Naujausios
Grįžimas į tėviškę
Kelmiškė odontologė Donata Dausinaitė turėjo galimybę gyventi ir dirbti užsienyje. Bet baigusi medicinos universitetą grįžo į Kelmę. Čia, tėvų namuose, įkūrė odontologijos kabinetą, jame įdarbino savo tėvus. Trisdešimtmetė moteris tiki, jog iš savo profesijos išgyvens ir nedideliame mieste bei galės padėti kitiems.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Pokalbis septintą valandą ryto
Pokalbiui su Donata susitinkame septintą valandą ryto. Tik tuo metu jauna moteris gali surasti laiko. Aštuntą odontologės kėdėje jau sėdėjo pirmoji klientė. Iš svetainės į kabinetą gal penki žingsniai. Donata juokauja, jog niekam nėra taip arti į darbą kaip jai. Ji dirbs iki pat vakaro be pietų pertraukos.
„Kartais labai pavargstu, — sako moteris. — Bet negaliu atsakyti savo klientams. Ypač esu dėkinga, tiems, kurie manimi pasitikėjo žengiant pirmuosius žingsnius. Kelmėje daug odontologų. Bet ir iš jų nejaučiu konkurencijos — tik palaikymą.“
Donata neslepia, jog daug dirbti turi ir todėl, kad išgyventų pati, išlaikytų penkerių metukų dukrelę ir galėtų bent kiek padėti kitiems. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog odontologo profesija — aukso kasyklos. Bet, kaip ir kitiems, tenka mokėti mokesčius valstybei, „Sodrai“, Ligonių kasoms, išlaikyti patalpas, pirkti medžiagas. Turi atsipirkti ir brangi įranga.
„Žinoma, aš uždirbu ne tik juodai duonai, — sako Donata. — Bet juk tam ir mokiausi, kad turėčiau stabilią, visais laikais reikalingą profesiją ir gerai gyvenčiau. Įstoti į Medicinos universitetą buvo sunku — septyni pretendentai į vieną vietą. Paskui penkerius metus gyvenau tik paskaitomis ir knygomis. Išlaikyti egzaminą — tuo metu buvo svarbiausias gyvenimo tikslas.“
Nusilenkti žmogiškumui
Baigusi studijas Donata kurį laiką dirbo odontologe poliklinikoje. Tačiau vieną dieną jai ir tėvams šovė mintis įkurti savo kabinetą. Tėvai, seneliai ir kiti artimieji, sudėję savo pinigus, nupirko modernią įrangą ir statybinių medžiagų. Kabinetą savo namuose įrenginėjo patys, kad kainuotų pigiau.
Jauna specialistė tuomet abejojo, ar eis kas į jos kabinetą, įsikūrusį miesto pakraštyje. Tačiau nereikėjo nė reklamos.
„Kartais sunkesniu momentu tiesiog prašau Dievo pagalbos, ir jaučiu, kad jis padeda, apsaugo nuo nesėkmės, — atvirai kalba Donata. — Jeigu suabejoju savimi, jaučiu nerimą. Kartais pati skambinu klientui. Teiraujuosi, kaip sveikata. Gyvenimas dabar labai sudėtingas. Tiek neigiamų emocijų. O žmogus nori dėmesio, meilės. Trokšta, kad kas nors jį išklausytų. Kartais dėmesys gydo geriau negu vaistas. Man smagiausia, kai pacientas patenkintas.“
Neseniai nustebino raseiniškės, kuriai Donata gydė dantis, vizitas. Ji atvažiavo su vyru. Šis įteikė Donatai puokštę rožių — už žmonai sugrąžintą šypseną. O jos mamai Daliai — žydinčią vazoninę gėlę — už tai, kad išaugino tokią dukrą.
Per šventes Donata gauna ne vieną savo paciento žinutę su sveikinimais ir linkėjimais.
