėje įsikūrę Milikai prie naujojo altoriaus Viešpatį garbina jau dveji metai. Altoriaus kambarys — tai namų centras, nes Viešpats — šeimos gyvenimo centras. „Viskas priklauso Viešpačiui. Mes jo turtais tik naudojamės,“ — sako Milikai. Jie keliasi ketvirtą valandą ryto. Vaida užsimeta sarį, Viktoras taip pat apsivelka maldai skirtus indiškus drabužius — kurtą ir dhotį. Pasiima maldos karolius, padarytus iš tulasi medžio gabaliukų. Nešioja šio medžio karolius. Tulasi laikomas šventu. Jis apvalo sielą ir kūną. Labai palanku tokius karolius ant kaklo turėti, ypač mirties momentu.

Altoriaus kambaryje jie drauge su Vaidos broliu porą valandų meldžiasi, skaito šventraštį, gieda. „Tai pakrovimas visai dienai, — kalba Vaida. — Kaip dieną pradėsi, tokia ji ir bus.“

Kodėl Viešpats pradedamas garbinti taip anksti? Viktoras aiškina, jog tuo metu gamtoje dar vyrauja dorybė. Kai žmonės atsikelia, erdvę jau užkariauja aistros. Anksti rytą jis pataria mokytis studentams. Tada žinios daug geriau įsimenamos. Vakare, anot Viktoro, žmonės pavargsta. Prasideda neišmanymas. Daugėja agresijos. Juk daugiausia nusikaltimų padaroma vakarais ir naktį.

Per dieną Milikai tvarko įvairius reikalus ir užsiima buities darbais. Vaida tvarko brolio įmonės buhalterinę apskaitą. Vasarą šeima augina didelius gėlynus. Viešpačiui smagu pasiūlyti daug kvapnių gėlių. Vakarais vėl visi susirenka į Altoriaus kambarį maldai.

Dvi dienas per mėnesį pasninkauja

Jau dešimt metų du kartus per mėnesį vaišnavai pasninkauja. Visą dieną jie nevalgo, negeria net vandens. Skaito šventraštį, dainuoja. Kartais atvažiuoja kitų vaišnavų. Tai sielos ir kūno išvalymas apsivalymas, ir Viešpaties patenkinimas. „Sumažini kūno poreikius, kartoji Šventą Vardą “Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė, Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė“ ir prašai Viešpaties leisti jam su meile tarnauti Jam. Bendravimo džiaugsme randi palaimą,“— pasakoja Vaida.

Rytą po pasninko surengiama puota. Valgomi vegetariški valgiai, mėgaujamasi saldumynais. Vaida mėsos nevalgo jau dešimt, Viktoras — dvidešimt metų. Pagal Vedų šventraščius valgydamas nužudyto gyvūno mėsą, perimi to gyvūno prieš mirtį patirtą stresą ir baimę. Valgydamas daržovę taip pat atlieki tam tikrą prievartą. Tik augalo sąmonė — žemesnio lygio. Be to, jie gyvena tik vieną sezoną.

Sugrįžti į amžinąjį pasaulį

Viktoras aiškina Vedų filosofijos pagrindus. Aukščiausioji būtybė — Viešpats — Kūrėjas. Jis visko priežastis. Jo valioje laikas, natūrali gamta ir gyvos būtybės, kurių rūšių pagal Vedas priskaičiuojama 8 milijonai ir 400 tūkstančių. Aukščiausia gyva būtybė — žmogus. Mes — Viešpaties dalelės, jo tarnai. Tikras žmogaus gyvenimas prasideda tada, kai jis pradeda klausti apie Dievą. Iki tol jis tik dvikojis gyvūnas, kuris kaip ir kiti gyvūnai valgo, miega, ginasi ir atlieka kitus gyvoms būtybėms būdingus veiksmus.

Viešpatį mylintis žmogus — neatskiriama visumos dalis. Visoje kūrinijoje tik dešimt procentų Viešpaties dalelių nusisuko nuo Jo. Tokiems maištininkams, pagal Vedas, skirtas materialusis pasaulis. Jis patiems žmonėms leidžia pasijusti viešpačiais, nes jie gali išpildyti savo norus. Pažiūrėkime, kiek aplink mus yra dievukų. Ir jie kariauja tarpusavyje.

