Naujausios
Į budistų vienuolynus – nusilenkus
Keliautojas, budizmo tyrinėtojas, fotomenininkas Paulius Normantas po pusmečio grįžo iš devynioliktos ekspedicijos.
Neseniai gimtojoje Papilėje garsų keliautoją kalbino „Šiaulių krašto“ žurnalistas.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Pietų Korėjoje nakvojo vienuolių celėse
– Šioje ekspedicijoje, kuri buvo devynioliktoji, keliavote po Kampučiją, Nepalą, Tailandą, Indiją, o išskirtiniausia vieta laikote Pietų Korėją. Čia daugiausia fotografavote vienuolynuose. Juose, kaip ir viso pasaulio panašiose šventovėse, nėra mielas svečias su fotoaparatu, tuo labiau – užsienietis. Bet Jums pavyko?
– Pietų Korėjoje iš aštuonių svarbiausių vienuolynų fotografavau penkiuose. Kiekviename jų praleidau nuo kelių dienų iki beveik savaitės. Iš viso padariau 1,5 tūkstančio fotografijų. Jos papildė per porą dešimtmečių užfiksuotus 100 tūkstančių kadrų apie budizmo kraštus. Ši medžiaga bus panaudota budizmo enciklopedijai, kurią ruošiuosi išleisti.
Be jokios abejonės, nebūčiau galėjęs tiek ilgai ir laisvai fotografuoti korėjiečių vienuolių be jų hierarchijos leidimo. Jei jį gauti pačiam būtų pavykę, tai gal kokiai valandai kitai užeiti į šventyklą. Tačiau nakvoti tikrai nebūtų priėmę. O aš gyvenau vienuolių celėse. Ir turėjau išskirtinę galimybę – kaip fotografas galėjau daryti, ką noriu.
Būtent tokia išskirtine privilegija pasirūpino Pietų Korėjoje dvylika metų dzen budizmo vienuoliu esantis, o anksčiau Lietuvoje aktoriumi dirbęs Kęstutis Marčiulynas.
Prieš kelerius metus jis pasiūlė fotografuoti seniausius Pietų Korėjos vienuolynus ir išsivežė mano fotografijų albumus apie budizmo kraštus – parodyti ir taip įtikinti vienuolynų vadovus įsileisti užsienietį fotografą.
Objektyvas keldavo įtarimų
– Kokie yra vienuolių fotografavimo niuansai?
– Turiu tokią 23 metų patirtį. Gerai, kai maldų metu žinai, kas po ko seka, kokie vyksta aukojimai. Tada gali būti pirmesnis už tą lamą. Tam, kad pasiruoštum nuspausti reikiamą kadrą, įsižiūrėtum koks apšvietimas. Pavyzdžiui, kad pataikytumei, kada šventykloje yra saulės spinduliai.
– Bet juk buvo kraštų, kuriuose fotoaparato objektyvas sukeldavo įtarimų.
– Būtent taip, kai dirbau Kinijos okupuotame Pietų Tibete 1989 ir 1994 metais. Ten vienuoliai geranoriški, bet aplink buvo kiniečių specialiųjų tarnybų darbuotojų. Tad fotografuojant tekdavo rizikuoti.
Panašiai ir Laose 2003 – iaisiais. Tuo metu šioje socialistinėje valstybėje gausėjo turistų, tačiau profesionaliai fotografuoti reikėdavo atsargiai. Aš dirbdavau su dviem fotokameromis, tad dažnai prieidavo koks vienuolis ir sakydavo: „Taigi matosi, kad esate žurnalistas“.
Turėdavau įtikinėti, kad Vengrijoje skaitau paskaitas apie budizmą, kad kaupiu vizualinę medžiagą. Taip pavykdavo nukreipti dėmesį ir kitose režiminėse valstybėse. Juk kur generolai, kur komunizmas – fotografui labai sunku, nes įtaria – gal atstovauji kokiai BBC. Tad fotografus prafiltruoja.
Nelengvai sekėsi fotografuoti ir Nepale dešimtmetį trukusio pilietinio karo laiku. Ten žiniasklaidos fotografai pakliūdavo gal kokį kartą per metus, o aš – beveik kasmet. Bet nefotografavau mūšių, o traukdavau į atkampias vietas ieškoti budizmo kasdieniniame žmonių gyvenime ir, aišku, vienuolynuose.
Be akių kontakto
– Vienuoliai ne tik meldžiasi, bet ir tarpusavyje bendrauja, susėda prie pietų stalo, turi buitinių užsiėmimų. Ar tokį gyvenimą leidžiama fotografuoti?