Į Donatos jubiliejaus šventę, kurią surengė sesuo ir tėvai, suėjo pusšimtis žmonių. „Patikėjau, jog mane visi myli, — sako Donata. — Ir suvokiau, jog nieko nenorėčiau savo gyvenime keisti. Vėl rinkčiausi tą pačią profesiją. Vėl grįžčiau į Kelmę. Nes mažas miestelis turi savų privalumų. Nevargina dideli atstumai. Nereikia gaišti laiko kelionėms į darbą. Saugu vaikams. Visi pažįstami — ir banke, ir parduotuvėje, ir vaistinėje. Galiausiai, šalia artimiausi žmonės tėvai, kurie apdovanoja atsidavimu ir nesavanaudiška meile. Ir aš galėsiu jiems atsilyginti tuo pačiu.“
„Turėk mėgstamą darbą — ir nereikės dirbti“
Šį posakį Donata įsiminė dar jaunystėje. Gal todėl ir rinkosi gydytojos profesiją. Pamena, vaikystėje labai bijodavo taisytis dantis. Pradėdavo garsiai verkti. Skambėdavo visa poliklinika. Sesutė mergaitę turėdavo laikyti. Tačiau gydytoja Asta Vaičiulienė mokėdavo taip švelniai nuraminti, kad pagaliau įgijo Donatos pasitikėjimą. Ši moteris mergaitei tapo gydytojos etalonu.
„Valia, kruopštumas, mokėjimas išklausyti, atida ir švelnumas,“ — vardija medikui pačius svarbiausius bruožus. Juos Donata išsiugdė jau vaikystėje. Ji su sese lankė mokyklą, o tėvai važinėdavo į Lenkiją. Ten prekiaudavo ir parsiveždavo prekių į Lietuvą.
„Dukros ne tik gerai mokėsi, bet ir pavyzdingai prižiūrėdavo namus. Grįžusius sodindavo prie stalo, ant kurio garuodavo sriuba, — mena Donatos mama Dalia Dausinienė. — Visą gyvenimą mes daug dirbdavome. Vienu metu auginome dekoratyvinius augalus. Sau augindavomės daržovių. Keldavom mergaites šeštą valandą ir važiuodavom ravėti. Net mišką tvarkyti dukros padėjo.“
Dabar turėdama šalia savo dukrą Donatą ir anūkėlę Ievutę Dalia sako lakstanti lyg ant sparnų. „Esu pati laimingiausia mama.“ Donata abu tėvus įdarbino savo įmonėje. Jie turi socialines garantijas.
„Norėčiau, kad dabar gyvenimas sustotų, — sako Donata. — Dukrelė paaugusi, tėvai dar jauni, aš pilna jėgų ir energijos. Kartais man atrodo, kad turiu pačius geriausius pasaulyje tėvus, pačią geriausią sesę ir dukrą. Likimas man padovanojo patį geriausią vyrą.“
Aukojimas — giminės bruožas
„Niekuomet niekam nekenkiau. Niekam nepavydėjau. Nes pavydas mane nuodytų. Neįsileidžiu blogų minčių ir neigiamų emocijų. Nuo jų blogai jaučiuosi — pasidarau ligonis,“ — pasakoja Donata apie vienintelį savo meilės žmonėms receptą.
Vietoj to jauna gydytoja stengiasi padaryti ką nors gero, pavyzdžiui, veltui sutaisyti dantis nepasiturinčiam žmogui. Ji neatsako labdaros. Remia bažnyčią. Dabar drauge su būsimuoju vyru parems futbolo komandą.
D. Dausinienė sako, jog aukojimas — pastovus jų giminės bruožas. Jaunesnioji dukra Dovilė aukoja vėžiu sergančiai bendradarbei vaistams.
D. Dausinienės mama parsivesdavo namo vargšus. Juos išprausdavo, aprengdavo, pamaitindavo. Močiutė priglaudė ir išaugino našlaitę.
PAGALBA: Donata Dausinaitė sako, jog dirbant vienintelis jos tikslas — padėti.
Autorės nuotr.
ŠEIMA: Donatos tėvai, sesuo Dovilė ir dukrelė Ieva.
MEILĖ: Dukrelė Ieva — didžioji Donatos gyvenimo meilė.
Donatos DAUSINAITĖS albumo nuotr.