Naujausios
Pašnekovė, kurios negalėjau nepakalbinti
Apie viską iš pradžių. Taigi, knygos-albumo „Kelionė laiku. Nemunėlio Radviliškis nuotraukose (1973 – 1979) bei šio krašto sakralinio ir poetinio žodžio XIX – XXIa. kūrėjų darbuose“ pristatyme, besiklausydama pažįstamo dar iš mokyklinių dienų Raimondo Natkos, kuris yra šios knygos bendraautorius, labai nustebau ir susižavėjau jo pasakojimu apie mamą Reginą Natkienę. Ji kovo mėnesį atšventė 90-ies metų jubiliejų, yra šviesaus proto ir puikiai pamena svarbius istorinius faktus apie Jasiškių kaimą ir Nemunėlio Radviliškį.
Tad sūnui Raimondui bepasakojant apie mamos užsidegimą prisidėti prie istorijos išsaugojimo, mano mintyse jau sukosi planas, kad tokios įdomios pašnekovės jokiu būdu nepaleisiu.
Pasibučiuoja ir skriauda užsimiršta
Mažoji Mikalauskaitė Reginutė, būsima Natkienė, gimė Sklėriškio kaime 1934 metais. Neilgai trukus, visa šeima išsikėlė į vienkiemį Jokubiškyje. Palei trobos sienas augo ir žydėjo bijūnai, rūtos, lelijos, karkleliai, piliarožės. Palei takelį – jurginai.
Mama Reginutę nuo pat mažens stengėsi supažindinti su gėlėmis. Būdavo, atsiveda į gėlių darželį ir rodo: čia dygsta našlaitė, ten lelija... Mama labai mylėjo gėles. Meilė gėlėms persidavė ir dukrai Reginai. Tik Sklėriškio kaimo nebėra. Jo vietoje telikęs ąžuolas.
Prieš Reginą jau buvo gimusios dvi sesytės: Emilija ir Vanda. Po Reginutės gimė dar dvi sesutės: Aldona ir Liuda. Iš viso – penkios seserys. Reginutė – vidurinioji.
„Augant visko būdavo – ir žaisdavome, ir susipešdavome, – prisimena vaikystę Regina. – Tada močiutė privesdavo vieną prie kitos ir liepdavo pasibučiuoti“. Tada mergaitė niekaip nesuprasdavo, kaip čia dabar yra, kad ją nuskriaudė, bet dabar liepia pasibučiuoti. „Bet pasibučiuodavome ir, užsimiršusios, žaisdavome toliau...“
Ir dainavo, ir giedojo...
O tapus panelėmis, peštis nebereikėjo, jos dainuodavo. Kadangi penkios, tai jau gaunasi visas merginų ansamblis. Eina sekmadienį iš bažnyčios, vidury miško sustoja ir uždainuoja visos. Oras – gaivus, nuo iš jaunų krūtinių sklindančių dainų aidi visas miškas. Arba, štai, vakaras. Saulė leidžiasi, merginos susėda gonkose ir dainuoja. Gliaudo šabalbonus ar apynių spurgas raško – dainuoja. Per adventą – gieda. Jūs tik pamanykite, mergina turėjo sukaupusi ir užrašiusi net 400 dainų! Apie „zbitkas“ tai net pagalvoti negalėjo, nes močiutė buvusi labai griežta, greit visą pulką mergaičių sudrausmindavo.
Atėjus šeštadieniui mergaitės išsiravėdavo gėlių darželius, nubaltindavo akmenėlius palei takelį ir, pasiėmusios keselį, eidavo pasikasti iš bunkerio smėliuko. Parsinešusios pildavo į kitą keselį, eidavo atbulos takučiu kratydamos, kad tas smėlis byrėtų iš keselio, kaip iš rėčio. Ai, kaip gražu! Akmenukai palei takelį balti, o takelis geltonas. Bet jei užeidavo lietus – še, ir po viso grožio!
Velykų rytą sučiupo miško vagį
Regina su mama ir sesėmis gyveno kartu su seneliais Kvedaravičiais. Seneliai nuomojosi iš Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų kunigo Neimano 20 hektarų žemės ir 20 hektarų miško. Artėjant „rusams“, kunigas Neimanas išvažiavo į Vokietiją, po to į Ameriką. Po kunigo Neimano Nemunėlio Radviliškyje atvažiavo kunigauti kunigas Adomas Šernas.