Tačiau pasaulis atlieka ir kitą funkciją. Jis duoda galimybę pasitaisyti. Dievas lydi kiekvieną gyvą būtybę, bet ypač padeda tiems, kurie atsisuka į Jį. Tam ir egzistuoja daug šventraščių ir daug religijų, kad žmogus jam tinkamu būdu galėtų atstatyti savo santykius su Dievu. Vedų privalumas tas, kad žmonės neskirstomi pagal religijas. Svarbiau, ar jie tarnauja Dievui iš baimės, ar iš pareigos, ar iš meilės. Tarnaudamas iš meilės žmogus iš Dievo nieko neprašo. Juk Viešpats pats žino, ko mums reikia, ir viską, kas būtiniausia, duoda.

Kartais žmonės klausia, kodėl jie tiek daug kenčia. Kodėl vienas gimsta turtingas, kitas vargšas? Kodėl miršta vaikai? Gal Dievas neteisingas?

Viktoras sako, jog tai — karma. Žmogus gauna savo praėjusio gyvenimo atlygį. Kiekvienas mūsų veiksmas — tai tarsi indėlis į ateinančio gyvenimo banką.

„Vakariečiai keistai supranta reinkarnaciją. Kai kurie vyrai nori atgimti arkliais, kai kurios moterys šunimis arba katėmis. Tačiau besikartojantys gimimai nėra ištrūkimas iš laikinojo gyvenimo ir mirties rato. Kodėl mes bijome mirti? Todėl, kad siela jaučia esanti nemirtinga. Ji nori sugrįžti į amžinąjį pasaulį, kur jaustųsi laiminga ir amžinai jauna, — sako Viktoras. — To galime pasiekti tik tobulindami savo sąmonę.“

Po darbo — į šventyklą

Kas dveji metai Milikai keliauja į Indiją. Ten lanko šventąsias vietas. „Jautiesi ypatingai, — pasakoja Vaida. — Klausaisi istorijų apie Krišnos apsireiškimus tose vietose. Žaviesi, kai žmonės po darbo eina ne į alaus barą, o į šventyklą. Neša Viešpačiui vaisių, gėlę arba monetą. Indijos miestų bendruomenė taip pat modernėja ir perima vakarietiškas blogybes. Tačiau apie 70 procentų žmonių ten dar gyvena kaimuose.“

Jauna šeima važiuoja į vaišnavų šventes, kur susirenka po kelis šimtus bendraminčių. Lankosi Kaune esančiame vedų kultūros centre.

Bet kaip į juos žiūri kaimynai? Milikai pasakoja kartą į savo namus buvo pakvietę Butkiškės gyventojus. Tada kaip tik surengė programą. Norėjo prisistatyti, kas tokie yra iš tikrųjų, nes po kaimą apie paslaptingą sodybą sklandė visokios kalbos. Atėjo nedaug. Galbūt patys smalsiausieji.

„Šeimas labiausiai ardo alkoholis ir neištikimybė. Vaišnavų šeimose to nėra, — sako Vaida. — Mes niekam neprimetam savo įsitikinimų. Bet galbūt kai kurių vedų filosofijos vertybių kaimui būtų ne pro šalį pasimokyti. Pavyzdžiui, kad šeimoje turi vyrauti pagarba. Vienas žmogus negali tapti kito juslių tenkinimo objektu. Moteris turi būti vyro globoje.“

SANTARVĖ: Vaida ir Viktoras Milikai sako, jog Vedų kultūra stiprina šeimą.

FILOSOFIJA: Vaida ir Viktoras Milikai turi didžiulę biblioteką Vedų filosofiją skleidžiančių knygų. Jas studijuoja įvairiomis kalbomis, netgi senovės sanskrito.

KŪRINYS: Trejus metus kurtas altorius tapo maldos kambario puošmena.

PAGARBINIMAS: Šalia altoriaus maldos kabaryje Viešpatį pagarbinantys žodžiai.

SIMBOLIS: Ant drobės Kazachstano dailininko pieštą Krišnos apsireiškimą Milikai parsivežė iš Indijos.

ŠVENTYKLA: Savo sodybos teritorijoje Milikai supylė kalvelę. Jos papėdėje stato mažą šventyklėlę.

Autorės nuotr.

INDIJA: Kas dveji metai Butkiškės kaimo vaišnavai Indijoje lanko vis kitas šventas vietas.

Viktoro MILIKO nuotr.