– Kaip kuriose valstybėse. Iš senesnių ekspedicijų gerai sekėsi Indijos šiauriniuose regionuose, kur režimas šventyklose negriežtas, o vienuoliai yra šiltesni, negu kitur. Ypač, kur atvykdavau ne pirmą kartą, ir turėjau pažįstamų šventikų. Jei kartą kitą su vienuoliais papietauji, per maldų pertraukas išgeri arbatos, tai jie nebesivaržo. Aišku, atsiklausdavau, nusilenkdavau, bet galiausiai jausdavausi kaip namuose, Žemaitijoje.
Kaip fotografas galėdavau įvykdyti visus savo sumanymus, laikydamasis vienintelės sąlygos – kad netrukdyčiau maldoms, ceremonijoms.
Tuo tarpu šiemet Pietų Korėjoje vienuolių netgi elementariausia buitis liko nematoma ir apskritai viskas buvo ant ribos. Džo ge ordino vienuolynuose, kur aš dirbau, įsikūrę vienuoliai – gana uždari. Jei jiems vadovybė nebūtų pasakiusi, kad man reikia padėti, tai jie paprasčiausiai nusisuktų nuo objektyvo, užsidengtų veidus. O galiausiai vienuoliams būdavo sunku, tad jie žiūrėdavo į žemę. Retai būdavo akių kontaktas. Tad Pietų Korėjoje padariau žmonių portretų mažiau, negu bet kurioje kitoje valstybėje iš ankstesnių ekspedicijų.
Tiesa, portretai sunkiai gimdavo ir kitose valstybėse. Pavyzdžiui, Butane vienuoliai tiesiog pozuoja ir sustingsta. Tad tenka fotografui gudrauti, kad nuotraukos neatrodytų kaip pasui. Ir vis dėlto tokiu atveju dirbti buvo lengviau, negu Pietų Korėjoje, kai į tave vienuolis jokiu būdu nepažvelgia. Juk pozuojančiam vienuoliui gali mestelėti kokį žodelį, tada žvilgsnis nukrypsta kur į dangų – ir pavyksta nebloga fotografija.
Lietuvio nefotografavo
– Duris į Pietų Korėjos vienuolynus atvėrė ten įsikūręs tautietis Kęstutis Marčiulynas. Kodėl jis pasiūlė pagalbą ir apskritai kaip ten pateko šis lietuvis, ką jis veikia.
– Jis vadina mane mokytoju, nors nesijaučiu nusipelnęs tokio rango. Jis gerbia, nes vienas iš pirmųjų lietuvių nuėjau į Tibetą. Skaitė apie šį kraštą išleistas mano knygas. Jos paskatino Kęstutį susidomėti dzen budizmu. O dabar pajuto pareigą pagelbėti man.
Kai jis prieš dvylika metų atvyko į Pietų Korėjos vienuolyną – pirmi metai tapo išbandymu. Atliko sunkius ir paprastus darbus. Dabar vienuolyne yra vienas iš dviejų pagrindinių abato padėjėjų ir atlieka administracinį ūkinį darbą, rūpinasi disciplina.
K. Marčiulynas keleri metai atvyksta į Lietuvą skaityti paskaitų kaliniams kalėjimuose, ne kartą rodė savo monospektaklį apie dzenbudizmą. Yra išleidęs knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“.
O svarbiausia, kad jis man atrodo panašus į Dalai Lamą. Jis kasmet elektroniniu paštu gauna po kelias dešimtis laiškų, kuriuose lietuviai prašo pagalbos įstoti į dzen budistų vienuolyną. Beje, ten yra mūsų tautiečių. Ir su įspūdingais likimais.
Antai viena moteris iš Lietuvos įgijo tokį pasitikėjimą, jog jai mirštanti abatė padovanojo vienuolyną. O Kęstutis nė vieno savo tautiečio neagituoja į dzen budizmą, o pasako: ne – kaip ir Dalai Lama kitataučiams. Jo pagrindinė koncepcija: žmonės turi likti prie tėvų tikėjimo.
Tik pasišventėliai gali žengti kitokius žingsnius. Nes dzen budizme nėra prijaučiančių. Antai teko pabendrauti su aukšto rango dzen budiste tapusia lenkaite. Paklausiau koks jos lenkiškas vardas. Atsakė, kad pamiršo. Paklausiau, gal galėtų prisiminti. Atsakė: „Nenoriu“.
– K. Marčiulyną turbūt irgi fotografavote?
– Ne. Pasidariau porą dokumentinių portretų, tačiau mano kūryboje apie budizmą nėra vakariečių.
Kalbėjosi Vytautas RUŠKYS
Vytauto RUŠKIO nuotr.
LEIDYBA: Po darbo ekspedicijose Paulius Normantas grįžta į Lietuvą kitiems darbams – rūpintis sukurtų fotografijų leidyba.
JĖGOS: Paulius Normantas neslepia, kad daug fizinių jėgų prireikia ekspedicijoms į budistines valstybes, kurias visas nori nufotografuoti ir taip įamžinti.