Senelis labai sąžiningai atliko nuomininko pareigas. Kunigui taip pat rūpėjo jo žemė. Vis užvažiuodavo, kartu su seneliu apeidavo visus laukus, žiūrėjo ar derlius bus geras.
Atvažiavus į Nemunėlio Radviliškį kunigauti Adomui Šernui, senelis statėsi naują tvartą. Kunigas A. Šernas atvykdavo pasižiūrėti, kaip vyksta statybos. Nuomininkas kunigui mokėjo už žemę grūdais, pinigais. „Mišką vogdavo. Tai senelis saugodavo, kad nepjautų miško neteisėtai“,- pamena Regina.
Vieną Velykų rytą, bekinkant seneliui arklį važiavimui į pamaldas, išgirdo senelis miške pjaunant medį. Pasikvietęs į pagalbą bažnyčios seniūną, jis nuėjo patikrinti, kas miške savivaliauja. Besidarbuojantis svetimame miške, vagis buvo nutvertas. Po to šis stebėjosi, kad tikrai netikėjęs, jog Velykų rytą toks dievobaimingas žmogus eis tikrinti miško.
Didelis miestas
Kažkuriam laikui į antrą trobos galą buvo atkelta žydų šeima. Tos šeimos galva buvo batsiuvys. Žydų šeimos vaikų tarpe augo Reginos bendraamžė. Neaišku, iš kur gaudavo jie molio, bet lipdydavo puodus, kibirėlius.
Mažajai Reginutei labai patikdavo tokie molio dirbinėliai, todėl žydaitės prašydavo jai jo duoti. Žydaitė nebuvo skūpi ir duodavo. O kai mergaitės susipykdavo, tuomet žydaitė pareikalaudavo „dovanas“ gražinti. „Ojėtus, kaip iškada būdavo atiduoti. Bet atiduodavau...“ – prisimena Regina.
Žydų šeimoje augo žydaitė Hanka – Reginutės vienmetė, kita jau augesnė – Erika, o vienas visai dar kūdikėlis. Reginai juoką sukelia prisiminus, kaip žydaitė Erika sakydavo, kad einanti į miestą. „Į kokį miestą?“ – perklausdavusi Regina. „Į Radviliškį!“ – atšaudavo Erika. Pasirodo, kad dideliu miestu Erika laikė Nemunėlio Radviliškį.
Neleido žiūrėti
Karo metais, kai šalį užėmė vokiečiai, privažiavo pilnas kiemas kažkokių vyrų išvežti žydus. Reginos mama greit užtraukė užuolaidas, sakydama: „Nelįskit ir nežiūrėkit!“ Visus suėmė baimė.
Vienas atvykėlis atsisėdo su šautuvu ant žabų krūvos, stebėdamas ar žydai nebėgs pas mus slėptis. Į vežimą pakinkė prastą arkliuką, jame tuos vaikelius susodino. Vaikų motina pasiėmė nedidelę puodynėlę ir joje močiutė įpylė pieno, kad turėtų kūdikėliui ką duoti. Pajudėjus vežimui su vaikučiais, šalia ėjo žydė mama ir nešėsi su savimi tą pieno puodynėlę... Sušaudė juos visus...
Nakvynė bunkeryje
Karo metais, fronto linijai sustojus prie Nemunėlio upės, šeima slėpėsi bunkeryje, nes rusai buvo įsitvirtinę miestelyje, o už upės apkasuose tupėjo vokiečių kariai.
Nakčiai mama su seneliais visus penkis vaikučius išsivesdavo nakvoti bunkerin, o bunkerio landą užkišdavo maišu, prikimštu šieno. „Mat kaip mažai proto teturėta: juk mes galėjome nudusti!“ – stebisi Regina.
Pirmiau į bažnyčią, po to – į šokius
Į gegužines mergina pradėjo eiti po konfirmacijos, tik septyniolikos metų. Kol nekonfirmuota, tol į šokius eiti nebuvo galima. Iki tol, sekmadieniais, rinkdavosi pas ką nors ir, dainuodamos, eidavo ratelius. Gegužinės vykdavo slėnyje Bliūdžiuose, prie Gervelės upelės. Jose grodavo vietinė kaimo kapela, kuriai vadovavo Ladyga Stepukas.
Kartais atvažiuodavo muzikantų ir iš kitur. Reginos močiutė buvusi labai šventa ir prietaringa. Kai pasiūdavo mergaitėms naujas sukneles, tai pirmiausia jomis apsirengus privalėjai į bažnyčią nueiti ir tik po to ją vilkėti gegužinės šokiuose. Prieš einant į šokius, močiutė pakeldavo paltuko skverną ir patikrindavo, kokia suknele pasirėdžiusi: ar nauja, ar sena.
Už šokius tekdavo susimokėti
Į gegužines ateidavo ir vyresnių moterėlių. Jos, pasak Reginos, pletkavodavo, kaip apsirengusios merginos, kas ką dažniau šokti išveda. Už ratu sustatytų suolų su atlošais, visa eilė tokių moterėlių stovėdavo. Saulei nusileidus, moterėlės išsiskirstydavo į namus.
Ilgai gegužinės netrukdavo, baigdavosi apie dvyliktą – pirmą nakties. Šokių pabaigą paskelbdavo garsiai: „Suktinis – paskutinis!“
Gegužinės buvo mokamos. Nori pasišokti – susimokėk. Kai atšaldavo orai, jaunimas keliaudavo į Bėčiūnų skaityklą. Ten vykdavo vadinamos vakaruškos. Jos – dykai. Atsirasdavo koks muzikantas, pagrodavo armonika, jaunimas pašokdavo. O jei žiemą nori nueiti į rimtesnius šokius Bliūdžiuose, vėl mokėk.
Juokinga tarmė
Kol visos penkios sesutės buvo nedidelės, nueidavo pas drauges Korsakaites. Ten žaisdamos eidavo ratelius ir pačios dainuodavo. Visoms joms vadovavo Korsakaičių močiutė, kilimo nuo Papilio.
Mikalauskaitėms gi labai juokingai skambėjo papilietiška tarme močiutės dainuojama dainelė: „Kotinas ont pėčiaus tupeja“ . Ratelius močiutė kartu šokdavo su mergaitėmis taip, kad net padelkos dulkėjo!
Knygas skaitė visa šeima
Regina labai mėgusi skaityti. Net ganydama kolūkio karves, vienuolikametė mergaitė įsigudrindavo, eidama paskui karves, skaityti. Jei tik atsisėda, tuoj suima miegas. Tad geriau skaityti – vis šioks toks prasiblaškymas. Eina iš lėto ir skaito. Daugybę romanų tokiu būdu perskaitė!
Kasryt buvo toks ritualas: atsikėlusi pasitaiso lovą, tada klaupiasi prie lovos, sukalba poterius, prausiasi ir, tik viską atlikusi, sėdasi prie stalo valgyti pusryčius. Kartais suimdavo tingulys ir maldų nesukalbėdavo.
„Išeinu į lauką, o sąžinė griaužia. Grįždavau vėl atgal ir vis tiek sukalbėdavau poterius“, – sako Regina. Sekmadieniais senelis skaitydavo šventas knygas, nes sekmadieniais dirbti negalima. Knygų turėjo nemažai.
Atsisėsdavo senelis prie stalo ir garsiai tas knygas skaito. Močiutė klausosi ir dirba virtuvėje savo darbus: pusrytį ruošia ar kažką kito. Jei kartais į bažnyčią sekmadienį šeima nenueidavo, tai senelis pamaldų laikui atėjus, stabdydavo visus vaikų žaidimus, visoms išdalindavo knygas ir liepdavo skaityti. Knygų būta įvairių – maldaknygės, evangelijos, giesmynai. Kaimynas net stebėdavęsis, kaip šioji šeima susitvarko su darbais, jei sekmadieniais nedirba.
Albiniuko linkėjimai Reginai
Nemunėlio Radviliškyje tebegyvena Albinas Kryžanauskas, Reginos meiliai vadinamas Albiniuku, kurį mažą teko paauginti. Mat Albiniuko mama išeidavo į laukus dirbti ir nebuvo kam berniuką saugoti. Tai nuo mažų dienų Regina jį prižiūrėjo. Albinas ligi šiolei per sūnų Audrių perduoda linkėjimus Reginai.
Su Albiniuku buvęs toks linksmas atsitikimas: dirbant kolūkyje, vyrai sėdavo, o Regina biržydavo (žymėdavo sėjos kraštą, kad ant viršaus neužsėtų), tuo metu Albiniukas šalia lakstydavo. Kuris nors iš vyrų imdavo keturmetį Albiniuką erzinti, sakydamas: „mano Regina, mano!“. Tai Albiniukas surado storą pagalį, kuriuo įmušdavo karvių kuolus ganyklose, ir juo puldavo tą vyrą: geruoju Reginutės neatiduos! Visą dieną vaikas nenurimdavo, vis eidamas vilkdavo paskui save tą storą pagalį, kad apgintų „savo Reginą“.
Žiaurūs kolūkio laikai
Pats sunkiausias, Reginos manymu, gyvenimo laikotarpis buvo, kai kūrėsi kolūkiai. Juk viską atėmė: arklius, karves, kiaules... Tvartą konfiskavo. Grūdus iš klėties šluotinai iššlavė. Močiutė maldavo, kad nors kiek paliktų, juk penkios mergaitės dar visai mažos, bet niekas net dėmesio nekreipė. Įsakyta paimti visus grūdus, tai visus. Lyg širdies neturėtų.
Kolūkiams kurti ir tvarkai prižiūrėti buvo atsiųstas toks Petrovas. „Baisiai žiaurus buvo, nežiūrėjo nieko. Mes net valgyti nebeturėjome, – su liūdesiu prisimena ilgaamžė. – Vikių buvo šiek tiek likę. Tai šutindavom juos puode ir su šaltibarščiais valgydavom“.
Visa laimė, kad šeima daržovių užsiaugindavo. O kokie atlyginimai? Kapeikos... Metinį atlyginimą sesuo pasiimdavo ir pasisiūdavo vieną vasarinę suknutę ir vieną vilnonę žiemai.
Aidėjo šūviai
Pokario laikai buvę labai neramūs ir žiaurūs. Gyvenant Jokubiškyje, netoliese esančioje Korsako sodyboje vynu vaišinosi skrebai ir dėl kažko susipešė. Išsigandęs tos sodybos gaspadorius, vienomis kojinėmis išbėgo ir laukais bėgo tiesiai pro Reginos senelių kiemą. Bėgantįjį su šautuvais ėmė vytis skrebai. Reginutės šeima buvo ką tik grįžusi iš bažnyčios, kai pro jų kiemą pralėkdamas skrebas, paleido šūvius į trobos pusę. Kulka pralėkė kiaurai langą, sieną ir per plauką neužkliudė mamos.
Įlėkęs skrebas į vidų, sustatė visą šeimą kertėje su pakeltomis rankomis, ėmė krėsti trobą, manydamas, kad bėglys čia pasislėpė. Gąsdindami skrebai į grindis paleido seriją šūvių. Skrebas Petrovas ėmė tardyti senelį. Šeimos nariai šaukia jam rusiškai „nietu, nietu!“ (iš rusų kalbos išvertus – „nėra, nėra“)... Siuto pagautas Petrovas, iš visų jėgų trenkęs šautuvu seneliui, kad net išmušė ranką ir liepė vesti juos bėglio pėdsakais. Nieko nepešęs, vienas iš skrebų buvo susiruošęs nušauti senelį. Jis šautuvu jau taikėsi, tik nuo šio poelgio sustabdė skrebo sėbras, spirdamas į koją. O vaikai yra vaikai. Praėjus išgąsčiui, vaikai rado grindyse kulkų skylutes, bandė iškrapštyti, nesigavo. O taip norėjosi pamatyti, kaip tos kulkos atrodo...
Sunkus darbas ir prabangi vakarienė
Visokio darbo teko merginai paragauti – ir rugius pjauti, ir juos rišti... Dirbdavo prie kūlimo, prie „dampių“ (kuliamosios). Vyrai labai vertindavo Reginos darbą, nes puikiai sugebėjo paduoti į „dampį“ javus. Po kurio laiko prie kūlimo darbų atsirado tokia technikos naujovė, kaip garo katilas, liaudyje vadinama „samachodais“ (savaeigiais). Išsigandusios bobutės jį vadindavo „antikristu“ ir sakydavo, kad jau atėjo pasaulio pabaiga. O po kūlimų – prabangios vakarienės. Toms prabangioms vakarienėms net servizą skolindavosi vieni iš kitų.
Aplamai, šeimoje buvo taip įprasta, kad nevalia sėdėti be darbo. Atėjus draugėms, mesti darbą ir eiti plepėtis – negalima, reikia dirbti ir tuo pačiu šnekėtis. Ar, sakykime, užėjo koks vaikinas: sėdėk, dirbk ir kalbėkis.
Kavalierius su motociklu
Pakrypus kalbai apie kavalierius, moteris prisipažįsta, kad susipažino per sesę. Sesuo kartą prasitarusi, kad iš armijos grįžo berniokas ir kolūkyje brigadininku dirba. Ji netgi patarė: „Apsisuk apie jį“.
Pas tą sesę ji ir susipažino su būsimu vyru Algirdu Natka. Susipažinę, kasdien nesimatydavo, tik per gegužines. Tada jau ir namo parlydėdavo. Ką ten parlydėdavo? Nuveždavo į gegužinę motociklu ir parveždavo juo merginą namo. Mat, kaip brigadininkui jam buvo leista naudotis motociklu. Porelė gonkose pasėdėdavo, pasišnekėdavo ir motociklu jaunuolis grįždavo namo.
Su būsimu vyru mergina pradraugavo net penkerius metus! „Vis gegužinės ir gegužinės. Susitikdavome, pašokdavome, gegužinė baigiasi ir vėl lauki kitos gegužinės“, – prisimena Regina.
Draugė kiršintoja
Ėmus Reginai draugauti su Algirdu, viena iš merginos draugių bandė juodu sukiršinti. Atsistojusi ji palaukdavo, kol motociklu važiuos Algirdas pas mylimąją, sustabdydavo jį ir skųsdavo: „Regina buvo kine. Regina ėjo ten ir ten...“
Regina niekaip iš pradžių nesuprasdavo, kas čia atsitiko, kad Algirdas atvažiuoja susiraukęs ir supykęs. Bet, kaip sakoma, yla vis tiek išlenda iš maišo. Keista ta draugė buvo, pasak Reginos, nei ji draugių turėjo, nei kavalierių, tai tik visas apšnekėdavo. O kai ateidavo į svečius, tai vakare ir visi jau nori eiti miegoti, o ta draugė sėdi ir nė krust nuo stalo. Kol ima ir pati besėdėdama užmiega.
Skanios duonos paslaptys
Jaunoji Natkienė buvo vikri darbuose. Tokią skanią naminę duoną kepdavo, kad net uošvis savo žmonai prapriekaištaudavo: kodėl ji tokios neiškepa, kaip marti? Iškepk ir tu tokią! O skaniai duonai iškepti Regina turėjo savų paslapčių, kurių išmokė viena moterėlė: nusilaužei kokią serbento šakelę, suvyniojai į marlės gabalėlį ir įmetei į raugą, nuo kurio savotiškas skonis gaudavosi. Maišant tešlą pridėdavo ne tik raugo, bet ir mielių. Todėl kepalai gražiai iškildavo, tokie apvalūs gaudavosi, kad net gražu pažiūrėti.
„O uošvienė tokių gudrybių nežinojo...“ – juokiasi Regina. Uošviui net rauginti kopūstai visada būdavo skanesni marčios, nei savos žmonos. Pasirodo, Regina kopūstams cukraus nepagailėdavo, tai ir rūgštelė gaudavosi saldesnė, o kartu ir skanesnė.
Šokti – net į Vilnių
Regina ne tik buvo darbšti, bet ir gera šokėja. Nuo septyniolikos metų šoko tautinius šokius. Kasmet jai į porą papuldavo vis kitas berniokas. Susipažinusi ir ėmusi draugauti su Algirdu Natka, ji šoko poroje su juo. Teko tautinius šokius šokti Medeikiuose, Saistkalnėje, Kėdainiuose, dalyvavo Vilniuje ir šoko Lietuvos 25-ečio proga. Net savaitę Vilniuje pragyveno.
„Kolūkis pragyvenimui skyrė pinigų, atleido nuo visų karvių melžimo ir kitų darbų... atostogos, – kelionę į Vilnių prisimena Regina. – Per repeticijas karšta, dušna, tai pertraukų metu kur katras išdrembam po karklaliais...“.
Dėl didelio karščio vaikinai, vilkintys plačias šilkines kelnes, ėmė ir nusirengė iki pusės nuogai. O čia su lietuviais jungtinis šokis! Regina sako, kad „mes sustreikavom, gi „prikl“ (bjauru) liestis prė šlapią kūną“.
Per tuos tautinius šokius visko atsitikdavo. Štai, kartą reikia pasirodyti Nemunėlio Radviliškyje, o jos poros vaikinas Tilindis Petras ateina dainuodamas: „Pamylėjau mergužėlę biškį tėtė, biškį aš“, tai iš karto mergina suprato, kad vaikinas girtas ir į ašaras. Petras ją raminti: „Nebijok, Regin, tu man tik sakyk, ką reik šokt, aš pašoks, aš tikrai pašoks!“ Taip ir buvo: Regina sufleravo, ir pašokti pavyko puikiai.
Mergina taip pat priklausė Sporto draugijai „Nemunas“, bei buvo šios draugijos narė, noriai dalyvaudavo visokiose varžybose, dainavo ir vaidino.
Klausinėja, kad žinotų apie praeitį
Su garbaus amžiaus sulaukusia Regina šnekėtis padėjo jos sūnus Raimondas. Jis labai domisi šeimos istorija. „Jam viskas įdomu. Klausinėja ir klausinėja“, – stebisi mama.
O Raimondas į tai atsako: „Aš prisimenu, kad sakei, jog dabar būtų įdomu apie ką nors pasiklausti močiutės, bet jos nebėra, o kol buvom jaunos ir durnos – zėnkiai tik rūpėjo ir nekildavo noro kažko klausti. Man tas paatviravimas labai įstrigo, todėl stengiuosi kuo daugiau sužinoti. Turime net genealoginį medį sudarę!“
Raimondas sako, kad pavalgius vakarienę, nutardavo dar neiti miegoti, tai prasidėdavo pašnekesiai apie mamos gimtąsias vietas, apie jos vaikystę, jaunystę. Su tėveliu nusipaišė Jasiškių kaimo žemėlapį ir kokios sodybos buvusios artimiausiuose laukuose.
Kaimo žmonių susitikimai
Abiejų sutuoktinių Natkų iniciatyva vasaromis vykdavo Jasiškių kaimo žmonių šventės – susitikimai. Raimondo tėvelis per dienų dienas sėdėdavo prie laidinio telefono ir skambindavo visiems, gyvenantiems ir gyvenusiems Jasiškių kaime, kviesdamas į susitikimą. Susitikimai taip pat ne šiaip kokie, o su muzika, šokiais ir, žinoma, naminio alaus ąsočiais.
Pirmasis jasiškiečių susitikimas įvyko signataro J. Šerno sodybvietėje, o susirinkusiems koncertavo Germaniškio klubo – salės saviveiklininkai.
Tai bent siuvėja
Regina kadaise buvo „glauna“ siuvėja. Siūti jai neišpasakytai patikdavo. Jeigu kurią dieną prisėsdavo prie siuvimo mašinos, tai atrodydavo, kad net diena šviesesnė. O jau kiek „apsiuvusi“ vestuvininkų – ir pirmai dienai, ir antrai. Netgi svočios „apsiūtos“ ir pamergės, vyrams – kostiumai. Marčios Ritos vestuvinė suknia taip pat Reginos pasiūta.
Dar mokantis Biržuose siuvėjų kursuose, Regina savo puikiu siuvimu užsitarnavo pačios kursų vadovės pagarbą, todėl net už kursus susimokėti nebereikėjo. Vadovė taip ir pasakė: „Tu savo atidirbai“. Pasirodo, vakarais mergina padėdavo vadovei siūti. Kai po langais išgirsdavo lojant šunims, vadovė pratardavusi, kad siūti šiam kartui pakaks, mat vadovės sūnūs buvo išėję į mišką partizanauti. Sulojus šunims, žinojo, kad ateina „tie draugai iš miško“.
Braukia ašarą, matydama ūkininko vargus
Kol galėjo, tol Regina mezgė, kabliuku nėrė. Dabar ilgaamžė sunkiai mato, tai kilpinius neria. Sūnūs nuperka siūlų ir senolė neria. Ji bemat man pademonstravo spalvotais siūlais apnertas pagalvėles.
Regina ir Algirdas Natkai užaugino du sūnus. Sūnus Raimondas pasirinko gyvenimą Vilniuje, o jaunėlis, sukūręs šeimą, pasiliko Jasiškiuose, jis ūkininkauja. Pavasarį, sūnui išvažiavus į kitapus kelio esantį lauką, mama Regina sėdi verandėlėje ir braukia ašaras. Pamatys sūnų kombainu dirbantį, vėl mama ašaras šluosto. Juk ūkininko tokia dalia: dirba, vargsta, o viskas nuo gamtos priklauso. Tai viskas išdžiūva, tai lietus, tai vėjas javus išguldo. Visas šitas mamai puikiai žinoma nuo pat vaikystės.
Vaikų miegas
Augusiems tėvų pašonėje, abiems broliams teko nuo mažens ragauti visų kaimiškų darbų. Vakarais, broliai imdavo žiovauti ir vaidinti, kad labai miegas ima ir, atseit, jau eis į lovas miegoti. Bet jie jau buvo numatę, ką veiks, kai tėvai užmigs. Išsiskirsčius visiems į kambarius, Raimondas su broliu vietoj savęs sulankstydavo paltus, striukes ir, juos užkloję, iššokdavo per langą... savais reikalais. Jei tėtė užeis patikrinti – „vaikai miega“.
Ryto metą, tėtei atėjus žadinti berniukų, šie negali praplėšti akių iš miego. Tėtei vėlgi didžiulis nustebimas: šitaip anksti vaikai nuėjo miegoti, bet taip dar miego nori? Iš kur tėtei žinoti, kad tie vaikai tik keletą valandų pamiegoję?
Žodžio reikia laikytis
Labai dažnai jaunimas rinkdavosi prie upės, kurdavo laužus, bulvių prasikepdavo... Atsirasdavo tokių, kurie iš namų lašinių atnešdavo. Natkų šeimoje vyravo drausmė. Pasak Raimondo, dirbti paaugliams tekdavo kasdien, o sekmadieniai buvo laisvi, todėl veiki, ką tik nori.
„Sekmadieniai – mūsų, bet kitomis dienomis, grįžti iš mokyklos, pamokas paruoši ir – į lauką dirbti. Juk prieš išeinant ryte į mokyklą, tėtė nurodydavo, ką reikės dirbti. Sakykime, uždavė nuravėti po dvi vagas bulvių. Kitą rytą pasako, kad grįžusiems teks po runkelių vagą nuravėti. Ir savo žodžio tėtė laikydavosi: nuravėjai dvi vagas, ir nesvarbu, kad liko dar penkios neravėtos, dvi nuravėjot – ir laisvi, nes užduotis įvykdyta, o žodžio laikytis reikia“,- mena Regina.
Sunkiausia – šienapjūtė
Vienas iš sunkesnių darbų kaime – tai šienapjūtė. Nupjovei žolę ir dairykis ar neateina debesis, ar nelis. Kol šviežiai nupjauta, tai nebaisu, bet ganėtinai pradžiuvus, striokas didžiausias. Buvo kartą toks atvejis, kai Regina pamatė artėjantį didžiulį juodą lietaus debesį. Bėgo su Raimondu tekini gelbėti šieno, krauti į žaginius. Jau begrįžtant namo, užklupo stiprus lietus: žaibuoja, perkūnas griaudi. Abiems baisu, bet abu vienas kitą ramina ir vaidina, kad nė vienam iš jų nėr baisu. Dabar tai prisiminę abu juokiasi.
„Karšta, dušna, dulka...“ – apie sunkias šienapjūtės dienas pasakoja Regina. Raimondas jai pritaria: „Šieno nepresuodavom, veždavom palaidą. Vyresni mina prėsmą, o mes, vaikai, pasieniais ropinėjam, kad šienas kuo labiau susispaustų ir daugiau jo daržinėje tilptų“. Vežimą įveždavo, tada bėgom į šalia tekančią Apaščią. Nusimaudo ir vėl, kaip naujai užgimę, laukt sekančio vežimo su šienu.
Sūnaus ir mamos ryšys
Regina prisimena, kad mažajam Raimondui miegant savo lovelėje, būtinai reikėdavo mamos rankos. Visą naktį laikydavo rankute apglėbęs mamos bent vieną pirštą. Tėtė Algis kartais bandydavo sūnelį apgauti ir pakišdavo jam savo ranką. Raimondui net matyti nereikdavo, iškart pajausdavo ir surikdavo: „Či ne mamytės runkyte!“ Šitas sūnaus ir mamos ryšys išlikęs stiprus iki šiol.
Pabaigai ilgaamžė juokais prasitarė apie ilgaamžiškumo paslaptį. „Reikia sunkiai dirbt ir prastai valgyt. Va, ir sulaukiau devyniasdešimties metų! – nusišypso savo giedria šypsena senolė. – Su Vanda abi sunkiausiai dirbom, užtat ir dabar dar gyvenam“.
